Padavimai apie Šiaulių senovę

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

ŠIAULIŲ MIESTO ATSIRADIMAS

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (1 279 balsai)

Seniai, seniai, kai Lietuvoje tebegyveno milžinai, atklydo į šiuos kraštus milžiniško dydžio jautis. Sustojo prie Talkšos ežero, atsigėrė tyro vandens ir nutarė pailsėti. Atsigulė žaliame miško patale, užmigo ir nebepabudo. Bėgo amžiai, nunyko miškai, vėjas smiltis nešiojo, o jis vis miegojo, miegojo. Užpustė, užnešė jautį žemė ir apaugo žolėmis. Pamažu kalnu virto, ant kurio ąžuolynas sužaliavo. Amžiams bėgant, atėjo metas garsų miestą statyti, iškirto medžius, į visa puses gatves išvedžiojo. Išaugo miestas, o jautis kalne tebemiega. Kas benutiktų – gaisrai ar maras, karai ar didelis džiaugsmas – milžinas jautis vis tenai kalne.


ŠIAULIŲ PAVADINIMO KILMĖ

Pasakojama, jog senais laikais, kada lietuviai dar garbino Perkūną ir kitus dievus, dviejose neįžengiamais miškais apaugusiose kalvose įsikūrė dvi žmonių giminės. Giliame klonyje esantis Talkšos ežeras skyrė šias gyvenvietes. Vienoje ežero pakrantėje gyveno žvejai, kitoje – šauliai, medžiotojai. Tie šauliai medžiodavo žvėris, kurių odas gabendavo link pajūrio, kur prekiaudavo su tolimų šalių pirkliais. Žvejų gyvenvietė buvo pavadinta Žuvininkas, o šaulių ir medžiotojų – Šauliais. Ir žvėrys ir girios dabar yra išnykę, bet iki šių dienų vienoje Talkšos ežero pusėje tebėra Žuvininkų kaimas, kitoje – išaugo Šiaulių miestas.


Salduvė ir jos prieigos


SALDUVĖS PILIAKALNIS

1. Rytiniame Šiaulių miesto pakraštyje, buvusio Žuvininkų kaimo laukuose yra gana aukštas piliakalnis, vadinamas Salduvės (Saldžiuoju) kalnu. Senais laikais ten buvęs miestelis ir bažnyčia. Bažnyčia vardinosi „Saldžiausios širdies“ vardu. Šio miestelio gyventojai buvo labai turtingi, todėl nepasižymėjo ypatinga dorove, ištvirkavo. Viešpats ilgai kentė gyventojų nuodėmes, bet, išsekus kantrybei, nutarė nubausti nedorėlius. Jis, kaip bausmę, pasiuntė didžiulį viesulą, kuris smėliu užpylė bažnyčią, miestelį bei jo gyventojus. Piliakalnio viršūnė įdubusi, panaši į dubenį. Pasakojama, kad ji vis smarkiau dumbanti ir po kiek laiko visai įgriūsianti, supuvus stogui smėliu apneštos bažnyčios. Žmonės šį užpiltą kalnelį, pagal buvusios bažnyčios vardą, pavadino Saldžiuoju, Salduve.


2. Salduvė buvo gražuolė Žuvininkų kunigaikščio dukra. Pamilo ji žveją, paprastą bernelį, kuris Talkšos ežere žvejodavo. Ėmė įsimylėjėliai susitikinėti ežero pakrantėje. Tai sužinojęs kunigaikštis užsirūstino, uždarė Salduvę pilies bokšte, apkaustytas duris užrakino. Bet jaunuoliai nepaisė draudimų, vienas kitam meilės ženklus siuntė. Kunigaikštis nutarė nubausti žveją, išsitraukė lanką ir šovė jaunikaičiui tiesiai į krūtinę. Salduvė pamatė savo mylimojo žūtį, prakeiksmas išsprūdo iš jos lupų ir nuskriejo Perkūnui. Dievą užrūstino toks žiaurus žmonių elgesys, trenkė žaibu į medinę pilį ir ją sudegino. Kunigaikštis puolė į degėsius dukters ieškoti, bet rado tik gintaro karolius nuo jos kaklo. Glausdamas juos prie širdies ėmė šaukti: „Salduve! Salduve!“. Neilgai ir kunigaikštis gyveno, nunyko jo galybė. Iki šio laiko liko tik pilies kalnas, kuri visi Salduve vadina.


Talkšos pakrantė


TALKŠOS (TALŠOS) EŽERAS

Talkšos ežeras yra rytinėje Šiaulių miesto pusėje. Apie šį ežerą pasakojama daug įvairių padavimų, kurių vieną, įdomesnį, čia pateiksiu. Seniau ežerai vaikščiodavo iš vienos vietos į kitą, kol sau išsirinkdavo tinkamą vietą bei vardą. Kartą nežinia iš kur atlėkė, atūžė ežeras ir pakibo virš Šiaulių. Žmonės išsigando, kad jis nenusileistų tiesiog ant miesto. Kelias dienas ir naktis gyventojai meldėsi, giedojo giesmes, ėjo procesijas, kad tik tas ežeras pasišalintų. O ežeras nei per žingsnį nesitraukė, vis baisiau ūžė ir šniokštė. Kažkam prisisapnavo, jog reikia atspėti ežero vardą, ir jis neužpils miesto. Spėliojo žmonės to ežero vardą, kaip tik kas beišmanė, bet tikruoju vardu pavadinti niekas nesugebėjo. Sena pavargėlė, kuri labiausiai meldėsi lyg netyčia pasakė: „Telkšok čia!“. Tik ištarus šiuos žodžius, ežeras gražiai nusileido už miesto, kur tebetelkšo iki šiol. Panaši ir kita legenda, tik šioje – ežero atspėtas vardas Bitinėlis (taip seniau vadintas Talkšos ežeras, nes jo forma primena bitę).


EŽERE PASKENDUSI BAŽNYČIA

Labai seniai, toje vietoje, kur dabar tyvuliuoja Šiaulių (Talkšos) ežeras, stovėjo pagonių bažnyčia ir vienuolynas. Bažnyčios varpai girdėdavosi per dvi mylias. Vienuoliai savo elgesiu smarkiai nusikalto Dievui, todėl už nuodėmes, kartu su bažnyčia ir vienuolynu, buvo nugramzdinti skradžiai žemę. Toje vietoje atsivėrė didelis ežeras. Sakoma, jos gerai įsiklausius, galima girdėti ežere paskendusios bažnyčios varpų skambesį. Žuvininkų kaimo piemenėliai mena, kaip nusivarę karves paežerėn, visada klausydavosi, bene išgirs graudų varpų skambesį. Kada nėra vėjo ir ežeras neraibuliuoja, nuo Žuvininkų kranto pusės galima matyti paskendusios bažnyčios bokštus.


Saulėlydis Rėkyvoje


„KVARTUKAS“ ARBA RĖKYVOS EŽERAS

Pasakojama, jog senovėje to ežero nebuvo. Vietoj jo buvę pievos ir nedidelis kaimelis. Vieną rytą atsikėlę žmonės rado ugniakure išdygusią vandens leliją. Kitą rytą ji vėl išdygusi. Ir kitų namų ugniakuruose ėmė dygti vandens lelijos. Seneliai spėjo, jog čia turįs būti ežeras. Sekantį rytą dangus aptemo, atslinko didelis debesis, iš kurio girdėjosi smarkus ūžimas. Išsigando žmonės, nežinojo ką daryti, ėmė spėlioti ežero vardą, bet niekas negalėjo atspėti. Viena moteriškė bėgo greitai pas sqavo vyrą ir atsirišo jai žiursto (kvartuko) pasaitas. Moteris ir sako: „Ak, kad tave, ir kvartukas atsirišo“. Kai tik ištarė žodį kvartukas, debesis su trenksmu krito ir atsivėrė didžiausias ežeras. Ir dabar, kai kas šį ežerą dar tebevadina Kvartuku.


BAŽNYČIOS STATYBA (ŠIAULIŲ DVYLIAI)

Klebonas, kurio pavardės nebepamena žmonės, buvo pradėjęs statyti Šiaulių bažnyčią, bet įklimpo į skolas, nepadėjo net renkamos aukos. Ilgai galvojęs, jis pasiūlė savo parapijiečiams tokį dalyką: tegul kiekvienas, kuriam karvė atsiveda dvylą veršiuką, paaukoja jį bažnyčios statybai. Parapijiečiai sutiko ir ėmė aukoti veršiukus. Prisirinko tų veršiukų arti šimto ir jų kaskart daugėjo. Po metų veršiukai virto jaučiais, jiems darėsi ankšta bažnyčios pievose. Klebonas paskelbė, kad paleidžia visus veršius ir jaučius laisvai ganytis. Pagrasino didžia atsakomybe prieš Dievą, kurie kėsintųsi bažnyčios veršiukus pasiimti sau arba reikalautų atlyginimo už jų padarytą žalą. Taip ir liko klebono paleistieji dvyliai parapijos pievose ir laukuose ganytis. Kada reikėdavo, klebonas paprašydavo žmonių vieną kitą sugauti, juos skersdavo ir maitino bažnyčią statančius darbininkus arba žydams pardavęs, gautais pinigais už darbą sumokėdavo. Taip tęsėsi beveik dešimt metų. O Šiaulių bažnyčia sparčiai kilo aukštyn, ketindama savo bokštu pasiekti net debesis. 1625 m. statybos darbai buvo baigti. Paleistieji jautukai dvyliai greitai išnyko, bet jų vardas iki šiol tebėra žinomas: Šiaulių bulius, Šiaulių dvylis, palaidūnas ir t. t.


Šiaulių Šv. Petro ir Povilo katedra


BAŽNYČIOS VARPAI EŽERE

Šiaulių bažnyčioje buvo du dideli varpai, du bičiuliai, kurie turėjo vardus Jonas ir Kundrotas. Švedai vieną kartą norėjo išvežti varpus į savo kraštą. Vežė vieną varpą, Joną, žiemos laike per ežerą ir įlūžo. Kai bažnyčioje imdavo skambinti likęs varpas, jis sakydavo: „Jonai, Jonai, Jonai...“ Ežere kitas varpas dusliai atsiliepdavo“ „Kundrot, Kundrot, Kundrot...“ Vieną kartą klebonui prisisapnavo, kad surengtų iškilmingą procesiją su visomis bažnytinėmis apeigomis, tada paskendęs varpas išplauks į ežero pakrantę. Ir išėjo visi kunigai su bažnytiniai rūbais, kryžiais ir žvakėmis, laukė pasirodančio varpo. Varpas trumpam išsikėlė iš vandens, pasirodė žmonėms, bet vėl nuskendo. Pasirodo procesija viską turėjo, tik žvakių gesintuvą buvo pamiršę. Paskui naras lindo į vandenį pasižiūrėti varpo ir pamatė, jog ant jo šerdies apsivijęs žaltys tūno, iškelti neleidžia.


KADA PRASMEGS ŠIAULIŲ BAŽNYČIA

Šiaulių bažnyčia prasmegs birželio 29 dieną. Vieni pasakoja, kad bažnyčiai lemta sugriūti, kiti – kad paskęsti, dar kiti – kad prasmegti, kai ji prisirinks pilna žmonių, kad net obuoliui neliks vietos nukristi. Toji lemtis yra įrašyta rašte, įmūrytame bažnyčios pamatuose. Mat bažnyčia stovi virš ežero. Kai kas mano, kad jei bažnyčia prasmegs, tai tas po ja esantis ežeras ištrykš ir užlies visą miestą. Šnekama, kad tai turės įvykti per Šv. Petro ir Povilo atlaidus, birželio 29 d., tik nežinia per kuriuos. Ji iki šiol nėra buvusi pilna priėjusi, todėl dar neprasmego ir nesugriuvo.


LITERATŪRA

Buračas, Balys. Pasakojimai ir padavimai. – Vilnius: Mintis, 1996. – 300 p. : iliustr.

Kerbelytė, Bronislava. Lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius: Vaga, 1970. – 269 p.

Padavimai ir pasakojimai apie Šiaulių senovę / parengė B. Knizikevičienė, D. Darbutienė. – Šiauliai, 1983. – 39 p.

Slančiauskas, Matas. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. – Vilnius: Vaga, 1975. –396 p.


Parengė Danutė Darbutienė