Padegsnio kryžius
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Šis kryžius pastatytas 2009 m. balandžio mėn. 30 d. Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų Juozo Petrausko – Laimučio ir Jurgio Rubiko – Koto, žuvusių 1949 m. balandžio 30 dieną, atminimui. Kryžių sugalvojau pastatyti ne jų žuvimo vietoje, bet Juozo Petrausko vienkiemyje Padegsnyje, nors jo jau nebeliko. Žuvimo vieta - tarp miškų, laukuose, toli nuo kelių ir gyvenamų vietovių, todėl iki kryžiaus būtų sunku nueiti.
Juozas Petrauskas, ekonomikos ir teisės studentas, 1941 m.
Juozas Petrauskas – Laimutis gimė 1921 metais ūkininkų šeimoje. Jis buvo vyriausias vaikas, po jo - sesuo Marytė, brolis Adolfas, seserys Eleonora ir Veronika. Juozas studijavo Vilniaus Universitete, teisės fakultete teisę (nors motina labai norėjo, kad sūnus būtų kunigas). Uždarius universitetą, buvo baigęs du kursus. Marytė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, o jaunesnės sesės Eleonora ir Veronika mokėsi Utenos ir Molėtų gimnazijose. Tik brolis Adolfas liko ūkininkauti savo 12 hektarų ūkelyje.
gimnazijoje buvo Skautų vadas, labai gerbiamas gimnazistų. Kilus nesusipratimams tarp gimnazistų ir mokytojų dėl mokslo ar elgesio, Juozas visokiais būdais stengėsi padėti mokiniams, kreipdavosi ir į gimnazijos direktorių, kad konfliktas sėkmingai būtų išspręstas. Atostogų metu padėdavo ūkyje tėvams ir broliui, bet daugiausiai laiko praleisdavo su parapijos jaunimu. Su jaunesniais mokiniais statydavo Alantoje vaidinimus, kartu su mokytojais Jonu Puodžiumi ir Mykolu Šeduikiu stovyklaudavo, ruošdavo sporto šventes. Juozas buvo be galo energingas, sumanus, jautrios širdies jaunuolis. Visi jį mylėjo, mano mama sakydavo, kad jo veidas kaip šventojo.
Bet atėjo baisūs 1940 metai, prasidėjo gaudymas į sovietinę kariuomenę. Dar besitraukiant vokiečiams iš Lietuvos, Antaliežių ir Alantos jaunimas buvo susibūręs pas Petrauskus Padegsnyje, kalbėjosi ir diskutavo, kaip toliau reiks gyventi. Bekalbant prie sodybos sustojo dvi vokiečių karininkų ir kareivių mašinos. Tarp lietuvių ir vokiečių užsimezgė malonus pokalbis apie karą ir artėjančius bolševikus. Vokiečių karininkai patarė trauktis į vakarus, nes bolševikai mobilizuos į kariuomenę, o nepaklusniuosius sodins į kalėjimą. Juozas tuomet atsakė, kad trauktis galima, bet kas gi gins Lietuvą nuo raudonųjų okupantų, jeigu jaunimas pasitrauks.
Vokiečių okupacijos metu 1944 m. Juozas buvo pakliuvęs Gestapui. Bet susidraugavo su Švenčionių kalėjimo viršininku ir besivaišindami sugalvojo išleisti iš kalėjimo keletą jaunuolių, kalinčių už pasipriešinimą vokiečiams. Inscenizavo pabėgimą, kuris nepasisekė, ir bėglius (tame tarpe ir patį Juozą) vėl sulaikė ir ištrėmė į Vokietiją darbams. Buvo 1944 – ųjų pavasaris, Gestapas nebeturėjo transporto, todėl kalinius perdavė grįžtantiems iš fronto kareiviams. Kareiviams kaliniai visai nerūpėjo, ir kiekvienoje geležinkelio stotelėje jų skaičius vis mažėjo. Kybartuose likusieji trys išgirdo kareivius kalbant, kodėl tie belaisviai nepabėga. Tik tiek ir tereikėjo, paskutinieji kaliniai su jais ir Juozas iššoko iš vagono, o kareiviai jiems paplojo ir palinkėjo gero kelio. Juozas buvo patriotas. Man pasakojo jo sesuo Marytė, kad, jiems beinant Vilniaus gatve, iš kiemo išėjo vokiečių karininkas, mandagiai pasisveikino su besišypsančia Maryte. Tuomet Juozas supyko, kad Sesuo kiekvienam priešui šypsosi.
Juozas Petrauskas – Laimutis, Plieno rinktinės vadas, 1947 m.
Antrą kartą okupavus raudoniesiems barbarams, dauguma mūsų krašto jaunimo išėjo į miškus. Susiformavo partizanų būriai ir rinktinės. Alantos, Balninkų, Skiemonių, Molėtų ir Želvos valsčiuose buvo sudaryta Didžiosios Kovos rinktinė. Rinktinė buvo suskirstyta į batalionus. A batalionui vadovauti buvo paskirtas Juozas Petrauskas – Laimutis. Slapyvardžiu jis pasirinko kaimyno Laimučio Telksnio, vėliau tapusio Lietuvos Mokslų Akademijos akademiku, vardą. B batalionui vadovavo Balninkų mokyklos mokytojas Juozas Šibaila – Diedukas Mirainis, jis 1949 metais vasario 16 dieną, įgaliotas Vytauto, Didžiosios Kovos ir Algimanto apygardų, pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Svarbiausias operacija vykdydavo abu batalionai. Viena iš jų - Alantos miestelio užėmimas 1944 m. lapkričio 29 d. Operacijoje, kurios tikslas buvo likviduoti valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką A. Naviką ir milicijos viršininką Baniūną ( abu jie buvo seni komunistai, pasižymėję žiaurumu ir talkino okupantams), dalyvavo keli šimtai partizanų. Tačiau tą naktį Navikas ir Baniūnas pasislėpė, tik buvo sudeginti Naviko namai ir kalėjimas. 1947 metais Navikas žuvo autoavarijoje, o Baniūnas už savavališką žmonių sušaudymą buvo nuteistas, ištremtas į Vorkutos lagerius ir užmuštas šachtoje.
Vėliau A batalionas atsiskyrė nuo Didžiosios Kovos rinktinės ir buvo prijungtas prie Vytauto apygardos. Didžiosios Kovos rinktinė reorganizuota į apygardą, kuriai vadovauti buvo paskirtas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias. A batalionas tapo Plieno rinktine, kurios vadu buvo paskirtas Juozas Petrauskas – Laimutis, jai vadovavęs iki pat mirties. Juozas buvo labai jautrus ir teisingas. Dažniausiai Juozo - Laimučio būrio partizanai apsistodavo Pavirinčių miške. 1949 m. balandžio mėn. 30 d. viena Antaliežių gyventoja, užverbuota KGB, iš kažkur sužinojo, kur slepiasi partizanai ir pranešė Aluntos NKVD. Tuomet iš Utenos atvyko penkios mašinos pilnos čekistų, apsupo mišką ir du partizanai: Laimutis ir Kotas žuvo. Kitiems būrio nariams pavyko pasprukti. Žmonės labai gailėjo Laimučio, net sudėjo apie jį eiles. Laimučio gailėjo netgi Aluntos enkavadistų vadas Vagonis, sakydamas, kad šis banditas ne tą kelią pasirinkęs.
Prieš pat Laimučio žūtį pas mane atėjo mokytojas Mykolas Šeduikis ir sako: - Žinai, Henrikai, reikia Juozą gelbėti nuo žūties. Lietuva tuoj bus nepriklausomas ir jai reikės tokių vyrų. M. Šeduikis gavo Juozui netikrus dokumentus. Mes abu , pasikinkę arklį, sėdom į roges, užvažiavom pas mano brolį Joną ir vis trys nuvažiavom pas vieną ūkininką, kur radome partizanus. Juozas dokumentų atsisakė, negalėdamas palikti nežinioje savo vyrų ir nenorėdamas dirbti ir tarnauti okupantams. Mokytojas Šeduikis įkalbinėjo Juozą pusę dienos, po to vyrai apsikabino, net apsiverkė ir atsisveikino... Tai buvo paskutinis atsisveikinimas.
Juozo broliui Adolfui buvo ką tik suėję 18 metų, bet jam Aluntos kunigas A. Lukoševičius padarė netikrus metrikus, kuriuose nurodė, kad Adolfui 17 metų ir dar nereikia į kariuomenę. Kunigas Lukoševičius buvo labai didelis Lietuvos patriotas, daug kur rizikuodavo net savo gyvybe. Tačiau Adolfas tų metrikų atsisakė, nenorėdamas pakenkti kunigui, ir kartu su Juozu išėjo į mišką. 1944 m. gruodžio mėnesį buvo sutelkti didžiuliai čekistų būriai miškų valymui sunaikinant partizanus. Buvo dideli susišaudymai. Adofas buvo sunkiai sužeistas ir, šūviams aprimus, išneštas pas pamiškėje gyvenantį ūkininką. Tai vyko Želvos apylinkėse. Visai nurimus šūviams, tėvai Adolfą nuvežė į Utenos ligoninę. Kai 1945 m. liepos mėnesį šeimą trėmė į Sibirą, čekistai paėmė iš ligoninės Adolfą ir kartu išvežė į Permės srities miškus. Ten po kiek laiko vedė vietinę rusaitę ir pasiliko. Dabar jau miręs. Sesuo Marytė ištekėjo ir gyveno Gargžduose. Prieš kelerius metus mirė. Sesuo Eleonora ištekėjusi gyveno Vilniuje, mirė nuo insulto 1991 m. Jauniausiai seseriai Veronikai jau 80 metų. Ji gyvena Vilniuje. Tėvas Pranas Petrauskas Palaidotas Alytuje ( tuo laiku ten gyveno jo duktė Veronika). Tragiškas motinos likimas – ji buvo suimta, sėdėjo Lukiškių kalėjime, nežinoma kur ji mirė ir kur ilsisi jos palaikai.
Apie Jurgį Rubiką – Kotą žinių mažai. Žinau, kad jis buvo labai neturtingas. Jo vieniša motina norėjusi jį išmesti į Nemuną, bet policija sugavusi ir atėmusi iš jos vaiką. Kaip jis atsirado mūsų krašte, nežinau. Vasarą tarnaudavo pas ūkininkus, o žiemą mokėsi Molėtų progimnazijoje. Jurgis buvo didelis patriotas, savo autoritetu laikė Juozą . Apie savo slapyvardį kalbėjo „ nors kopūsto galvą ir nukerta, bet kotas lieka“.
Būtų neteisinga neįamžinti tokių žmonių atminimo. Per Tėvynės Sąjungos Krikščionių demokratų konferenciją 2009 metų pradžioje iškėliau mintį, kad reikia paminėti žuvusiuosius partizanus Juozą ir Jurgį. Iš pradžių galvojau pasodinti tris ąžuolus ir tris liepas. Rajono valdžia pažadėjo parūpinti gerų sodinukų ir padėti pasodinti. Tokiai minčiai nepritarė VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis. Anot jo, bet koks praeivis net nežinos ir nesusimąstys kam tie medžiai. Jis patarė statyti koplytstulpį ar kryžių. Liko tik rasti lėšų. Nuoširdus ačiū Molėtų rajono merui Algimantui Žiukui, UAB „Molesta“ generaliniam direktoriui Stasiui Žviniui, VšĮ Alantos TVM direktoriui Vladui Pusvaškiui, Alantos seniūnui Jonui Kemėšiui, Alantos vid. Mokyklos direktorei Daliai Skebienei, verslininkui Vytautui Sabalinkai, visiems, kurie suprato mano sumanymą ir padėjo jį įgyvendinti.
2009 m. balandžio 30 dieną, dalyvaujant Molėtų rajono merui, vicemerei, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovams, Utenos tremtinių ir politinių kalinių chorui „Ainiai“ (vadovas A. Driukas), šaulių 6 – osios kuopos šauliams, Alantos vid. mokyklos moksleiviams, Alantos krašto gyventojams ir svečiams, kryžius buvo pašventintas. Į minėjimą buvo atvykusi Juozo sesuo Veronika su vaikai. Alantos vid, mokyklos mokiniai paruošė montažą. Šv. Mišias aukojo Alantos Šv. Jokūbo parapijos klebonas Sigitas Sudentas. |
