Ona Tuskenytė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (169 balsai)


2009 metais sukako 105 metai, kai Rubikių k. Anykščių rajone gimė kraštotyrininkė, tautosakininkė, visuomenininkė Ona Tuskenytė. Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriuje saugomi šios krašto šviesuolės surinkti padavimai, mįslės, įvairūs pasakojimai, dainos, valgių aprašymai, Anykščių krašto švenčių tradicijos, liaudies medicina bei pačios gyvenimo užrašyti prisiminimai.

Turinys

Iš tautosakininkės Onos Tuskenytės prisiminimų

Štai ką ji rašė apie savo gimimą: „Buvau pirmas vaikas devynių vaikų šeimoje. Matyt, tais metais buvo blogas ruduo ir neužderėjo ar supuvo bulvės, kad neužaugau, kaip mano tėvai – gana aukšto ūgio, o aš tepasiekiau vos metro ir penkiasdešimties centimetrų aukštį. Ir dar kai kurie nenormalumai: abu tėvai buvo brunetai, o aš likau visai „nedažyta“. Maža buvau tokia šviesiaplaukė, kad kiti vaikai supykę ant manęs, šaukdavo: „pašuka, pašuka“. Tai reiškia baltų linų nuošukos“. Vaikystėje Onutė augino savo jaunesnius brolius ir seseris, piemenavo, savarankiškai išmoko skaityti elementorių. Prisimindama mokslų pradžią apie save ji rašė: „Jau apie 1912 – 1913 metus mūsų kaime (Rubikiuose) pradėjo samdyti daraktorių mokyti vaikus skaityti ir poterių. Būdavo eina jis kas savaitę pakiemiais, kurių vaikai mokosi, ten ir nakvoja, ir valgį gauna. Gryčioje prie pastatyto ilgo stalo aplinkui susėdę vaikai mokėsi daugiausia iš maldaknygių, nes kitokių spausdintų knygų neturėjo. Pradėdavo daugiausia nuo poterių. Atsimenu, kad pirmą žodį išmokau slebizavoti „persižegnojimas“. Mokiausi visą dieną . Kiek džiaugsmo ir pasididžiavimo buvo, kai parėjusi namo galėjau savo namiškius nustebinti savo „mokytumu“. Vėliau kibau į poterius ir jau galėjau pasigirti, kartą žiemą avykusiam seneliui Jurgiui Kėbliui, kad jau galiu paskaityti iš maldaknygės“. Labai vaizdžiai kraštotyrininkė savo prisiminimuose nupiešė to meto vaikų aprangą: „Mes, vaikai, avėjome vyželėmis, kurias tėvelis mokėjo pinti iš liepos karnų, o apačią, kad nesušlaptų paluodydavo (apsiūdavo ) kokia nors sena oda ar suplyšusių batų aulais. Dar mama mokėjo iš storų lininių suktų siūlų megzti su kabliuku tokias šlepetes, kurias irgi „pamušdavo“ oda. Tokias šlepetes daugiau avėjo mažieji vaikai kambaryje žiemą. Aš irgi išmokau nusimegsti tokias šlepetes. Vilkėdavome daugiausia namų rūbais: drobiniais marškiniais, namie austais iš vilnų ir medvilnės čerkesėliais ar suknytėm, o broliukai kelnaitėm. Didesniems žiemai pasiūdavo ir kailinius iš savo avių kailių.“ Savo prisiminimuose Onutė rašė ir apie mokslus Anykščių pradžios mokykloje: „Vieną rudenio sekmadienį mama atvažiavusi iš Anykščių man pasakė, kad užrašė į mokyklą. Kiek tada buvo džiaugsmo, negaliu apsakyti. Taigi, po Visų šventės (1919 m, lapkričio 3 ar 4 d.) pradėjau mokytis. <...> Mokytojas paklausinėjo, davė paskaityti ir užrašė į antrą skyrių. Kol tik skaitėm, viskas buvo gerai, bet, kaip pradėjom mokytis aritmetikos – ir stop! Juk, aš nieko nežinojau, ką reiškia pliusas ar dalybos ženklas. Paprašiau mokytojo, kad perkeltų į pirmą skyrių, bet jis nesutiko, nes gerai skaičiau. Tada aritmetikos mokytis dar padėjo šeimininkų duktė J. Kiaušaitė.“

Visuomeninė veikla

Nepriklausomoje Lietuvoje O. Tuskenytė buvo aktyvi visuomenininkė. Mokykliniais metais ji buvo skautų brolijos narė, vėliau tapo ateitininke, ilgą laiką priklausė "Pavasario" sąjungai. Apie 1935-1940 m. ji buvo Lietuvos šaulių sąjungos narė. Viskuo besidominti Onutė Vilniuje baigė vaistažolių auginimo ir naudojimo kursus, susipažino su daugumos Lietuvoje augančių vaistažolių vaistingosiomis savybėmis, visą gyvenimą pati jomis palaikė sveikatą ir darbingumą, mokė pažinti vaistažoles ir jomis naudotis kitus anykštėnus. Ji augino daug gėlių ir vaistažolių, kaupė literatūrą apie įvairius retesnius augalus. Iš Kauno botanikos sodo gavusi retų sėklų ir daigų, ji išmėgindavo, kaip jie auga Lietuvos kaimo sodyboje. Ji tyrinėjo gydomąsias augalų savybes. Onutė buvo Lietuvos sodininkų ir gėlininkų draugijos Anykščių skyriaus narė, savo sodyboje surinko ir prižiūrėjo vieną turtingiausių Anykščių krašte tradicinių sodybos gėlių ir vaistažolių kolekciją. Kaip kraštotyrininkė O. Tuskenytė aplankė daug Anykščių krašto senų žmonių, išklausė ir užrašė jų prisiminimus apie žymius anykštėnus, taip pat tautosaką: dainas, pasakojimus, mįsles, patarles, buities žinias ir papročius. Ji surinko kelis šimtus šio krašto senovinių dainų, daugumą iš jų ir pati išmoko padainuoti, buvo garsi pasakorė, etnografinių vakaronių Anykščių krašte dalyvė. Ji taip pat audė tautines juosteles, kurias dovanodavo. Pati dažniausiai dėvėdavo tautinius lietuvaitės drabužius. Senatvėje. O. Tuskenytė apsigyveno Anykščių mieste, tačiau prižiūrėjo ir savo augalų kolekciją, likusią Storių kaimo sodyboje.

Iš jos surinktos tautosakos

O. Tuskenytės užrašyta liaudies medicina:


1.Kaulų lūžiui gydyti. Lūžus žmogaus ar gyvulio kaului, reikia sugrūsti kaulažolės šaknis, sumaišyti su lašiniais ir gautą masę uždėti ant lūžio vietos ir aprišti. 2. Karpų gydymas. Kiek yra karpų, tiek užrišti ant drobinio siūlo mazgelių ir atgalia ranka numesti. (Tačiau, karpos gali atsirasti tam, kas tuos mazgelius ras ir paims). 3. Geltligės gydymas. Pamerkti į vandenį du auksinius šliūbinius žiedus ir tris kartus per dieną žiūrėti į vandenį. 4. Gerklės uždegimo gydymas. Išdžiovintą rūpužę išvirti ir tuo vandeniu skalauti gerklę.


Mįslės:


Du duria, du moja, duriama boba putoja. (Duoną minko) Du durikai, du stumikai, šešios akys, trys šikinės. (Jaučias, artojas ir arklys).


Parengė Audronė BEREZAUSKIENĖ

Šaltiniai

1. Liaudies tautosakos lobynas/ O. Tuskenytės surinktos liaudies dainos, įvairūs pasakojimai, padavimai, liaudies medicina, valgių aprašymai [rankraštis], 1983, Anykščiai, Anykščių viešoji biblioteka, f. 25, b. 1, ap. 1, lap.1-151.

2. Anykštėnų biografijų žinynas [interaktyvus], žiūrėta 2009, birželio 2 d. Prieiga per internetą: <http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=943>