Nestovėjęs garbės sargyboje. Prisiminimai apie partizaną Liudą Sudeikį

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (2 balsai)

Zuzana STUNŽĖNIENĖ


Išėjo Amžinybėn Liudas Sudeikis 1997 m. liepos 30 d. Jo gyvenimo kelias pasibaigė Ukmergėje, priglaudė jį Dukstynos smiltys.


Liudas Sudeikis - Tautos laisvės kovų dalyvis ir liudininkas. Jis parašė prisiminimus apie Lietuvos kareivio ir partizano rūsčią dalią.


Gimė jis 1919 m. lapkričio 15 d. mažažemio Juozo Sudeikio šeimoje, Mackeliškių kaime, Anykščių apskrityje. Tėvai prie trobelės teturėjo 0,5 ha žemės. Šeimoje augo du sūnus. Vyresnysis Bronius, gimęs 1914 m. Anksti mirė pasiligojęs tėvas, o po metų - motina. Tada Liudukui tebuvo 9 metai. Išėjo abu broliai į žmones duonelės užsidirbti. Nelengva buvo samdinio dalia. Tėvai uždegė Sudeikių širdyse negęstančią Tėvynės meilės ugnį, gimtoji žemė išaugino, o rūstus laikmetis subrandino jų dvasią.


Nepakluso broliai Sudeikiai nei vokiečių, nei rusų okupantų įsakymams. 1940-ųjų balandį savanoriu išėjęs į Lietuvos kariuomenę Liudas pateko į vokiečių armiją. Iš ten dezertyravo - į Lietuvą grįžo iš Baltarusijos. Įstojo į Plechavičiaus armiją, pasiryžęs ginti Tėvynę. Užslinko Raudonasis tvanas. Apie šį laikmetį prisiminimuose L. Sudeikis rašo: "Nuo 1944-ųjų rugsėjo pasidarė neįmanoma gyventi namuose ne tik naktį, bet ir dieną. Nei kviesti, nei šaukti suplaukė vyrai į mišką. Į rusų kariuomenę iš mūsų apylinkės neišėjo nė vienas. Prasidėjo vyrų gaudymas, priviso gyva pekla skrebų."


Į partizanus išėjo abu broliai Sudeikiai. Bronius išrinktas būrio vadu, Liudas - jo padėjėju, I skyriaus skyrininku. Tai buvo 1944 metų rugsėjo 14 dieną.


Liudo užrašuose - ryškūs partizanų kautynių su stribais ir NKVD kariuomene aprašymai. Kulkų lietus neišgąsdino, nepalaužė brolių - vien stiprino dvasią. Kritusių būrio draugų netektis ugdė ryžtą nepasiduoti, neparklupti, neparsiduoti. Drąsus partizanas Liudas, vežamas Kovarsko kalėjiman, pabėgo iš skrebo saugomų rogių. Vėl į būrį. "Dabar 1946-ųjų sausis. Šarūnas <...> sukvietė tris mūsų krašto būrius: "Ąžuolo" repšėnų, mūsų mackeliečių (dauguma) ir Petro Šimėno grupę <...> Iš Panevėžio iškviesta kariuomenė. Tris tanketes atvežė traukinėliu. Mūsų nespėjo apsupti - pasprukom <..> Kur dabar eiti? Prie 4 seserų. Tai buvo keturios pušys", - išliko partizano užrašuose.


Partizanų būrio vado brolio Broniaus suėmimas, vėl Liudo areštas, kraupūs tardymai. Nežinojo jis, kad akistata su broliu - paskutinė. Sovietų teismas 1946-ųjų balandžio 2 d. nuteisė Bronių Sudeikį aukščiausia mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas 1946-ųjų spalio 18 d.


Partizanui Liudui vėl pavyko pabėgti iš kameros per klebančių pynučių langelį. Pabėgimui keturiese ruošėsi iš anksto. Pasinaudojo Sekminių nakties audra. Gerai pažįstama giria ir vėl tapo namais. Pavojai, kautynės, draugų žūtis. 1948-ųjų sausyje valstiečio išdavystė ir vėl areštas. "Nežinau, ar tai laimė, ar nelaimė?" - retoriškai klausia Liudas, uždarytas Anykščių skrebarnėje. "Po trijų dienų pamačiau per kiemą vedant Kriaučiūną. Mačiau nešant didelę rašomąją mašinėlę - aišku, nušovė Šarūno adjutantą <...> Vyriausias tardytojas buvo Ščiukin, tardė Romanov. Jam buvo įdomu, ką žmonės galvoja apie rusus.


- Mes išvadavom Lietuvą, - gyrėsi tardytojas.

- Nuo ko išvadavot? Kur geriau gyveno žmonės, Lietuvoj ar Rusijoj? - paklausiau.

- Lietuvoj, - atsakė jis.

- Tai kaip su išvadavimu? Nuo ko išvadavot?

- Nuo fašistų.

- O nuo komunistų? Dešimt išvadavot, devyniasdešimt pavergėt, - pasakiau jam.


Manęs į darbą kieman Anykščiuose nevarydavo. Matyt, baisus jiems atrodžiau".


Sadistų skrebų pasityčiojimas ir smurtas susidūrė su partizano Liudo tylinčia drąsa ir ištvermingumu.


Morzės abėcėle iš kaimynų kameros sužinojo, kad skrebai nuvažiavo ant Peslių kapinių, kariams liepė atkasti nužudytųjų partizanų Alfo Juodžiaus ir Birutės Janikonytės kapus. Lavonus išėmė iš duobės, kelis kartus nufotografavo, kažko ieškojo, norėjo patikrinti kažką... Kažko bijojo... Utenos kalėjimas. Panevėžio kameros. "Vasario viduryje prigrūdo 6 vagonus ir išvežė į Intą, į kasyklas ėmė tik tuos, kurie teisti iki 10 metų. Čia radau vyskupą Ramanauską <...>. 1957 metų rudenį jau gyvenau už zonos. Leido vesti." Vedė L. Sudeikis Intoje draugo seserį, politinę kalinę Verutę Juodytę (slapyvardis "Pivonija"). Susilaukė sūnaus Alvydo, o vėliau dukros Rimutės. Sūnus Alvydas baigė Vorkutos muzikos mokyklą. Dirba Intoj muzikos mokyklos mokytoju (pučiamieji ir akordeonas). Rimutė baigusi pedagoginę mokyklą, dirba Ukmergės siuvimo fabrike.


Bausmės pabaiga - 1958-ųjų balandžio 12-ąją. "Nors gyvenau kaip laisvas, reikėjo kartą per savaitę eiti į politines pamokas, į štabą. Jei neisi, nuims darbo užskaitas. Neturėjau teisės išeiti iš buto, ypač per "Švenčių" demonstracijas."


Paskui - vėl darbas 15 metų. 1974 m. darbe įvyko avarija, sužalojo stuburą. Po pusės metų gydymosi ligoninėje - ir vėl į darbą. "42 metus praleidau be Lietuvos. " Kaip magnetas traukė į savo kraštą, už kurį atidaviau viską. 1974 metais padavėm paraišką kooperatiniam butui. Tik 1991-siais butas buvo pastatytas.


Tėvynė sutiko savo sūnų kaip pamotė. "Manęs nereabilituoja. Sako, negalim bylos paimti, archyvas nesutvarkytas. Mes džiaugiamės laisva Lietuva, Bet aš jos kol kas nematau. Rusų kariuomenės pilna Lietuvoje. Prokuroras, Aukščiausias teismas - kieno? Juk sėdi Stalino mokiniai. Ko galima iš jų tikėtis? Gal lagerio ar kulkos?" - nusivylęs dabartimi rašė L. Sudeikis. "Juk mano brolį 1946-siais sušaudė kas? Stalino vaikai, pakalikai, kurie nenorėjo nei dirbti, nei kariauti. Jiems patiko plėšikauti ir vadintis liaudies gynėjais <...>. Man teko dalyvauti kalinių - tremtinių, partizanų bei ryšininkų susirinkime. Paprašė pakelti rankas, kas buvę partizanai. Kelia tie, kurie visai nežinojo laisvės kvapo...“


Liudas Sudeikis buvo pamirštas. Ar matėme jį kada stovintį garbės sargyboje per mitingus ar tremtinių švenčių minėjimus prie vėliavos? Čia nuolat stovėjo kiti...


Tebaigęs Mackeliškių pradinės mokyklos 4 klases, Liudas Sudeikis atliko savo pareigą Tėvynei iki galo - paliko mums talentingai parašytus atminimus. Tik tada išėjo į Amžinybės pasaulį...


Turime bent dalį skolos drąsiam Lietuvos Sūnui sugrąžinti - išleisti jo prisiminimų knygą, kurią istorijos pamokose skaitytų ne tik mokytojai, bet ir mokiniai.




Nuotraukose:

1998 balandžio 22 d eilinis Liudas Sudeikis jau po mirties pripažintas kariu savanoriu (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nutarimas 1998 04 22).

Liudas Sudeikis Intoje.

Liudo Sudeikio rankraštis.