Pažaislis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (836 balsai)

Pažaislio ansamblis. Fotogr. V.Tamoliūnas [Iš KAVB fondų]


Pažaislis

O vienuolyną supa didelis ūksmingas senas sodas,

raudonas šaltas obuolys iš jo, dar nuo rasos rasotas,

ir vieniša grakšti triaukštė varpinė,

toli aidėjęs didysis vienuolyno varpas,

vos įžvelgiama žvaigždė sumirga danguje,

kol vargana širdis krūtinėj plasta,

kol maldai šiaurės erdvėje sumūrytus ant kalno pastatus

pavakary miglotas spindesys nežemiškai išdažo –

čia kamalduliai atsiskyrėliai augindavo vaistažoles

ir rojaus kvapą skleidžiančias gėles,

lai peršviečia, lai skrodžia vaizdus rudens šviesa –

ant sienų išbraižyti saulės laikrodžiai.

                    Judita Vaičiūnaitė

Turinys

Svarbiausių įvykių chronologija

1664 m. spalio 3 d. Kristupas Zigmantas Pacas užrašo fundaciją kamaldulių vienuolynui Pažaislyje;

1667 m. spalio 20 d. padėtas kertinis bažnyčios akmuo;

1674 m. pašventinta bažnyčia pradėti dekoravimo darbai;

1712 m. bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulu;

1755 m. tebestatomą bažnyčią, kai kuriuos vienuolyno pastatus nuniokojo gaisras, po to ilgai vyko atstatomieji darbai;

1795 m. Lenkijai-Lietuvai praradus valstybingumą, Pažaislio vienuolynas neteko dalies valdų, nutrūko ryšiai su kitais kamaldulių vienuolynais;

1812 m. vienuolyną apiplėšė Napoleono armija;

1831-1832 m. Rusijos imperijos caro įsakymu vienuolynas likviduojamas, turtas perduotas stačiatikių Uspenijos vienuolynui, sunaikinta daug meno vertybių;

1837 m. Pažaislyje apsilankė Rusijos caras Nikolajus I;

1915-1918 m. Pažaislį niokoja vokiečių kareiviai;

1920 m. Pažaislio vienuolynas perduotas Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėms;

1948 m. sovietų valdžia vienuolyną uždaro;

1948-1967 m. Pažaislio vienuolyno pastatų šeimininkai nuolat keičiasi (veikė valstybinis archyvas, turistinė bazė, psichoneurologinė ligoninė); 1967–1992 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas;

1992 m. Pažaislio vienuolynas grąžintas Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėms.

Istorija

Kamaldulių vienuolynai atsirado Italijoje, vėliau paplito Lenkijoje ir kitose Europos šalyse.

Kristupas Zigmantas Pacas, valstybės senatorius, buvo vienas iš žymiausių ir įtakingiausių tos epochos visuomenės veikėjų ir politikų lenkų karalių dvaruose. 1660 m. jis kreipėsi į ordino vyresnybę Romoje, raštu pasižadėdamas finansuoti vienuolyno ir bažnyčios statybą Lietuvoje. Netrukus, gavęs aukščiausios bažnytinės valdžios palaiminimą ir seimo sutikimą, kartu su architektu ir keliais Krokuvos Bielianų kamaldulių vienuoliais netoli Kauno surado planuojamam statyti vienuolynui tinkamą vietą — Pažaislį. Šią gražią miškingą vietovę ant dešiniojo Nemuno kranto K. Z. Pacas nupirko iš Kauno žemės teisėjo Samuelio Oborskio. Šita Pacų fundacija, pagal XVIII a. lenkų istoriką K. Niesieckį, neturėjo sau lygių visame krašte.

Nemunas ties Pažaisliais [1921-1922 m.]. [Iš KAVB fondų]

Statyti ir finansuoti kamaldulių vienuolyną Kristupą Pacą galimas dalykas paskatino jo giminaičių, irgi stačiusių bažnyčias bei vienuolynus, pavyzdys, taip pat ir jo mokymasis Italijoje, Perudžijoje, kur susipažino su netoli to miesto esančio kamaldulių vienuolyno eremitais. Griežtas šių atsiskyrėlių gyvenimas padarė jaunam Pacui didelį įspūdį. Kamaldulių vienuolynai buvo statomi toliau nuo miestų triukšmo, miškingose vietose ant kalvų ar kalnų, prie vandens. Kristupas Pacas Kauno apylinkėse turėjo rezidencija ir, matyt, žinojo Pažaislį — šią tylią ir vaizdingą panemunės vietą, kuri, jo nuomone, turėjo tikti kamaldulių ordino vienuolynui steigti. Kalva, kur turėjo iškilti vienuolynas, fundatoriui pageidaujant, buvo praminta Mons Pacis, t. y. Taikos kalnas, o pats vienuolynas — „Eremus Montis Paeis", tai lyg paslėpta forma notėta įamžinti steigėjų pavardę. Tačiau liaudyje šis pavadinimas neprigijo. Vietovė jau seniau buvo vadinama Pažaisčiu, (nuo šalimais tekančio Žaisos upelio). Vėliau žodis „Pažaistis" dėl fonetiškai patogesnio tarimo pavirto į Pažaislį.

Vienuolyno statyba prasidėjo 1664 metų vasarą, buvo kertamas miškas, vežami akmenys, atliekami kiti parengiamieji darbai. Netrukus buvo sudarytas dovanojimo aktas, surašytas ant pergamento, aptaisyto purpuriniu aksomu su sidabriniu apvadu, jis turėjo tvirtinančius antspaudus penkiose sidabro dėžutėse.

Vienuolyno statybai Kristupas Pacas pasikvietė architektus ir kitus menininkus iš Italijos. Deja, Pažaislio statybos istorijoje yra daug neišaiškintų vietų; labai mažai išliko žinių ir apie dirbusius jame menininkus.

1667 m. rudenį buvo iškilmingai padėtas kertinis mūrinės Pažaislio bažnyčios akmuo. Šiam įvykiui įamžinti Pacas pats įmūrijo į pamatus dvi sidabrines lentas su atitinkamais lotyniškais įrašais.

Baigus statyti bažnyčios pagrindines dalis iš plytų, ji buvo iškilmingai pašventinta 1674 metais. Apie tai liudija memorialinė marmurinė lenta virš bažnyčios didžiųjų durų su atitinkamu lotynišku įrašu. Pažaislio statyba vyko lėtai dėl plačių fundatoriaus užmojų, kilusių karų ir įvairių kitų kliūčių bei sunkumų. Vietiniai auksakaliai pagamino brangiai kainavusį bažnytinių apeigų inventorių. Nemaža vargo turėta su marmuru. Pagal iš anksto pateiktus brėžinius juodo ir rausvo marmuro gaminiai buvo ruošiami netoli Krokuvos esančiose marmuro laužyklose ir sausumos bei vandens keliais gabenami pro Varšuvą, Dancigą (Gdanską), Karaliaučių į Pažaislį. Užbaigus bažnyčios skliautų perdengimą, prasidėjo jos vidaus apdailos darbai.

Neužbaigęs statybos, 1684 metais mirė Kristupas Pacas, o po metų ir jo žmona. Abu, pagal jų paskutinį norą, buvo palaidoti Pažaislio bažnyčios rūsyje, prie didžiųjų įėjimo durų. Vienuolyno statyba toliau rūpinosi K.Z. Paco įsūnytas brolėnas Kazimieras Mykolas Pacas. Iš įvairių rašytinių šaltinių galima spėti, kad XVII a. pabaigoje didelė dalis vidaus kiemų teritorijos jau buvo užstatyta. Bet iki darbų pabaigos dar buvo labai toli. Pritrūkus lėšų, vienuolyno statybą finansavo Pacų giminaičiai ir Vilniaus vyskupai Kazimieras Ancuta bei Konstantinas Bžostovskis. 1712 m. Pažaislio bažnyčia buvo konsekruota. Pirmoji stambi nelaimė vienuolyną ištiko 1755 m. Nuo žaibo bažnyčioje kilęs gaisras sunaikino stogo dangą, apgadino virš zakristijos esančią bibliotekos salę ir kitas patalpas. Ramų vienuolių gyvenimą nutraukė 1812 m. prasidėjęs Rusijos - Prancūzijos karas. Napoleono armijos kariai, traukdamiesi iš Rusijos, vienuolyną apiplėšė, išsivežė nemaža brangių kulto reikmenų. Ilgainiui vienuolynas neteko dalies savo žemių ir nuskurdo. Po 1831 m. sukilimo numalšinimo caro Nikalojaus I įsakymu vienuolynas buvo uždarytas ir perduotas rusų stačiatikių vyresnybei. Už pagalbą sukilėliams kamalduliai buvo ištremti, o jų turtas konfiskuotas. Dar tais pačiais metais jo vietoje buvo įsteigtas stačiatikių vienuolynas. 1839 metais pradėti vienuolyno bažnyčios pritaikymo stačiatikių kultui darbai. Didžiuliai vienuolyno ir bažnyčios remonto darbai atlikti 1839—1844 m. Buvo pakeistos pasenusios medinės pastatų dalys, stogų danga, sustiprintos irstančios sienos. Tačiau stačiatikiai, vienuolyno remontui skyrę daugybę lėšų, nepakankamai įvertino neįkainojamą jo turtą — baroko epochos italų meistrų kūrybą. Negailestingai buvo pakeistas bažnyčios vidus — išardyti septyni barokiniai altoriai, išparduoti paveikslai, pertapyta nemaža freskų, sunaikintos skulptūros. Daugelio pastatų pakeista išorė ir vidaus patalpų planinė struktūra. Visa, kas stačiatikiams atrodė svetima ir nepriimtina, jie pakeitė pagal savo skonį ir cerkvės reikalavimus. Stačiatikių vienuoliai Pažaislio vienuolyne išbuvo 80 metų. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jie pasitraukė, išsiveždami su savim archyvą, kai kuriuos paveikslus, varpus ir kitus vertingesnius daiktus.

Nuo 1920 m. iki Antrojo pasaulinio karo Pažaislyje buvo įsikūrusios iš Čikagos atvykusios šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Už surinktas aukas jos suremontavo keletą vienuolyno pastatų, uždengė bažnyčios stogą, sutvarkė aplinką. 1930 metais buvo atliktas Pažaislio pastatų kapitalinis remontas.

1940 m. atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, Pažaislis perėjo valstybės žinion. Didysis Tėvynės karas ir sunkūs pokario metai sustabdė ansamblio tvarkymo darbus. 1948 m. sovietų valdžia kazimieretes iš Pažaislio iškrausto, vienuolyną uždaro.

Trumpam jo patalpas užėmė respublikos centrinis archyvas, vėliau — senelių namai, o nuo 1950 m.— respublikinė psichoneurologinė ligoninė. 1964 m. čia mėginta įkurti Kauno turistinę bazę, tačiau ir šis sumanymas nepasiteisino. Laikini šeimininkai buvo nepajėgūs rūpintis pastatų ir juose išlikusių meno vertybių restauravimu. 1967–1992 m. vienuolyno ansamblis buvo patekęs M. K. Čiurliono dailės muziejaus globon. Šiuo laikotarpiu buvo vykdoma pastatų interjero ir eksterjero restauracija.

Statant Kauno hidroelektrinę, 1959 m. liepą užtvenkus Nemuną, buvusiame upės vingyje išsiliejo Kauno marios ir kraštovaizdis aplink vienuolyną smarkiai pakeitė. Po vandeniu atsidūrė senosiosios kamaldulių kapinės, Šv. Onos bažnytėlės likučiai pašlaitėje. Anksčiau iš toli matomas Pažaislio kalnas virto kalvele ant marių kranto.

Žymūs žmonės ir Pažaislis

Kristupas Zigmantas Pacas

Kristupas Zigmantas Pacas, Pažaislio vienuolyno steigėjas ir fundatorius gimė 1621 m. Būdamas trisdešimt trejų, Pacas 1654 metų birželio 28 dieną susituokė su pirmąja Lenkijos-Lietuvos valdovės Marijos Liudvikos dvaro dama prancūzaite Clara Izabelle de Mailly (mirusia 1685 metais). 1661 m. gruodžio 20 d. jiems gimė sūnus, kuris mirė išgyvenęs vos aštuonias dienas.

LDK didysis kancleris buvo bene pats žymiausias Pacų giminės atstovas, vienas stambiausių XVII a. Lietuvos valstybininkų ir Lietuvos interesų gynėjų bei kultūrininkų. Mokėsi Krokuvos akademijoje ir Italijoje, iš kur grįžęs pradėjo valstybinę karjerą. Laivai kalbėjo itališkai, vokiškai, prancūziškai. 1646 m. buvo paskirtas didžiuoju vėliavininku, kelis kartus buvo iždo ir vyr. tribunolo narys, o 1653 m. tapo seimo maršalu. 1656 m. jau tapo vicekancleriu, tais pačiais metais mirus kancleriui St. A. Radvilai, netrukus buvo nominuotas ir Lietuvos didžiuoju kancleriu. Tokiu būdu jo rankose atsidūrė Lietuvos užsienio politikos vairas, kurį jis laikė ligi mirties. Kristupo Zigmanto Paco politinė veikla vertinama nevienareikšmiškai. Būdamas monarcho dešinioji ranka, jis ne visada palaikydavo valdovo politiką, kartais gana aštriai užsipuldavo oponentus. Istorikai pripažįsta ypač stiprią jo įtaką valstybės politikai valdant Jonui Kazimierui (1650-1669) ir Mykolui Kaributui (1669-1673), o su Jonu Sobieskiu, valdžiusiu 1676-1696 metais, Pacas taip ir nerado bendros kalbos.

Kristupas Zigmantas Pacas turėjo keletą dvarų ir rūmų, tačiau pagrindinė jo rezidencija buvo Belvederio rūmai prie Varšuvos. Prabangius rūmus Pacas taip pat turėjo Vilniuje ir Jiezne. Pažaislis buvo funduotas ne tik kaip kamaldulių vienuolynas, bet ir kaip fundatoriaus šeimos mauzoliejus, kaip amžina kūnų prieglaudos vieta, kaip, paties Paco žodžiais tariant, nuolatinių maldų už jį ir jo gimines iki Paskutinio Teismo dienos vieta.

1684 m. Pažaislio vienuolyno fundatorius K. Z. Pacas mirė, užrašęs kamaldulių vienuoliams didelį palikimą. Jis buvo palaidotas Pažaislio bažnyčios rūsyje, specialiai tam tikslui įrengtoje kriptoje. Čia palaidota ir po metų mirusi jo žmona bei anksti miręs sūnelis.


Džovanis Batista Fredianis

1665—1667 m. intensyviai ruoštasi Pažaislio bažnyčios statybai. 1667 m. rudenį su didelėmis iškilmėmis buvo padėtas mūrinės bažnyčios kertinis akmuo. „Vadovauti statyboms K. Z. Pacas pakvietė patyrusį architektą italą Liudoviką Fredą. Jis pateikė K. Z. Pacui ant dviejų atskirų drobių planą su būsimų statinių vaizdais, su sodais, daržais ir ūkiniais priestatais. Du planai, vaizdavę vienuolyno pastatus iš šiaurės ir pietų pusės, buvo pateikti kancleriui, kuris, kai ką pakeitęs, juos patvirtino. Tų planų kopijos dabar kabo vienuolyno valgomajame ant sienos". Neaišku, kokiais šaltiniais remdamasis, taip 1906 m. leidinėlyje apie Pažaislį M. Paškevičius pristatė skaitytojui vienuolyno architektą L. Fredą. Tačiau istorikai, menotyrininkai vis dažniau mini italų architektą Dž. B. Fredianį, ilgą laiką dirbusį Pacams. Nėra abejonės, kad tai vienas ir tas pats asmuo. Taip pat pagal D. B. Fredianio projektą XVII a. pabaigoje pastatyti vartai, svečių namai (forestoriumas), o XVII a. pab.-XVIII a. pradžioje – vienuolynas su 2 uždarais keturkampiais kiemais, kiti statiniai. Pažaislio vienuolyno ansamblio tyrinėtojos H. Kairiūkštytės-Jacinienės nuomone, Dž. B. Fredianio architektūriniams sprendimams įtakos galėjo turėti Italijoje matyta kamaldulių S. Mikele di Murano vienuolyno bažnyčios graži šešiakampė koplyčia Emiliana, pastatyta XVI a. pradžioje. Architektą stipriai veikė ne tik renesanso architektūros tradicijos, bet ir didžiųjų baroko meistrų Baltazaro Longenos ir Frančesko Borominio meninės idėjos. Tačiau Dž. B. Fredianis, dėl nežinomų priežasčių nebaigęs projektuoti ansamblio, iš Pažaislio išvyko.


Pietras Putinis

Iš Pažaislio pasitraukus Dž. B. Fredianiui, statyboms pradėjo vadovauti broliai Karlas (1644-1682) ir Pietras (1633-1699) Putiniai. Apie jaunesniojo brolio Karlo veiklą Pažaislyje išliko mažai žinių. Pasak kai kurių istorikų, daugiausia jis buvo užsiėmęs organizaciniais statybos priežiūros darbais. Jo gyvenimo istorija gana tragiška - Lietuvoje jis vedė, tačiau netikėtai, žmonai laukiantis pirmagimio, mirė. Palaidotas Pažaislyje. Ne ką daugiau galima pasakyti ir apie Pietrą Putinį. Pažaislyje jis minimas 1673-1691 metais. Žinoma tik tai, kad, parengė didžiąją dalį vidaus dekoravimo projektų, jam vadovaujant, buvo baigti marmuro apdailos darbai. Baigdamas darbą Pažaislyje Pietro Puttini ieškojo kitų užsakymų. Pagal jo projektus XVII amžiaus 9-ame dešimtmetyje perstatyta Kauno dominikonų Dievo Kūno bažnyčia ir pastatyta Šv. Kryžiaus mūrinė bažnyčia. 1689 m. iš Pažaislio jis išvyko į Italiją.


Mykolas Arkangelas Palonis

Gimė 1637 m. mažame miestelyje netoli Florencijos, į Lietuvą atvyko trisdešimt septynerių metų, pačiame kūrybinių jėgų brandume. Nors apie dailininko jaunystę Italijoje žinių nėra daug, tačiau minima kad, Palonio mokytoju buvo Florencijos menininkas Baltazaras Frančeskinis, pravarde Volteranas. Iš to laikotarpio Palonio kūrybos minimas jo Pasijų ciklas Turino Šv. Lauryno bažnyčioje.

Lietuvos ir Lenkojos meno istorijoje M. A. Palonio kūrybinis palikimas užima itin reikšmingą vietą, jo freskos priskiriamos prie pačių vertingiausių baroko epochos sieninės tapybos pavyzdžių, sukurtų Europoje. XVII a. antroje pusėje Lietuvoje nebuvo kito tapytojo, kuris savo darbais būtų galėjęs prilygti M. A. Paloniui.

M. A. Palonis, kaip ir daugelis XVI—XVII a. italų tapytojų, gerai jautė pastato vidaus architektūrą. Jis ne tik virtuoziškai buvo įvaldęs pačią freskos techniką, bet ir perpratęs jos specifiką: vienokia ji turi būti marmuro plokštėmis išklotoje sienoje ir visai kitokia įgaubtame ir stiuko lipdiniais papuoštame skliaute. Todėl daugiausia dėmesio jis ir kreipė į kompozicijos ir kolorito ryšį su architektūrine aplinka.

Pažaislio vienuolyno centrinėje svečių namo dalyje rytinėje patalpoje visose skliautų ir paskliaučių freskose pavaizduotos įvairios istorijos ir legendos iš kamaldulių gyvenimo. Pačioje gražiausioje ir puošniausioje svečių namo fundatorių salėje, dar K. Z. Pacui gyvam esant, buvo nutapyti jo ir jo žmonos portretai datuoti 1677 m. Šie paveikslai ir didelio formato drobės „Kristus šventykloje tarp išminčių" bei „Kristaus apipjaustymas", priskiriami kaip tik tuo metu Pažaislyje dirbusiams M. A. Paloniui. Vienuolyno ansamblio bažnyčios prieangyje dėmesį patraukia dvi didžiulės įspūdingos freskos — „Baltazaro puota" ir „Perėjimas per Raudonąją jūrą". Pastarosios dešiniajame apatiniame kampe išlikę M. A. Palonio inicialai. Virš centrinių prieangio durų — didelio formato freska, XIX a. buvo užtepta kalkėmis (šiuo metu atrestauruota). Joje buvo pavaizduoti didikai Pacai, sveikinantys kamaldulį Brunoną Bonifacijų.

Kai kurie freskų ciklai arba atskiri paveikslai yra artimai susiję su Lietuvos istorija. Vienuolikos freskų ciklas, nutapytas koridoriaus prie zakristijos skliautuose ir paskliautėse, pasakoja apie Lietuvos apaštalą kamaldulį šv. Brunoną, 1009 metais pakrikštijusį kunigaikštį Netimerą. Taigi Palonio tapytose Pažaislio bažnyčios freskose įamžinta Lietuvos tapsmo, jos istorijos data.

M. A. Palonio freskose, atsispindi baroko meistrams būdingas vaizdavimo būdas, kai veiksmo centras specialiai perkeliamas į antrą planą, o kompozicijos priekyje paliekami neesminiai veikėjai, atsukę į mus nugaras. Todėl žiūrovas „atsiduria" veiksmo nuošalėje, arba pačiame neįprasčiausiame žiūrėjimo taške.

Apie 1685 m. M. A. Palonis išvyko į Lenkiją. Deja, nėra išaiškinta, kodėl M. A. Palonis išvyko iš Pažaislio, neišdekoravęs centrinės bažnyčios patalpos. Tai turėjo būti dešimties metų kūrybinį jo darbą vainikuojanti freska. Didžiulė centrinio kupolo kompozicija „Marijos karūnavimas" buvo nutapyta kito italų tapytojo Dž. Rosio žymiai vėliau, jau po M.A. Palonio mirties.

Be Pažaislio, paminėtinos puikiai Palonio apie 1690-1692 metus atliktos Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčios freskos.


Aleksejus Lvovas

1870 m. gruodžio pabaigoje Pažaislio vienuolyno bažnyčios šventoriuje susirinkusi gausi gedulinga palyda su didelėmis iškilmėmis palaidojo Rusijos senato narį Aleksejų Lvovą (1798-1870), oficialiai vadinamą Rusijos imperijos himno „Dieve, saugok carą" autoriumi.

Vienos garsiausių Rusijos aristokratų giminės atstovas A.Lvovas savo jaunystėje kopė karinės tarnybos laiptais, mokėsi susisiekimo kelių inžinierių institute. Sumanus karo inžinierius tarnavo pas Rusijos caro favoritą generolą A.Arakčejevą, buvo caro Nikolajaus I politikos vykdytojo grafo A.Benkendorfo adjutantas, vadovavo caro kariniam eskortui. Įtakingas kariškis jau vaikystėje gerai grojo smuiku, gavo puikių muzikinį išsilavinimą ir aukštuomenės salonuose išgarsėjo kaip puikus smuikininkas. 1836 m. himno autorius perėmė iš savo tėvo caro rūmų kapelos ir orkestro vadovo pareigas ir vadovavo beveik ketvirtį amžiaus. 1861 metais A.Lvovas nebegalėjo groti smuiku, nes pradėjo silpti klausa, pulti įvairios ligos. Tad garsusis aristokratas atsisakė caro rūmų kapelos direktoriaus pareigų ir iš Peterburgo persikraustė į Lietuvą pas dukrą, kuri gyveno Romainių dvare.

Caro laikais, kai Pažaislis atiteko stačiatikiams, čia dažnai lankydavosi A. Lvovas su savo šeima ir gausiai vienuolynui aukodavo, todėl 1870 m. jis ir buvo čia palaidotas.

Ansamblio architektūra

Vaizdas iš paukščio skrydžio [Iš KAVB fondo]

Pažaislio vienuolyno ansamblis yra laikomas brandžiojo baroko architektūros šedevru Šiaurės rytų Europoje. Jam sakomi įvairūs epitetai - Lietuvos baroko perlas, Lietuvos Versalis ir pan.

Pažaislio ansamblis pagal vienuolių kamaldulių regulos reikalavimus suplanuotas panašiai į kitus šio ordino vienuolynus. Savo kompozicija jis labai artimas Krokuvos Bielianų vienuolynui. Stačiakampė teritorija užstatyta simetriškai pagal išilginę vakarų rytų krypties kompozicijos ašį – Didieji vartai, forestoriumo Šventieji vartai, bažnyčia ir varpinė. Pastatai sugrupuoti į atskiras zonas: vakarų pusėje – didysis kiemas su pastatais svečiams, rytų – uždara teritorija su atsiskyrėlių nameliais. Ansamblio erdvių kompozicija būdinga barokui – artėjant nuo pakraščio lyg centro, pastatai sudaro stiprėjantį įspūdį. Didžiausias dėmesys telkiamas į bažnyčią.

Kokia buvo pirminė ansamblio struktūra ir kiek ji pasikeitė, sunku pasakyti. Iki mūsų dienų neišliko nė vieno XVII a. dokumento, iš kurio galima būtų susidaryti aiškesnį ansamblio formavimosi vaizdą. Neturėdami nei Dž. B. Fredianio, nei Karlo ir Pietro Putinių atliktų Pažaislio ansamblio planų, sunku tiksliai nustatyti, ar vėlesnėje (XVIII a.) vienuolyno statybos fazėje buvo daromi kokie nors pakeitimai, ar griežtai laikytasi pirminio projekto autorių užmanymo.


Vienuolynas

Buvusio vienuolyno teritorijos ribą žymi vos pastebimi į žemę susmegę du tašyto akmens stulpai. Vienuolyno pastatas su galerijomis sudaro vienodus uždarus keturkampius kiemus. Pastatytas XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje pagal D.B. Fredianio projektą.

Pirmiausia prieš lankytojų akis iškyla dailių proporcijų centriniai vienuolyno vartai, pastatyti iš skandinaviško smiltainio. Vartų fasadas modeliuotas puskolonėmis, piliastrais, smiltainyje išskobtomis nišomis. Frontono centre įkomponuotas barokinis kartušas su vienuolyno fundatorių Pacų herbo ženklu ir vos įskaitomu lotynišku užrašu. Anksčiau šiuos vartus puošė M Volšeido sukurtos skulptūros, kurios, deja, iki mūsų dienų neišliko.

Vienuoliai, nors ir griežtai laikėsi atsiskyrėlių statuto, negalėjo išvengti bendravimo su pasauliečiais. Atvykstantiems į vienuolyną svečiams buvo pastatytas atskirą namą. Pažaislio svečių namą sudaro trijų dalių pastatas. Centrinė jo dalis yra dviaukštė, o iš šonų prigludę du vienaaukščiai korpusai su rizalitais galuose. Pastato išorė beveik nesikeitė, o vidus ne kartą buvo pertvarkomas.

Tarp svečių namo ir bažnyčios esančią beveik kvadrato formos teritoriją užima didysis vienuolyno kiemas (buvęs šventorius). Centrinis į bažnyčią vedantis takas seniau buvęs išklotas smiltainio plokštėmis. Kokia buvo kiemo danga ir augmenija XVIII a., tiksliai nėra žinoma. Ilgą laiką čia augo be aiškesnio plano sodinti medžiai ir įvairūs gėlynai. Teritoriją regeneravus pagal bendrą ansamblio restauracijos projektą, paliktos ties oficinomis augančios liepos.

Iš vakarų pusės per visą kiemo plotį ištįsę vienaaukščiai svečių namo sparnai. Namo rizalitai dailiomis mūro tvoromis sujungti su dviem visiškai vienodais vienas prieš kitą stovinčiais pastatais — oficinomis. Pietinėje oficinoje seniau buvusi virtuvė vienuolyno svečiams. Nuo XIX a. jos paskirtis nuolat keitėsi. Vienu metu čia buvusi kalvė, vėliau — cerkvė, po to — tarnybinės patalpos. Šiaurinės oficinos paskirtis ir planinė struktūra taip pat dažnai keitėsi. Kažkada joje buvusios ūkinės patalpos, vėliau gyvenamieji kambariai, pradinė mokykla ir kt.

Šventoriuje stovi du šuliniai, greičiausiai įrengti XVII a. pabaigoje. Papuošti grakščiomis kalto metalo karūnomis, kurios restauruotos pagal retą to meto autentišką pavyzdį.

Didžiojo kiemo rytinė pusė užstatyta pagrindinių vienuolyno korpusų galais ir uždarais galerijų frontais, sujungtais su pagrindiniu bažnyčios fasadu. Prie bažnyčios šiaurinio ir pietinio šonų pristatyti dviaukščiai vienuolyno korpusai su galerijomis. Šiuose korpusuose buvusios įvairios paskirties patalpos: didysis valgomasis (refektoriumas), virtuvė su sandėliais ir rūsiais, kepykla, mažasis valgomasis, vaistinė, celės ligoniams, karceriai ir kt.

Abipus bažnyčios esančios „U" formos galerijos sudaro po uždarą keturkampį vidaus kiemą. Aukštos, šviesios, kryžminiais skliautais dengtos galerijos su atviromis į kiemo pusę arkadomis buvo tikra vienuolyno puošmena.

Į rytus nuo bažnyčios yra didele mūro siena apjuosta teritori¬ja — eremitoriumas. Pagal projektą čia turėjo būti 20—24 eremitų nameliai (celės). XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje kamalduliai gyveno mediniuose nameliuose. 1739 m. pradėti statyti mūriniai. Jų buvo pastatyta 13, o iki mūsų dienų išliko tik 3. Tai nedideli vieno aukšto, keturšlaičiais čerpių stogais pastatai su grotuotais langais, vienoda išorės apdaila, tokiu pačiu vidaus išplanavimu. Nameliai stovėjo lygiagrečiomis eilėmis, vieną nuo kito juos skyrė mūro sienos su atitinkamais išėjimais. Į eremitoriumą retai patekdavo pasauliečiai. Netgi patys kamalduliai čia negalėdavo tarpusavyje bendrauti, kalbėtis. Tai buvo visiškos ramybės ir susikaupimo vieta. Kiekviename namelyje buvo po keturis kambarius, čia gyvendavo vienas kamaldulis.

Varpinė galėjo būti pastatyta XVIII a. antroje pusėje. Ji yra vėlyvojo baroko formų statinys, vienas iš ansamblio akcentų. Seniausias dokumentas, kuriame ji aprašoma, yra 1797 m. vienuolyno vizitacijos aktai. Tuo metu pirmame varpinės aukšte stovėjęs nedidelis altorėlis, o pastogėje kabėjęs didysis vienuolyno varpas. Stačiakampė trijų aukštų varpinė iš išorės pasižymi subtiliomis architektūros formomis. Ji papuošta piliastrais ir smulkiai profiliuotais karnizais. Po XIX a. rekonstrukcijos pakeista varpinės šalmo forma. Iškėlus iš varpinės didįjį varpą, pasikeitė jos paskirtis — ji tapo apžvalgos bokštu. Nuo jo dabar galima pasigrožėti puikia Pažaislio apylinkių panorama, iš viršaus pasidairyti po ansamblio vidaus kiemus ir sodus, pasigėrėti pagrindiniais vienuolyno korpusais ir įspūdinga bažnyčia.

Buvusioje vienuolyno teritorijoje yra ir keletas ūkinių pastatų. Tai buvusi skalbykla, pastatyta XVIII a. pirmoje pusėje. Be pagrindinės didžiosios patalpos, kurioje vienuoliai skalbdavo savo rūbus, šiame pastate dar buvusi kirpykla, keli kambarėliai medui sukti ir degtinei gaminti. Iš buvusios skalbyklos yra išėjimas į vienuolyno šiaurinį sodą ir ūkinį kiemą, kur dar buvo arklidžių ir ratinės pastatais. Mūrinės vieno aukšto arklidės rekonstruotos XIX a., o didžiulė medinė ratinė atstatyta 1982 m.


Bažnyčia


Pažaislio bažnyčia [Iš KAVB senųjų atvirukų fondo]

1667 m. bažnyčia pradėta statyti pagal architekto D.B. Fredianio projektą. 1674 m. baigti mūro darbai, o po metų pradėta dengti skliautus ir kupolą, dekoruoti vidų. Stiuko lipdinius atliko meistras Džovanis Merlis, freskas nutapė M.A. Palonis. XIX a. aprašymai ir keli piešiniai liudija, kad virš fasado baliustrados ant trijų postamentų seniau stovėjo M. Volšeido skulptūros. Vidaus dekoro darbams iš Krokuvos buvo vežamas juosvas ir rausvas marmuras, apdailos darbams vadovavo architektas Pietras Putinis (Puttini).

Centrinę vietą ansamblyje užimanti bažnyčia iš kitų pastatų išsiskiria ne tik savo dydžiu, bet ir puikia, išraiškinga architektūra. Bažnyčia nėra didelė (30 m pločio ir 49 m aukščio, su kryžiumi — 54 m), šešiakampio plano. Centrinės dalies šešiakampio plano forma ir griežtas keturių pagrindinių patalpų išdėstymas pagal išilginę ašį ir sudaro Pažaislio bažnyčios architektūros originalumą.

Sunku pasakyti, kas paskatino projekto autorių pasirinkti tokį retą, barokinių bažnyčių statybos praktikoje beveik nepasitaikantį architektūrinės kompozicijos variantą.

Pati puošniausia bažnyčios eksterjero dalis yra į didįjį kiemą atsuktas vakarinis jos fasadas. Aukštyn ištįsę laikrodžių bokštai ir nežymiai įgaubta centrinė fasado dalis suteikia pastatui žavaus grakštumo.

Pietų fasade yra saulės laikrodis. Tai vienas pirmųjų Lietuvoje bokštų laikrodžių bei didžiulis saulinis, kurio skalėje yra toks lotyniškas įrašas “Sis Memor Occasus Sole Cadente Tiu” (žvelgdamas į saulėlydį, atmink, kad nusileis ir tavo gyvenimo saulutė).

Saulės laikrodis Pažaislyje. [Iš KAVB senųjų atvirukų fondo]

Interjeras. Puošyba

Pažaislio meninė vertė - ne vien saviti architektūriniai sprendimai. Tyrinėtojai pripažįsta, kad bažnyčios puošyboje harmoningai suderintos įvairios medžiagos bei dekoravimo būdai - marmuras, stiuko lipdyba ir tapyba.

Ansamblio puošybai buvo naudotas švediškas smiltainis, manoma perkamas Karaliaučiuje. Daugiausia panaudotas įvažiuojamiesiems vartams ir fasadui puošti. Tikėtina, kad čia pat - Pažaislyje buvo iškaltos aštuonios skulptūros. Keturios jų puošė Didžiuosius vartus (Šv. Romualdo ir Šv. Benedikto atvaizdai), o kitos keturios (Švč. Mergelė Marija, Šv. Elžbieta, Šv. Juozapas ir Šv. Zacharijas) sudarė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo sceną bažnyčios fasade. Deja, šiandien išlikę tik menki jų fragmentai.

Stiuko lipdyba puošia Pažaislio bažnyčios skliautus ir paskliautes, taip pat foresteriją, vienuolyno refektorijų. Keturkampiuose, apskritimo ar ovalo formos lipdytiniuose rėmuose komponuotos freskos, o likę skliautų plotai užpildyti augaliniais motyvais, voliutomis, kriauklėmis, angeliukų figūromis ar fantastinėmis kaukėmis. Iš stiuko darytos įvairių istorinių personažų figūros presbiterijoje ir chore, simbolines skulptūros zakristijoje ir kapituloje. Visa stiuko lipdyba priskirtina italui Giovanniui Battistai Merliui. Lietuvoje tokio stiliaus stiuko lipdybos daugiau niekur nėra.

Marmuras daugiausia naudotas Pažaislio bažnyčios puošybai. Raudonas – kolonoms, juodas – paryškinti atskiras detales (langų apvadai viduje, portalai, balkonėliai, arkų kraštai). Derinant raudoną ir juodą marmurą įrėmintos koplyčių, prieangio, presbiterijos ir choro freskos. Grindims buvo panaudotas ir baltas marmuras. Manoma, kad marmuras gabentas iš skaldyklų prie Krokuvos.

XVII amžiuje sukurta Pažaislio bažnyčios sieninė tapyba priskiriama vienam meistrui - florentiečiui tapytojui Michelangelo Palloniui (tik bažnyčios kupolo freska, tapyta XVIII amžiaus pradžioje, priskiriama Giovanniui Rossiui). Bendru freskų plotu Pažaislio bažnyčia toli pralenkė kitus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII amžiaus paminklus. kiekvieną freskinę kompoziciją galima laikyti atskiru vaizduojamojo mano kūriniu, nors jas ir sieja ta pati atlikimo technika bei siužetai. Palionio freskos įnešė daug naujovių - sėkmingai naudojo iliuziškumą, spalvinę įvairovę, šviesokaitą; ekspresyviai perteikė vaizduojamų personažų emocines būsenas. Tai daugiau ar mažiau buvo būdinga baroko tapybai.

Kitas unikalus dalykas Pažaislio ansamblio puošyboje buvo medžio drožyba. Bažnyčios zakristijoje yra išlikusi drožinėta medžio apdaila, atlikta 1674-1675 metais. Drožyba imituoja architektūrines detales ir tai puikiai derėjo prie stiuko lipdybos. Panašios drožybos būta ir kitose patalpose. Autorius nežinomas.

Pažaislio bažnyčios ikonografija turi vieną svarbiausią bruožą - Švč. Mergelės Marijos išaukštinimas. Bažnyčios titulą atspindėjo Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą kompozicijos: skulptūrinė - puošusi fasadą, bei tapybinė - dekoravusi prieangį. Kupolo freskoje pavaizduota Dievo Motinos Karūnavimo scena, taip pat visos choro freskos skirtos papasakoti Švč. Mergelės Marijos istoriją ir ją pagarbinti. Bažnyčios koplyčiose pagerbti kamaldulių vienuolijos globėjai ir Pažaislio fundatorių šventieji užtarėjai. Koridoriuose - pirmųjų vienuolių, gyvenusių mūsų krašte pagal kamaldulių pavyzdį, istorijos tapybiniai pasakojimai. Zakristijos ir kapitulos patalpose nutapytose scenose vaizduojamas Kristaus gyvenimas. Stengtasi išryškinti šventųjų darytus stebuklus arba jų kankinystę. Atskirų patalpų skliautuose vaizduojamos šventųjų Dangun ėmimo scenos.


Gražiosios Meilės Motinos Marijos paveikslas


Kamaldulių Dievo Motina. Klaudijaus Driskiaus nuotr.


Pažaislio vienuolynas nuo seno garsėjo tikinčiųjų ypač gerbiamu „Marijos su Kūdikiu” paveikslu, vadintu Gražiosios Meilės Motina. Paveikslo titulas – Mater Pulchrae Dilectionis ( Gražiosios Meilės Motina) kilęs iš lotyniškojo Biblijos vertimo, Siracido 24, 24: EGO MATER PULCHRAE DILECTIONIS, ET TIMORIS, ET AGNITIONIS, ET SANCTAE SPEI. („Aš motina gražiosios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties.“).

Nežinomo flamandų autoriaus XVII a. pradžioje tapytą Marijos su kūdikiu, apsuptos gėlių vainiko, paveikslą popiežius Aleksandras VII 1661 m. padovanojo K. Z. Pacui. Šis paveikslą perdavė Pažaislyje įsikūrusiems kamaldulių vienuoliams. Todėl iki šių dienų jis dar vadinamas Kamaldulių Dievo Motinos paveikslu. Pagal pirminį sumanymą šis paveikslas kabojo vienuolių choro altoriuje, o dabar – didžiajame.

Kamalduliai ir vėliau vienuolyne gyvenę stačiatikių vienuoliai liepos 2 d. iškilmingos procesijos metu stebuklingąjį paveikslą nešdavo aplink bažnyčią ir vienuolyną. Pirmojo pasaulinio karo metais, traukdamiesi iš Pažaislio, stačiatikiai išsigabeno paveikslą į Rusiją. Tik 1928 m. Kamaldulių Dievo Motina grąžinta į Pažaislį seserų kazimieriečių globon, vėliau sovietmečiu, 1948 m., perkelta į Kauno arkikatedrą baziliką, iš kurios 1978 m. buvo pavogta. 1979 m. paveikslas surastas ir po keleto metų restauruotas. Į Pažaislio bažnyčią sugrąžintas tik 2000 m.

Dabartis

1992 m. birželio 15 d. Pažaislio vienuolynas gražintas Šv. Kazimiero kongregacijos seserims. Jų dėka Pažaislis tampa ne tik kongregacijos namais, bet ir dvasiniu centru. Čia organizuojamos rekolekcijos įvairioms žmonių grupėms, organizuojamos vasaros stovyklauja vaikams bei svečiams iš užsienio. Pažaislis atveria vartus įvairioms visuomeninėms kultūrinėms tradicijoms, organizuojamos talkos, kovojama už gamtos paminklų išsaugojimą. Nuo 1996 m. kiekvieną vasarą čia vyksta vis populiaresni tarptautiniai Pažaislio muzikos festivaliai.

Šv. Kazimiero kongregacijos seserys

Lietuviškoji Šv. Kazimiero seserų kongregacija 1907 m. JAV įkurta motinos Marijos Kaupaitės (1880–1940) pastangomis. Buvusiame kamaldulių Pažaislio vienuolyne seserys įsikūrė 1920 m. 1920–1940 m. Šv. Kazimiero seserys Lietuvoje steigė pradines bei aukštesniąsias mokyklas, vaikų darželius, senelių prieglaudas. Svarbiausi seserų veiklos židiniai buvo Pažaislio vienuolynas ir Kauno „Saulės“ gimnazija, tačiau kongregacijos pedagoginė veikla siekė ir Telšius, Žemaičių Kalvariją, Žemaičių Naumiestį, Vabalninką. 1948 m. Šv. Kazimiero seserys sovietų valdžios įsakymu buvo priverstos pasitraukti iš Pažaislio. Pogrindžio sąlygomis jos ėmėsi karitatyvinės veiklos, dirbo ligoninėse, sanatorijose, slapta patarnaudamos ligoniams ir dvasiniuose jų reikaluose. Įvairiose parapijose katechizavo vaikus, organizavo adoracijas ir procesijas, darbavosi misijose Moldovoje. Į Pažaislio vienuolyną sugrįžo 1992 m. Šiuo metu kongregacijoje apie 50 seserų.

Pažaislio muzikos festivalis

Idėja organizuoti tokį renginį Pažaislio muzikos festivalio meno vadovui Petrui Bingeliui bei direktoriui Justinui Krėpštai kilo, kai 1995 m. vasarą Pažaislio vienuolyno šventoriuje buvo atlikta G.F. Handelio oratorija „Mesijas“, kuri pritraukė keli tūkstančius žmonių.. Tapo aišku, kad puiki šventoriaus akustika idealiai tinka didelės apimties kūriniams. Kazimieriečių vienuolyno seserys taip pat mielai sutiko, kad jų teritorijoje vyktų rimtos, sakralinės klasikinės muzikos koncertai. Festivalį rengti tuomet jiems padėjo Lietuvos nacionalinė ir Kauno filharmonijos, Muzikos festivalių organizavimo fondas.

Festivalis tapo pirmu tokios solidžios apimties baroko muzikos renginiu Lietuvoje, Europos Tarybos iniciuotos programos „Baroko kelias“ projekto „Baroko kelias Lietuvoje“ viena iš svarbesnių dalių. Tris vasaros mėnesius trunkantis festivalis neužsidaro salėse, bet nuolat ieško ir naujų erdvių. Šiuo metu festivalio geografija bei muzikos žanrai išsiplėtė, kūriniai atliekami ne tik Kauno miesto erdvėse, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Tačiau tradiciškai festivalio atidarymo ir baigiamasis koncertai vyksta Pažaislio vienuolyno ansamblio didžiajame kieme.

Gamtos paminklai

Pažaislis įeina į Kauno marių regioninio parko teritoriją. Nedaug kas žino, kad Pažaislyje yra ne tik vienuolynas, bet ir didingi ąžuolai, daug retų žolinių augalų. Prie Pažaislio šilo esančioje dykynėje auga smėlynams būdinga augalija. Čia ir Pažaislio šilo aikštelėse galima rasti smiltyninių gvazdikų, kuriuos Europos Sąjunga įtraukė į nykstančių ir globotinų augalų sąrašą, pražysta šlakinės kregždūnės, ausytosios naktižiedės, šiaurinės vyrskydės.

Nuostabus gamtos kūrinys - Pažaislio ąžuolas (800 metų), neatlaikęs metų naštos, padegėjų ir vėtrų, sunyko. 2001 m. rinkosi įvairios komisijos svarstydamos ką daryti su nykstančiu ąžuolu – nukirsti, paliekant kelmą ar bandyti išsaugoti pritaikant šiuolaikines gamtosaugines technologijas valant nuo puvėsių. Žaliesiems užprotestavus, šimtamečiui ąžuolui buvo suteikta teisė oriai numirti pačiam. Greta ąžuolo atidengtas skulptoriaus Juozo Šlivinsko meninis objektas „Metraštis“. Ant akmenų paguldytoje metalo plokštėje skulptorius išraižė Pažaislio ąžuolo skerspjūvį, o ant jo, lyg ant kamieno rievių užrašė svarbiausias Lietuvos istorijos datas. Senajam ąžuolui nykstant, bandyta ieškoti kitų senų medžių, kuriegalėtų būti vietinės reikšmės gamtos paminklai. Jau lyg ir surastas panašaus amžiaus medis, kuriam suteiktas Taikos kalno ąžuolo vardas. Taikos kalno ąžuolas - seniausias ir storiausias Kaune. Ąžuolas rymo netoli Pažaislio vienuolyno tvoros. Jo apimtis – 5,15 m, aukštis – 21 m, amžius – apie 600 metų.

Legendos

Legenda apie Pažaislio kamaldulių duoną

Legenda pasakoja, jog seniai, kai šv. Romualdas su pasekėjais dar gyvendavo kalnų olose, kasryt du balandžiai atnešdavę jiems duonos, kurią valgydami jausdavo ypatingų Rojaus sodo vaisių skonį ir apsvaigdavo lyg nuo stipriausio vyno.

Tuo susidomėjo vienas Pažaislio vienuolyno brolis Mykolas ir pats panoro iškepti tokią duoną, bet niekas iš brolių nežinojo kaip ji kepama... Kasvakar brolis Mykolas ateidavo prie šv. Romualdo paveikslo prašyti paslaptingosios duonos recepto... Kol kartą susapnavo šventąjį įkūrėją, kuris jam ir pasakojo, kaip ją kepti.

<...> „Šią duoną ,- tęsdamas žodžius bylojo patriarchas, galima kepti tik kartą metuose. Džiovintus vaisius (kokius, paslapties eremitas Mykolas neišdavė) sename vyne užraugsi pelenų dieną, nes kaip kviečio grūdas, iš kurio kepama duona, turi apmirti, taip ir žmogus turi pasninku bei atgaila apmirti, kad gimtų Dievo Karalystei... Vaisiai vyne turi stovėti visą gavėnią, kol pasninkausi ir pelenais galvą barstysi, kasryt keldamas ir sakydamas „pulvis es et in pulves reversis“... Didįjį šeštadienį minkydamas duoną ritmingai kartok senąją Jėzaus maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“...Duonoje apmirę sumalti kviečiai ir vyne išbuvę vaisiai, kuriuos sudėsi, viską jaučia, ir jei melsies tik lūpomis, bet ne širdimi, duona neiškils, todėl būk atidus... Valgyti šią duoną reikia Velykų Vigilijoje, paryčiais, prieš pat aušrą, kai iš kapo kėlėsi mūsų Aukščiausiasis Viešpats ir Valdovas Kristus...“ <...>

Sako, kad ir šiandien Kamaldulių duona pasiekia seserų stalą... Tik vėlgi niekas nežino kaip ji atsiranda „ galbūt kepama pagal senąjį eremitui Mykolui sapne apreikštą receptą, o gal į Pažaislio eremitoriumą nakčia ją atskraidina du Rojaus balandžiai...“

Šaltiniai

Kauno architektūra : albumas / redkol.: A. Jankevičienė (sudaryt. ir moksl. red.) … [et al.] ; Lietuvos statybos ir architektūros MTI. - Vilnius : Mokslas, 1991. - 367, [1] p. : iliustr.

Lietuvos Šv. Kazimiero kongregacijos seserys. - Prieiga per internetą. URL: http://www.piligrimyste.lt/index.php?id=196 . – Žiūrėta 2009 m. gegužės 25 d.

Mykolas Arkangelas Palonis ir Pažaislis/Laima Šinkūnaitė//Diena.-1996,bal.13,p.15.

Pažaislis / H.Kairiūkštytė-Jacinienė, J. Baršauskas. - Vilnius : Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1960. - 84 p., 32 iliustr. lap. : iliustr. - (Lietuvos TSR archit. paminklai. 1).

Pažaislis / Stasys Meškauskas ; [fotografijos M. Sakalausko … [et. al.]]. - Vilnius : Mintis, 1983. - 75, [3] p. : iliustr. - (Sąjunginės reikšmės architektūros paminklai Lietuvos TSR).

Pažaislis : [fotoalbumas] : Pažaislio vienuolyno ansamblis / [sudarytojai: Vytautas Kandrotas, Danguolė Kandrotienė ; fotografai: Vutautas Kandrotas, Evaldas Lasys ; į anglų kalbą vertė Rasa Tarabildienė]. - Kaunas : Terra Publica, 2008. - 47, [1] p. : iliustr.

Pažaislis:eilėraštis/Judita Vaičiūnaitė//Metai.-1995.-Nr.5.-P.6

Pažaislis : menas ir istorija / [sudarytojas ir teksto autorius Mindaugas Paknys ; sudarytojas ir dailininkas Eugenijus Karpavičius ; fotografas Kęstutis Stoškus]. - [Vilnius] : E. Karpavičiaus leidykla, 2005 ([Vilnius] : Sapnų sala). - 143, [1] p. : iliustr.

Pažaislio kultūros ir turizmo centras. – Prieiga per internetą. URL: http://www.pazaislis.org/ . – Žiūrėta 2009 m. gegužės 25 d.