Povilas Višinskis ir Šiauliai

Iš „Graži tu mano“.

(Nukreipta iš P.Višinskis ir Šiauliai)
Susijusios žemėlapio žymos:
Povilas Višinskis - Šiaulių krašto švietėjas

P.Višinskio genealoginis medis


Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (155 balsai)

„Pasiilgau Šiaulių ir šiauliečių — ten man atmosfera geresnė — Vilniuje daug nervų reikia..."1 — rašė 1905 m. A. Povyliui P. Višinskis. Nestebina šie žodžiai, prisiminus, kad iš nepilnų trisdešimt vienerių jo gyvenimo metų be­veik šešiolika atiduota Šiauliams. Šiame mieste jis baigė gimnaziją, subrendo. Su šiuo miestu susiję ir keletas paskutiniųjų jo gyvenimo metų, kai lankydavosi čia kaip aktyvus kultūrininkas, lietuvių nacionalinio išsi­vadavimo judėjimo organizatorius.


1885 m. rudenį dešimtmetis Poviliukas, išlaikęs egzaminus į parengiamąją gimnazijos klasę, apsigyveno Šiauliuose. Kitais metais pateko į pirmąją klasę. Šiaulių gimnazijos mokinių dauguma tais laikais buvo valstiečių, dva­rininkų bei žydų. ir rusų valdininkų vaikai, kurie tarpusavy gražiai sugyveno. Rusifikacija buvo aiški. Net apie Lietuvos reikalus mokiniai kartais kalbėda­vo rusiškai (aukštesniųjų klasių mokiniai svarstydavo lietuvių tautinio at­gaivinimo klausimus, ginčydavosi)2. Nepaisydamas griežto gimnazijos režimo, P. Višinskis įsitraukė j nelegalų lietuvių moksleivių būrelį, turėjusį slaptą bibliotekėlę. Čia jis perskaitė tuo metu gimnazijoje draudžiamus L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, N. Černyševsk.io, V. Belinskio ir kitų autorių kūrinius. Kai kurias nelegalias knygas gavo iš Šiaulių knygų prekybininko M, Cimkovskio3. Narodnikų idėjos jį užkrėtė noru darbuotis savo liaudžiai, šviesti ją. Kaip nurodoma A. Sprindžio knygoje, turėdamas pažįstamą knygnešį, jis anksti susipažino su lietuviška spauda, platino ją kaime, traukdamas į šį darbą ir kitus Šiaulių gimnazistus.


1890 m., būdamas dar tik ketvirtoje klasėje, jis atvežė į. Ušnėnus savo kaimynei J. Žymantienei laikraščio „Aušra" komplektą, o vėliau parūpino ir kitokios lietuviškos spaudos bei knygų. Jo įtaka J. Žymantienei buvo didžiulė4. Pastebėjęs šią pagyvenusią valstietę turint beletristės talentą, be galo jautriai mokė ją, rūpinosi šio talento ugdymu. Pirmąjį savo kūrinį J. Žymantienė parašė 1894 m. pradžioje ir rankraštį įteikė P. Višinskiui. Buvo tai jo gimnazijos baigimo metai, jis ruošėsi egzaminams. Tik vasarą, susipažinęs su G. Petkevičaite-Bite, jai atidavė šį rašinį. „Rudens vakaro" antrašte jis buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininko kalendoriuje 1895 metams". Taip Žymantienė tapo Žemaite, netrukus pagarsėjusia ir visų pripažinta rašytoja.


Žemaitė nebuvo vienintelė, pajutusi jo įtaką. Tuo metu jis artimai susi­draugavo ir su Užvenčio Pečkauskais. 1891 m., būdamas penktos klasės mokinys, Povilas buvo pakviestas į Pečkauskų namus, kad padėtų pasirengti į gimnaziją jų sūnui Steponui. Tapo jų šeimoje savu žmogumi, vėliau esmin­gai paveikė Mariją Pečkauskaitę. 1893—1894 m. ji jau susipratusi lietuvė, patriotė. P. Višinskis pasuko ją lietuvybės kelių, mokė lietuviškai kalbėti ir rašyti, įvedė į lietuvių literatūrą ir vadovavo pirmiesiems kūrybiniams žingsniams. P. Višinskis ir vėliau, net nutrūkus jų geriems santykiams, atsiliepdavo į bet kokį Šatrijos Raganos pagalbos prašymą, recenzavo jos kūrybą, rėmė jos mokslinimąsi.


Studijuodamas Peterburge, 1894—1898 m., jis nenutraukė ryšių su Šiauliais. Universiteto geografijos katedrai paskelbus konkursą moksliniam darbui, P. Višinskis ėmėsi tyrinėti Žemaičių antropologiją ir etnografiją. 1898 m. darbą įteikė universitetui, pridėdamas daug fotonuotraukų ir faktinės medžiagos, surinktos Šiaulių apskrityje. Aktyviai dalyvaudamas lietuvių studentų draugijos veikloje, kvietė visus domėtis gimtųjų vietų kultūros ir literatūros reikalais, rinkti tautosaką, bendradarbiauti lietuvių periodinė­je spaudoje. Gavęs iš Šatrijos Raganos ir Žemaitės ką nauja, jis su džiaugsmu atsinešdavo į studentų susirinkimą. „Prieš skaitydamas Višinskis papasako­jo mums, kas tosios Žemaitė ir Šatrijos Ragana yra, kur jos gyvena ir kaip jis judviejų rašytojo gabumus aptiko"5, — pasakoja P. Avižonis.


1897 m. vasarą Šiauliuose įvyko pirmoji studentų konferencija, kurios organizavimo iniciatoriai buvo P. Višinskis ir P. Avižonis. Jos dalyviai iš įvairių universitetų susirinko studento St. Lukauskio bute, Kuršėnų gatvėje. Buvo aptarti lietuvių spaudos ir literatūros klausimai6. 18 Dėl sunkių gyvenimo sąlygų P. Višinskis studijų nebaigė. 1898 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo privačiai mokytojauti, daugiausia Šiaulių apylinkėse. 1898—1904 m. jį buvo galima sutikti visuose to laikotarpio svarbesniuose judėjimuose, politinėje ir kultūrinėje veikloje.. Šiauliai, Aleksandrija, Bubiai, Dabikinė, Gubernija, Kurtuvėnai, Šilo Pavėžupys — veikėjų susiti­kimų vietos, draudžiamos spaudos konspiraciniai punktai. „Svarbioji ašis, apie kurią viskas sukosi tuo laiku, buvo Povilas Višinskis. Jisai stebėti­nai mokėjo surasti, žmonių ir pažadinti dirbti kiekvieną, kuris dar kažko lūkuriavo"', — prisimena A. Povylius.


1899 m. „Varpas" paskelbė sumanymą organizuoti pasaulinėje Paryžiaus parodoje lietuvišką skyrių. Parodą buvo numatyta atidaryti 1900 m. balandžio 15 d.8 Lietuviai ketino joje pasirodyti kaip savarankiškas etnografinis vienetas su savo spauda, kultūra, papročiais. Susižavėjęs šiuo sumanymu, P. Višinskis tuoj atskubėjo į Šiaulius organizuoti parodai eks­ponatų rinkimą. Jis ieškojo etnografinių daiktų, žvalgėsi po apylinkes, lankė­si pas pažįstamus. Išsiuntė susirinkęs ir apie 70 fotografijų. Šiauliai buvo tuomet vienu svarbiausių lietuvių judėjimo centrų. Čia P. Višinskis užmezgė artimus ryšius su A. Janulaičiu, 1899 m. gegužės 30 d. suorganizavusiu gegužinę netoli Šiaulių, Aleksandrijoje9. Šis įvedė P. Višins­kį į šiauliečių inteligentų būrelį, kuriam priklausė S. Lukauskis, seserys J. ir V. Janulaitytės, aktorė S. Jakševičiūtė, atvažiuodavo Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Visus siejo kultūriniai siekiai. „Gyva tuomet buvo Šiauliuose, gal­vose virte virė"10 , — prisimena A. Janulaitis. Vėliau į šį būrelį įsitraukė K. Venclauskas su K. Jasiukaičiu, 1901 m. iš Tartu universiteto išvarytas J. Biliūnas.


P. Višinskis Šiauliuose ypač artimai bendravo su J. Biliūnu, kuris, Višinskio drąsinamas, pradėjo daugiau rašyti. P. Višinskis rūpinosi ne tik jo kūryba, bet ir materialine padėtimi.


1899 m. vasarą P. Višinskis buvo vienas uoliausių Palangoje vykusio vaidinimo „Amerika pirtyje" rengėjų. Jis prikalbino vaidinti šiauliečius S. Jakševičiūtę, A, Janulaitį, J. Juškytę, ryžosi ir pats imtis siuvėjo Vinco rolės. G. Petkevičaitė mini vėlesnį P. Višinskio sumanymą sukurti Šiaulių apskrityje skrajojantį lietuvių teatrą, kuriame turėjo dalyvauti vasarą grįžę atostogų lietuviai studentai". Jis organizavo ir pirmą lietuvišką spektaklį Šiauliuose, panaikinus spaudos draudimą, 1904 m. spalio 31 d. Buvo vėl su­vaidinta Keturakio „Amerika pirtyje".


1901 m. P. Višinskis apsigyveno ne per toliausiai nuo Šiaulių, Kurtuvėnuose. Rengė grafo Plipterio vaikus gimnazijon. Šiauliai buvo ranka pasie­kiami. Juose vyko gyvas judėjimas, per miestą ėjo draudžiamos literatūros transportai. Literatūros pristatymu iš Tilžės į Šiaulius užsiėmė VI. Putvinskis. Savo atsiminimuose jis teigia, kad knygnešiams užduotis paskirdavo P. Višins­kis: „Nors jis netarpiškai nenešiojo knygų ant nugaros per sieną, bet, dirbda­mas kitus darbus, buvo uolus ir literatūros platinimo organizatorius, daugiausia plačioje Šiaulių apskrityje" '2. Knygas gabenant, naudotasi ir Prū­sų lietuvių pagalba. M. Zauniūtė, gyvenusi Tilžėje, turėdama ryšius su P. Višinskiu, siuntinėjo jam „Varpą" ir kitus laikraščius bei knygas13. Knygų gabentojai per P. Višinskį gaudavo pageidaujamos literatūros sąrašus, kuriuos per knygnešį Peniką siųsdavo į Tilžę M. Zauniūtei. 1902 m. P. Višins­kis apsilankė Gubernijos bravore, kur dirbo ir gyveno A. Povylius. Jis atėjosužinoti apie čia slepiamą literatūrą. P. Višinskis supažindino A. Povylių su V. ir E. Putvinskiais, o Putvinskiai jį suvedė su knygnešiu kontrabandininku Peniku. Prasidėjo gyvas draudžiamos literatūros gabenimas į Šiaulius. Atsiskaitymas su spaudos gabentojais ir priėmėjais vykdavo ant Sukilėlių kalnelio, dalyvaujant P. Višinskiui14.


Gyvendamas Kurtuvėnuose, P. Višinskis dairėsi nuošalaus kampo nelegaliai. literatūrai laikyti, nes buvo pavojinga ją kaupti mieste. Toks kampas buvo V. Putvinskio dvaras Šilo Pavėžupyje (10 km nuo Kurtuvėnų), kur P. Višinskis praleisdavo savaitgalius ir šventes. Čia jis įsteigė savo lietuviš­kąjį štabą, čia susitikdavo su reikalingais žmonėmis ir darbo draugais, čia redaguodavo „Varpą". 1900—1904 m. „Varpe" ir „Ūkininke" pasirodė apie 20 jo korespondencijų iš Šiaulių.


1901 m. rudenį P. Višinskis „atrado" K.. Krikščiūną-Jovarą, padėjo įsitraukti jam į kūrybinį darbą. Jis ugdė Jovaro literatūrinius gabumus, rūpinosi jo eilių meniniu lygiu. Vėliau ir pats poetas sakys, kad Višinskis „išrodė man, kokios yra ritmo formos, kokiomis formomis rašė kiti rašyto-jai"15.


Gerokai drumstė nuotaiką P. Višinskiui teismai dėl lietuviškų afišų spektakliui „Velnias spąstuose" išklijavimo 1900 m. Už tai caro žandarai iškėlė.P. Višinskiui bylą, kuri truko iki 1.903 m. gegužės 13 d. Dėl jos jam teko . ne vieną kartą susitikti su Šiaulių advokatais, būti kviečiamam į Šiaulių a. taikos teisėjų suvažiavimus. Pagaliau senatas nutarė, kad P. Višinskį patrauk­ti baudžiamojon atsakomybėn nėra teisinio pagrindo ir Šiaulių teisėjų nuo­sprendį panaikino16. Manoma, jog ši byla prisidėjo ir prie spaudos grąžinimo.


1903 m. pavasarį P. Višinskis ėmėsi rengti gegužinę Bubiuose. Joje tikėjosi aptarti spaudos padėtį, nubrėžti tolesnes gaires. Ką tik buvo grįžęs iš Pskovo tremties J. Jablonskis ir apsigyvenęs Šiauliuose. Jablonskių bute rinkdavosi organizacinė komisija. Gegužinė įvyko 1903 m. birželio mėn. viduryje D. Zubovo dvare. Joje dalyvavo Žemaitė, J. Biliūnas su J. Janulaityte, A. Povylius, P. Avižonis ir kt. P. Višinskis pasakė ugningą kalbą17.


Tų metų rudenį jis persikėlė į Šiaulius, kur Gubernijos priemiestyje ėmė mokyti V. Zubovo įgaliotinio V. Janavičiaus vaikus. Šis buvo palankus lietuvių veiklai. Be to, Gubernijos bravore dirbo A. Povylius, slėpęs ir platinęs nelegalią literatūrą. Mieste gyveno J. Jablonskis, J. Ambrozaitis, J. Mikuckaitė. P. Višinskis tuoj prikalbino J. Jablonskį parengti spaudai Žemaitės „Skaitymėlius" vaikams.


P. Višinskiui vadovaujant buvo surengta 1904 m. didžioji Šiaulių gegužinė, pirmoji, panaikinus lietuviško žodžio draudimą. Jos rengimo komiteto štabas buvo taip pat Jablonskių bute. Aptarė su draugais organizacinius dalykus, gavo leidimus naudotis Zubovų kontorų telefonais. Vietą parinko Kairių dvare, netoli Šiaulių. Gegužinėje buvo rodomi gyvieji'paveikslai, įbauginę vietinę administraciją; gegužinės priedangoje vyko ir LDP suvažiavimas, aptaręs skaudžią varpininkų spaudos būklę.


1904 m., panaikinus spaudos draudimą, Šiaulių pažangieji inteligentai sudarė bendrovę savaitiniam laikraščiui leisti. Jai vadovavo V. Zubovas, o laikraščio redaktoriumi buvo numatytas P. Višinskis. Tačiau Vilniaus gen. gubernatorius leidimo nedavė, ir „Šiaulių žinios" nepasirodė18. Ketinimas Šiauliuose atidaryti lietuvišką knygyną taip pat sužlugo.


Po ilgų dvejonių, vėlyvą 1904 m. rudenį, P. Višinskis išvyko gyventi į Vilnių. P. Vileišis jį pakvietė dirbti „Vilniaus žinių" redakcijoje. Ą. Povylius, K. Jasiukaitis, J. Krikščiūnas-Jovaras rašė jam laiškus, informavo apie . šiauliečių sumanymus, prašė patarimų. P. Višinskis Vilniuje sudarė Jovaro eilių rinkinėlį, sugalvojo jam pavadinimą — „Žibutė". Iš Šiaulių jam rašė ir laukė J. Mikuckaitė, šviesus spindulėlis jo rūpesčių pilname gyvenime. Susipažino jiedu 1900 m. Šiauliuose. Jauną mergina, besi­verčianti privačia akušerės praktika, gyvai domėjosi lietuvių nacionaliniu judėjimu. Ji greitai tapo Povilo ryšininke ir pagalbininke, o jos butas — viena iš slaptų vietų draudžiamai spaudai slėpti. 1905 m. kovo 1 d. jie susituokė, tačiau 1906 m, balandžio 23 d. P. Višinskis Berlyne mirė. Jo laidotuvėse Vilniuje dalyvavo ir delegacija iš Šiaulių, atvežusi vainiką su užrašu: „Žengusiam keliu mokslo ir šviesos, prie išliuosavimo pavergtos tautos"19...


  • 1 Višinskis P. Raštai.—V., 1964.— P. 559.
  • 2 Būtėnas J. Istoriografo užrašai.—V., 1974.—P. 99-100.
  • 3 Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose.— K., 1938.— P. 266.
  • 4 Umbrasas K. Žemaitė.-V., 1975.—P. 111.
  • 5 Avižonis P. Atsiminimai apie Povilą Višinskį // Kultūra.— 1931.— Nr. 4.— P. 213.
  • 6 Avižonis P. Truputis atsiminimų apie P. Višinskį // Šiaulių metraštis 1931 me­tams.—P. 105-106.
  • 7 Povylius A. Ką aš atsimenu apie P. Višinskį // Kultūra.— 1931.— Nr. 4.— P. 217.
  • 8 „Varpas".— 1898.— Nr. 2.— P. 32.
  • 9 Sprindis A. Povilas Višinskis.— V., 1978.— P. 184-185.
  • 10 Janulaitis A. Iš šiauliečių jaunuomenės gyvenimo 1900—1902 m.//Vilniaus žinios.— 1908.— Nr. 189.
  • 11 Bičiūnas V. Liaudies teatras.—K., 1936.—P. 63.
  • 12 Knygnešys.—T. 1.—K., 1938.—P. 227-228.
  • 13 Basanavičiaus J. Spaudos 1864 metų uždraudimas, jojo pasekmės ir reikšmė.— V„ 1924.—P. 12.
  • 14 Povylius A. Ką aš atsimenu apie P. Višinskį // Kultūra.— 1931.— Nr. 4.— P. 217.
  • 15 Jovaras // Kn.: Tarybų Lietuvos rašytojai.—V., 1967.—P. 160.
  • 16 Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.).— V., 1978.— P. 200.
  • 17 Sprindis A. Povilas Višinskis.—V., 1978.—P. 240.
  • 18 Leviškienė E. Pirmasis laikraštis // Raudonoji vėliava.— 1966 04 19.
  • 19 Puida K. Povilo Višinskio laidotuvės // Vilniaus žinios.— 1906.— Nr. 81.


Parengė Birutė Knizikevičienė.