Padegsnio kryžius

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,7 / 5 (33 balsai)
Pasakoja Henrikas Jatautis


Šis kryžius pastatytas 2009 m. balandžio mėn. 30 d. Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų Juozo

Petrausko – Laimučio ir Jurgio Rubiko – Koto, žuvusių 1949 m. balandžio 30 dieną, atminimui.

Kryžių sugalvojau pastatyti ne jų žuvimo vietoje, bet Juozo Petrausko vienkiemyje Padegsnyje, nors

jo jau nebeliko. Žuvimo vieta - tarp miškų, laukuose, toli nuo kelių ir gyvenamų vietovių, todėl iki

kryžiaus būtų sunku nueiti.


Juozas Petrauskas, ekonomikos ir teisės studentas, 1941 m.


Juozas Petrauskas – Laimutis gimė 1921 metais ūkininkų šeimoje. Jis buvo vyriausias vaikas, po jo

- sesuo Marytė, brolis Adolfas, seserys Eleonora ir Veronika. Juozas studijavo Vilniaus

Universitete, teisės fakultete teisę (nors motina labai norėjo, kad sūnus būtų kunigas). Uždarius

universitetą, buvo baigęs du kursus. Marytė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, o jaunesnės sesės

Eleonora ir Veronika mokėsi Utenos ir Molėtų gimnazijose. Tik brolis Adolfas liko ūkininkauti

savo 12 hektarų ūkelyje.


Juozas buvo be galo gabus, iškalbus, dalyvaudavo įvairiose visuomeninėse organizacijose. Utenos

gimnazijoje buvo Skautų vadas, labai gerbiamas gimnazistų. Kilus nesusipratimams tarp gimnazistų

ir mokytojų dėl mokslo ar elgesio, Juozas visokiais būdais stengėsi padėti mokiniams, kreipdavosi

ir į gimnazijos direktorių, kad konfliktas sėkmingai būtų išspręstas. Atostogų metu padėdavo ūkyje

tėvams ir broliui, bet daugiausiai laiko praleisdavo su parapijos jaunimu. Su jaunesniais mokiniais

statydavo Alantoje vaidinimus, kartu su mokytojais Jonu Puodžiumi ir Mykolu Šeduikiu

stovyklaudavo, ruošdavo sporto šventes. Juozas buvo be galo energingas, sumanus, jautrios širdies

jaunuolis. Visi jį mylėjo, mano mama sakydavo, kad jo veidas kaip šventojo.


Bet atėjo baisūs 1940 metai, prasidėjo gaudymas į sovietinę kariuomenę. Dar besitraukiant

vokiečiams iš Lietuvos, Antaliežių ir Alantos jaunimas buvo susibūręs pas Petrauskus Padegsnyje,

kalbėjosi ir diskutavo, kaip toliau reiks gyventi. Bekalbant prie sodybos sustojo dvi vokiečių

karininkų ir kareivių mašinos. Tarp lietuvių ir vokiečių užsimezgė malonus pokalbis apie karą ir

artėjančius bolševikus. Vokiečių karininkai patarė trauktis į vakarus, nes bolševikai mobilizuos į

kariuomenę, o nepaklusniuosius sodins į kalėjimą. Juozas tuomet atsakė, kad trauktis galima, bet

kas gi gins Lietuvą nuo raudonųjų okupantų, jeigu jaunimas pasitrauks.


Vokiečių okupacijos metu 1944 m. Juozas buvo pakliuvęs Gestapui. Bet susidraugavo su

Švenčionių kalėjimo viršininku ir besivaišindami sugalvojo išleisti iš kalėjimo keletą jaunuolių,

kalinčių už pasipriešinimą vokiečiams. Inscenizavo pabėgimą, kuris nepasisekė, ir bėglius (tame

tarpe ir patį Juozą) vėl sulaikė ir ištrėmė į Vokietiją darbams. Buvo 1944 – ųjų pavasaris, Gestapas

nebeturėjo transporto, todėl kalinius perdavė grįžtantiems iš fronto kareiviams. Kareiviams kaliniai

visai nerūpėjo, ir kiekvienoje geležinkelio stotelėje jų skaičius vis mažėjo. Kybartuose likusieji trys

išgirdo kareivius kalbant, kodėl tie belaisviai nepabėga. Tik tiek ir tereikėjo, paskutinieji kaliniai su

jais ir Juozas iššoko iš vagono, o kareiviai jiems paplojo ir palinkėjo gero kelio.

Juozas buvo patriotas. Man pasakojo jo sesuo Marytė, kad, jiems beinant Vilniaus gatve, iš kiemo

išėjo vokiečių karininkas, mandagiai pasisveikino su besišypsančia Maryte. Tuomet Juozas supyko,

kad Sesuo kiekvienam priešui šypsosi.


Juozas Petrauskas – Laimutis, Plieno rinktinės vadas, 1947 m.


Antrą kartą okupavus raudoniesiems barbarams, dauguma mūsų krašto jaunimo išėjo į miškus.

Susiformavo partizanų būriai ir rinktinės. Alantos, Balninkų, Skiemonių, Molėtų ir Želvos

valsčiuose buvo sudaryta Didžiosios Kovos rinktinė. Rinktinė buvo suskirstyta į batalionus.

A batalionui vadovauti buvo paskirtas Juozas Petrauskas – Laimutis. Slapyvardžiu jis pasirinko

kaimyno Laimučio Telksnio, vėliau tapusio Lietuvos Mokslų Akademijos akademiku, vardą.

B batalionui vadovavo Balninkų mokyklos mokytojas Juozas Šibaila – Diedukas Mirainis, jis 1949

metais vasario 16 dieną, įgaliotas Vytauto, Didžiosios Kovos ir Algimanto apygardų, pasirašė

Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Svarbiausias operacija vykdydavo abu batalionai. Viena iš

jų - Alantos miestelio užėmimas 1944 m. lapkričio 29 d. Operacijoje, kurios tikslas buvo likviduoti

valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką A. Naviką ir milicijos viršininką Baniūną ( abu jie buvo

seni komunistai, pasižymėję žiaurumu ir talkino okupantams), dalyvavo keli šimtai partizanų.

Tačiau tą naktį Navikas ir Baniūnas pasislėpė, tik buvo sudeginti Naviko namai ir kalėjimas. 1947

metais Navikas žuvo autoavarijoje, o Baniūnas už savavališką žmonių sušaudymą buvo nuteistas,

ištremtas į Vorkutos lagerius ir užmuštas šachtoje.


Vėliau A batalionas atsiskyrė nuo Didžiosios Kovos rinktinės ir buvo prijungtas prie Vytauto

apygardos. Didžiosios Kovos rinktinė reorganizuota į apygardą, kuriai vadovauti buvo paskirtas

Jonas Misiūnas – Žalias Velnias. A batalionas tapo Plieno rinktine, kurios vadu buvo paskirtas

Juozas Petrauskas – Laimutis, jai vadovavęs iki pat mirties. Juozas buvo labai jautrus ir teisingas.

Dažniausiai Juozo - Laimučio būrio partizanai apsistodavo Pavirinčių miške. 1949 m. balandžio

mėn. 30 d. viena Antaliežių gyventoja, užverbuota KGB, iš kažkur sužinojo, kur slepiasi partizanai

ir pranešė Aluntos NKVD. Tuomet iš Utenos atvyko penkios mašinos pilnos čekistų, apsupo mišką

ir du partizanai: Laimutis ir Kotas žuvo. Kitiems būrio nariams pavyko pasprukti. Žmonės labai

gailėjo Laimučio, net sudėjo apie jį eiles. Laimučio gailėjo netgi Aluntos enkavadistų vadas

Vagonis, sakydamas, kad šis banditas ne tą kelią pasirinkęs.


Prieš pat Laimučio žūtį pas mane atėjo mokytojas Mykolas Šeduikis ir sako:

- Žinai, Henrikai, reikia Juozą gelbėti nuo žūties. Lietuva tuoj bus nepriklausomas ir jai reikės tokių

vyrų.

M. Šeduikis gavo Juozui netikrus dokumentus. Mes abu , pasikinkę arklį, sėdom į roges,

užvažiavom pas mano brolį Joną ir vis trys nuvažiavom pas vieną ūkininką, kur radome partizanus.

Juozas dokumentų atsisakė, negalėdamas palikti nežinioje savo vyrų ir nenorėdamas dirbti ir

tarnauti okupantams. Mokytojas Šeduikis įkalbinėjo Juozą pusę dienos, po to vyrai apsikabino, net

apsiverkė ir atsisveikino... Tai buvo paskutinis atsisveikinimas.


Juozo broliui Adolfui buvo ką tik suėję 18 metų, bet jam Aluntos kunigas A. Lukoševičius padarė

netikrus metrikus, kuriuose nurodė, kad Adolfui 17 metų ir dar nereikia į kariuomenę. Kunigas

Lukoševičius buvo labai didelis Lietuvos patriotas, daug kur rizikuodavo net savo gyvybe. Tačiau

Adolfas tų metrikų atsisakė, nenorėdamas pakenkti kunigui, ir kartu su Juozu išėjo į mišką. 1944 m.

gruodžio mėnesį buvo sutelkti didžiuliai čekistų būriai miškų valymui sunaikinant partizanus. Buvo

dideli susišaudymai. Adofas buvo sunkiai sužeistas ir, šūviams aprimus, išneštas pas pamiškėje

gyvenantį ūkininką. Tai vyko Želvos apylinkėse. Visai nurimus šūviams, tėvai Adolfą nuvežė į

Utenos ligoninę. Kai 1945 m. liepos mėnesį šeimą trėmė į Sibirą, čekistai paėmė iš ligoninės Adolfą

ir kartu išvežė į Permės srities miškus. Ten po kiek laiko vedė vietinę rusaitę ir pasiliko. Dabar jau

miręs. Sesuo Marytė ištekėjo ir gyveno Gargžduose.

Prieš kelerius metus mirė. Sesuo Eleonora ištekėjusi gyveno Vilniuje, mirė nuo insulto 1991 m.

Jauniausiai seseriai Veronikai jau 80 metų. Ji gyvena Vilniuje. Tėvas Pranas Petrauskas Palaidotas

Alytuje ( tuo laiku ten gyveno jo duktė Veronika). Tragiškas motinos likimas – ji buvo suimta,

sėdėjo Lukiškių kalėjime, nežinoma kur ji mirė ir kur ilsisi jos palaikai.


Apie Jurgį Rubiką – Kotą žinių mažai. Žinau, kad jis buvo labai neturtingas. Jo vieniša motina

norėjusi jį išmesti į Nemuną, bet policija sugavusi ir atėmusi iš jos vaiką. Kaip jis atsirado mūsų

krašte, nežinau. Vasarą tarnaudavo pas ūkininkus, o žiemą mokėsi Molėtų progimnazijoje. Jurgis

buvo didelis patriotas, savo autoritetu laikė Juozą . Apie savo slapyvardį kalbėjo „ nors kopūsto

galvą ir nukerta, bet kotas lieka“.


Būtų neteisinga neįamžinti tokių žmonių atminimo. Per Tėvynės Sąjungos Krikščionių demokratų

konferenciją 2009 metų pradžioje iškėliau mintį, kad reikia paminėti žuvusiuosius partizanus Juozą

ir Jurgį. Iš pradžių galvojau pasodinti tris ąžuolus ir tris liepas. Rajono valdžia pažadėjo parūpinti

gerų sodinukų ir padėti pasodinti. Tokiai minčiai nepritarė VšĮ Alantos technologijos ir verslo

mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis. Anot jo, bet koks praeivis net nežinos ir nesusimąstys kam

tie medžiai. Jis patarė statyti koplytstulpį ar kryžių. Liko tik rasti lėšų. Nuoširdus ačiū Molėtų

rajono merui Algimantui Žiukui, UAB „Molesta“ generaliniam direktoriui Stasiui Žviniui, VšĮ

Alantos TVM direktoriui Vladui Pusvaškiui, Alantos seniūnui Jonui Kemėšiui, Alantos vid.

Mokyklos direktorei Daliai Skebienei, verslininkui Vytautui Sabalinkai, visiems, kurie suprato mano

sumanymą ir padėjo jį įgyvendinti.


2009 m. balandžio 30 dieną, dalyvaujant Molėtų rajono merui, vicemerei, Lietuvos politinių kalinių

ir tremtinių sąjungos atstovams, Utenos tremtinių ir politinių kalinių chorui „Ainiai“ (vadovas A.

Driukas), šaulių 6 – osios kuopos šauliams, Alantos vid. mokyklos moksleiviams, Alantos krašto

gyventojams ir svečiams, kryžius buvo pašventintas. Į minėjimą buvo atvykusi Juozo sesuo

Veronika su vaikai. Alantos vid, mokyklos mokiniai paruošė montažą. Šv. Mišias aukojo Alantos

Šv. Jokūbo parapijos klebonas Sigitas Sudentas.