Nobelio taikos premijos laureato argumentai – tankai!

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (98 balsai)

Prie AT rūmų, 1991

Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių


Nuotr. V. Petronio


Vytenis Breiva


Tą naktį iš miego mus pažadinęs sirenos kauksmas, tarsi simbolizuodamas baisios tragedijos pradžią, aidėjo virš neramiai snaudusio miesto. Gatvėmis signalizuodamos pralėkė kelios lengvosios mašinos. Pabudę žmonės skubėjo prie ryšių mazgo, o iš ten į Utenio aikštę, kurioje jau laukė autobusai. Po trumpo pasitarimo nutarta važiuoti į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Ginti tai, kas šiuo metu svarbiausia. Visi atėjusieji jau žino, kad yra aukų, kad važiuoti pavojinga, tačiau jau už pusvalandžio septyni autobusai pajuda Vilniaus link. Paskutiniuosius du stabdo nepažįstami ir neaiškių tikslų skatinami jaunuoliai. Jie atkalbinėja nuo važiavimo. Nes ten šaudo, tankai važiuoja tiesiai per autobusus ir t.t. Nepavykus atkalbėti, nusikeikia taip pačiais keiksmais, ta pačia kalba, kuri sklido iš sužvėrėjusių desantininkų gerklių prie TVR bokšto vos prieš pora valandų. Tamsoje nespėjame įžvengti atkalbinėtojų „Žigulių“ numerio.

Autobusas rieda tuščiu betonkeliu Vilniaus link. Vilniuje tylu, tik valytuvai girgždėdami braukia nuo stiklo šlapią sniegą, o širdis spaudžia nerimas. Atrodo dar niekad taip ilgai nesitęsė kelionė į Vilnių. Radijas tyli ir į galvą plūsta patys baisiausi spėjimai.

Pagaliau autobusas sustoja prie pedagoginio instituto. Arčiau jau neprivažiuosi, nėra kur. Einame prie rūmų ir daugybė žmonių, skubančių ta pačia kryptimi, nuteikia optimistiškiau.

Prie rūmų neprisibrausi – tiek žmonių. Tai vienur, tai kitus pasakoja skerdynių prie televizijos bokšto liudininkai. Tai girdėdamos, moterys verkia, vyrai gniaužia kumščius, visų akys žėri, o lūpos pačios siunčia prakeiksmus žudikams ir jų ideologams.

Be žodžių, be komandų statomos barikados. Rąstai, lentos, armatūros strypai verčiami į krūvas, rūmų sienos apipinamos geležiniu tinklu. Per dvi valandas rūmai tampa tvirtove. O žmonės vis dar plūsta. Rimtis, susiklausymas, paskui kunigą kartojami maldos žodžiai.

Apie 12 val. pasigirsta šauksmas, kad iš priešingos rūmų pusės atvažiuoja tankai. Iš tikrųjų, link tunelio važiuoja keletas tankų ir šarvuočių. Minia pradeda skanduoti: „Žudikai!“. Vienas tankistas lyg tai juokaudamas kilsteli žmonių link automatą. Šį kartą tankai pravažiuoja pro šalį...

Vidurdienį atslūgus įtampai, nuvykstame į tragedijos vietą prie TVR bokšto. Karoliniškėse susitinkame du šarvuočius, kurių garsiakalbiai skelbia apie įvestą komendanto valandą ir žada išgelbėti mus nuo mūsų pačių... Prie bokšto skamba verksmingas drg. Jermalavičiaus balsas: „ Broliai ir sesės lietuviai, mes nenorime kraujo praliejimo. Atėjo mūsų, paprastų darbininkų, valstiečių ir eilinių tarnautojų valdžia...“

Liudininkai pasakojo, kad tuo metu, kai desantininkų kulkos kapojo nekaltų žmonių kūnus ir traiškė juos tankų vikšrais, skambėjo tie patys Jermalavičiaus žodžiai.

Aplink visą bokštą tankai, šarvuočiai, kareiviai. Ir ne kareiviai, nes tų žiaurių veidų savininkai, iki bukumo išdresiruotų „prikazų“ vykdytojų, žmonėmis vadinti negalima. Apėjus visą vielų tvora aptvertą teritoriją, mintyse kyla palyginimas apie zoologijos sodą ir jame uždarytus labai pavojingus žvėris. Tačiau atkišti į žmones automatai veja bet kokią linksmesnę mintį šalin. Tolstame nuo tankų vikšrų suardytų šlaitų, lydimi verkšlenančio apie paprastų žmonių valdžią Jermalavičiaus balso ir raginami eiti namo, niekuo nesirūpinti. Nes žada pasirūpinti „ armija išvaduotoja“...

Vėl grįžtame prie Aukščiausiosios Tarybos, o čia – tūkstančiai žmonių, pasiryžusių apginti savo teisėtai išrinktą valdžią.

Ne, misteri Gorbi, ir jūs, savo mundurus nekaltų žmonių krauju susitepę soldofonai, Lietuvos jau nebeparklupdysite... Komunizmo saulutė leidžiasi ir gorbimanija praeina, o kruvini nusikaltimai žmonių atmintyje lieka. Ir metai jau ne keturiasdešimtieji, naivuolių beveik neliko, tik saujelė sąžinę praradusių burokevičių, kuolelių, lazutkų, naudžiūnų ir kitų lietuviškųjų kvislingų.

Kai prieš vienuolika mėnesių Vilniuje lankėsi TSKP gensekas Gorbačiovas, vietinė partinė nomenklatūra neišdrįso jo atsivesti į daugiatūkstantinį žmonių mitingą Katedros aikštėje. Gerai, kad nors paprastas kuro aparatūros gamyklos darbininkas išsakė lietuvių tautos siekius geriau už visą būrį mokyčiausių akademikų, kurie miksėjo prieš Gorbačiovą kaip pamokos neišmokę mokinukai.

Atsimink, gėlės okupantams Lietuvoje nežydės!

Aukštaitis, 1991, saus. 16