Pakruojo krašto senieji liaudies meistrai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (990 balsai)

Kiekvienos tautoje yra vertybių, kurios ne tik neprapuola laiko tėkmėje, bet su bėgančiais metais tampa vis reikšmingesnės. Tokias vertybes mums paliko senieji liaudies meistrai: dievdirbiai, kryždirbiai, akmenskaldžiai. Paprasti kaimo žmonės, gyvenę XIX–XX amžiuose. Dažnai neturtingi, bemoksliai ir vieniši, bet Aukščiausiojo apdovanoti lakia fantazija ir meniniais sugebėjimais. Primityviais darbo įrankiais jie sugebėjo prakalbinti medį, geležį, akmenį. Savo pastabumu, tikrovės reiškinių suvokimu, išgyvenimo nuoširdumu bei išraiškingumu dažnai nenusileido profesionalams meistrams. Liaudies meistrų būta įvairiose Lietuvos vietose. Gyventa, kurta jų ir Pakruojo krašte. Ryškiausius iš jų pristatome.

Turinys

Jonas Danauskas

Jonas Danauskas (nuotr. dešinėje) su savo mokiniu Kaziu Kaziukaičiu


Dievdirbys. Gimė 1855 m. liepos 23 d. Žiurkių kaime (Rozalimo v., Panevėžio aps.). Ir senelis, ir tėvas buvo savamoksliai drožėjai, droždavę skulptūras koplytėlėms, „mūkeles“ kryžiams. Šešis mėnesius mokėsi Varšuvos bažnytinių reikmenų dirbtuvėse. Vėliau kartu su broliu Antanu nusipirko Moniūnų kaime (Pakruojo r.) 33 ha žemės vienkiemį, pramintą Starkyne, ir ten įsikūrė. Darė skulptūras koplytėlėms, antkapiams, drožė altorius, betliejus. Jo išdrožti mediniai altoriai yra išlikę Pasvalio, Pakruojo, Klovainių, Rozalimo ir kitose bažnyčiose. Tapė ir paveikslus (aliejumi ant drobės). Dirbdamas retai kada žiūrėdavo į kitus (ne savo) paveikslus ir drožinius. Darydavo taip, kaip liepdavo širdis ir padiktuodavo atmintis – visus šventuosius ir jų ikonografiją puikiai žinojo. Savo darbus pažymėdavo inicialais. Anot jo, tam, kad po kiek metų pamatytų, kaip padirbta. Dalyvavo 1907 m. Vilniuje vykusioje Pirmojoje lietuvių dailės parodoje, kur eksponavo altorių ir bažnytinių reikmenų projektus. Paliko per 300 įvairių skulptūrų ir apie 150 paveikslų. Turėjo mokinį Kazį Kaziukaitį, kurį išmokė staliaus amato, specialaus tekinimo, tapymo aliejiniais dažais. Mirė 1937 m. spalio 29 d. Palaidotas Rozalimo miestelio kapinėse.

Jurgis Freibergis

Jurgio Freibergio šeima. Jurgis Freibergis (antroje eilėje ketvirtas iš kairės)


Tai - ryškiausias kalvių Freibergių dinastijos atstovas. Gimė apie 1852 m. Freibergiai buvo per keletą kartų sulietuvėję vokiečių kilmės meistrai, gyvenę Žeimelio apylinkėse. Juos kadaise iš Drezdeno į Pakruojo apskrities dvarus parsivežė baronas Bistramas. Nuo to laiko Freibergiai kalviavo Kratašino dvare. 1892 m. Jurgis Freibergis vedė Steigvilių kaimo malūnininko dukterį Eleonorą Beinoravičiūtę ir įsikūrė Steigviliuose. Įsidarbinęs vietos ūkininko Valiulio kalvėje, dirbo įprastus kalvystės darbus: kalė žagrėms noragus, kaustė vežimus. Didžiulį potraukį jautė meniškiems darbams. Mėgo kurti saulutes, žvaigždes, mėnuliukus, kapų tvoreles ir puošti kraitines skrynias. Jo kalti kryžiai – „saulutės“ tebesipuikuoja ant Lauksodžio bažnytėlės, Žeimelio, Steigvilių kapinėse. To paties kaimo dievdirbio A. Trumpio darytoms koplytėlėms ir įvairiems antkapiniams paminklams yra nukalęs nemažai geležinių viršūnių. Kalvystės meno abėcėlę perdavė ir šešiems savo sūnums: Karoliui, Jonui, Motiejui, Petrui, Vladui ir Aleksui. Kitų mokinių, be savo sūnų, neturėjo. Pastaruosius išmokė amato taip, kad bet koks darbas jų rankose tirpte tirpo. Visi šeši sūnūs tapo žinomais ir gerais meistrais. Menine prigimtimi iš sūnų išsiskyrė Jonas. Jis buvo tėvo tradicijų tęsėjas. Kaip ir tėvas jis kalė saulutes, tik gal kiek paprastesnių formų. Kiti broliai buvo daugiau kalviai – mechanikai, nei kalviai – menininkai. Mirė 1928 m. Steigiliuose. Palaidotas Steigvilių kaimo kapinaitėse.

Petras Lečas

Liaudies skulptorius. Gimė apie 1840 m. Naujapamūšio kaime (Pakruojo r.). Buvo kumetis. Savo žemės neturėjo, pragyvenimui užsidirbdavo iš dievdirbio amato. Neturėdamas pastovios gyvenamosios vietos, keliavo po Pašvitinio, Joniškio apylinkes, pasiekdavo ir Šiaulius. Darydavo pagal užsakymus skulptūras bei puošnius koplytstulpius. Mokė medžio drožybos kitus. Vienas iš žymesnių mokinių – liaudies skulptorius Jonas Remeika (1884-1969). Mirė apie 1910 m.

Antanas Nesavas

A. Nesavas savo dirbtuvėlėje Žeimelyje. Nuotr. iš Žeimelio „Žiemgalos“ muziejaus fondų


Liaudies skulptorius. Gimė 1896 m. rugsėjo 1 d. Daugalonių kaime (Pakruojo r.). 1929 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. 1919-1932 m. mokytojavo Žeimelio vidurinėje, karo ir pokario metais Mikoliškio pradinėje mokykloje. Kurį laiką dirbo Kauno radiofone. Jau būdamas brandaus amžiaus, 1949 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Tarpukario metais buvo žymiausias Žeimelio apylinkių skulptorius.1930 m. sukūrė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklą Bardiškiuose, 1931 m. - Birutės Lauksodyje. Keletas jo sukurtų paminklų iki šių dienų yra išlikę Žeimelio lietuvių kapinėse. Mirė 1973 m. spalio 19 d. Kaišiadoryse, palaidotas miesto kapinėse.

Jonas Remeika

Jonas Remeika

Jono Remeikos pastatyto kryžiaus Trivalakių kaimo ūkininko Juozo Kriščiūno sodyboje pašventinimo iškilmės. 1935 m.


Liaudies skulptorius. Gimė 1884 m. birželio 26 d. Trivalakių kaime (Pakruojo r.). Medžio drožybos mokėsi pas vietos liaudies meistrą dievdirbį Petrą Lečą. Daugiausia skulptūrų išdrožė 1909-1914 metais. Kūrinius eksponavo liaudies dailės draugijos parodose, Joniškio žemės ūkio parodoje (1921). Pastatė medinių kryžių. Darbams būdingas monumentalumas, skulptūros pasižymi išbaigtumu ir subtilumu. Mirė 1969 m. Trivalakiuose. Palaidotas Linkuvos miesto kapinėse.

Jonas Ridulis

Jonas Ridulis


Liaudies skulptorius. Gimė 1907 m. birželio 19 d. Teterviniškių kaime (Pakruojo r.). Mokėsi Valainių pradžios mokykloje, baigė keturis jos skyrius. Dirbo pas ūkininkus žemės darbus, statė molinius ūkinius pastatus, vėliau išmoko dailidės ir baldžiaus amato. Piemenaudamas pradėjo drožinėti. Suaugęs drožinėjo medžio skulptūrėles, darė kryžius. 1934 m. Pranių kaimo senosiose kapinaitėse iš akmens ir betono pastatė paminklą „Dievui ir Tėvynei“. Vienas iš labiausiai pavykusių darbų – antkapinis paminklas tėvams Pakruojo kapinėse. Drožė ir smulkesnes medžio skulptūras, vaizduojančias šventuosius. Jos, bene, geriausiai atspindėjo neabejotiną savamokslio talentą. Mirė 1982 m. balandžio 19 d. Palaidotas Pakruojo miesto kapinėse.

Rubinas (vardas nežinomas)

Akmenkalys. Gimimo ir mirties datos – nežinomos. Žeimelio miestelyje (Pakruojo r.) su žmona ir keturiais vaikais apsigyveno praeito šimtmečio pradžioje. Buvo uždaras ir atsiskyręs. Su niekuo nebendravo, su niekuo nesibičiuliavo. Pastovios gyvenamos vietos neturėjo, todėl nuomodavo sau ir savo šeimai kampą įvairiose miestelio vietose. Žmona parsisamdydavo tarnaite, o šeimos galva užsidirbdavo pagal užsakymus kaldamas kryžius. Kaldavo ir savo malonumui. Dirbdavo ten, kur kas pasiūlydavo laisvą vietą: pašiūrėse, priemenėse. Akmenis parsigabendavo iš apylinkės laukų. Pats juos ir šlifuodavo. Darbo įrankiai būdavo kaltai, kūjai. Buvo ne tik amatininkas. Jo darbo kryžiai - savotiški meno kūrinai. Pamatą paprastai nukaldavo iš vienos spalvos akmens, o patį kryžių – iš kitokios. Suderindavo. Kai kurie kryžiai įgaudavo nugenėto medžio formą. Žeimelio lietuvių ir latvių kapinėse iki šių dienų yra išlikusių jo sukurtų kryžių. O pats, kaip nepastebėtas atsirado Žeimelyje, taip nepastebėtas iš jo ir išsikraustė apie 1930 m. Manoma, kad į Latviją, nes buvo latvis.

Jurgis Šaknys

Jurgis Šaknys


Kryžių meistras. Gimė 1887 m. Laborų kaime (Pakruojo r.). Pjaustinėti iš medžio pradėjo dar vaikystėje, ganydamas bandą. Suaugęs vertėsi medžio darbais: statė trobas, klėtis, darė roges, ratus, spintas, kryžius, karstus. 1933 m. apsigyveno Pakruojyje. Čia pradėjo statyti spindulinius kryžius. Jo darbo kryžių yra Pakruojo kapinėse. Trys skulptūrėlės ir bareljefas saugomi Žeimelio kraštotyros muziejuje. Mirė 1971 m. rugpjūčio 7 d. Pakruojyje. Palaidotas Pakruojo miesto kapinėse.

Adomas Trumpis

Adomas Trumpis prie savo darbų


Dievdirbys. Gimė apie 1845 m. Klovainių miestelyje (Pakruojo r.). Apie 1896 m. apsigyveno Steigvilių kaime. Buvo neturtingas bernas. Steigviliuose vedė vietos merginą Visolskaitę. Susituokę apsigyveno pas kaimo ūkininką Jurgį Morkūną. Šis už nukaršinimą jaunai šeimai dovanojo grytelę ir daržą. Vertėsi dievdirbio ir kryždirbio amatais. Viename grytelės gale gyveno jo šeima, kitame buvo dirbtuvėlės. Jose stovėjo varstotas, šalia jo - staliaus įrankiai. Dirbdavo nuo pašalinių nesislėpdamas paprastais staliaus įrankiais. Nors kūrė į nieką nežiūrėdamas, jo skulptūros nebuvo originalios. Matyt, turėjo gerą regimąją atmintį ir puikiai atkurdavo, ką buvo matęs. Skulptūros buvo dažytos. Dažydavo pats. Dažus įsigydavo Rygoje, kur nukakdavo su reikalais. Skulptūrėles darydavo pagal užsakymus ir turgui. Iš turgaus dažnai grįždavo su to paties kaimo kalviu Jurgiu Freibergiu. Pardavę savo gaminius, abu mėgdavo užsukti į Žeimelio miestelio smuklę. Grįždavo namo įkaušę, nors šiaip jau gėrėjas niekada ir nebuvo. Tuomet mėgdavo pajuokauti: „Aš tave, Dieve, padirbau, nukryžiavau, pardaviau ir pragėriau“. Be skulptūrų dirbo kryžius bei koplytstulpius. Kalbama, kad meistro darbų yra ir Linkuvos, Lauksodžio bei Žeimelio bažnyčiose. Piešdavo ir paveikslus. 1926 m. su šeima emigravo į Braziliją. Ir čia nesiskyrė su medžio drožyba. 1952 m. dalyvavo San Paule vykusioje I lietuvių dailės ir tautodailės parodoje, 1955 m. – lietuvių religinio meno parodoje, surengtoje Rio de Žaneire XXVI tarptautinio eucharistinio kongreso metu. Mirė 1962 m. Žeimelio „Žiemgalos“ muziejuje saugomi trys meistro sukurti darbai: piešta tryliktoji stacija ir 2 skulptūros – 78 cm. aukščio Jėzaus Kristaus ir 120 cm. Švenčiausiosios Mergelės Marijos. 2008 m. gruodžio mėnesį iš muziejaus darbai išvežti į Vilnių restauruoti.



Jonas Valys


Liaudies skulptorius, muzikantas. Gimė 1852 m. Nemaniūnų kaime (Rozalimo v., Panevėžio aps.; dab. Radviliškio r.) neturtingų tėvų šeimoje. Nuo 8 metų amžiaus piemenavo. Ganydamas gyvulius, pasidirbdavo dūdeles, malūnėlius, dailiai išdroždavo įvairius žmogiukus ir kitokius niekelius. Gražiai grojo dūdele. Paūgėjęs pradėjo drožinėti šventųjų statulėles. Kai jo darbą įvertino kiti, metė tarnystę pas ūkininkus ir vertėsi tik dievdirbio amatu. Darbo įrankiai buvo menki: peilis ir vienas kitas skaptelis ar kaltelis. Šventuosius dirbo savaip, net visai priešingai, negu jie buvo vaizduojami paveiksluose. Meistras teigė, kad šventieji turi atrodyti nežemiški, todėl jie turi būti sudžiūvę, liūdno veido ir kuo nors nepaprasti. Mokėjo padaryti visuos šventuosius ir šventąsias, bet už vis labiau jis mėgo Mariją ir Magdaleną. Sukūrė labai daug rūpintojėlių. Jei kiti dievdirbiai rūpintojėlį mėgdavo dažyti raudona spalva, tai jis tik – žalia. Raudonos spalvos dažo niekada savo darbuose nenaudojo. Mėgo tamsias spalvas, nes jos šventiesiems suteikdavo asketiškumo, maldingumo. Buvo žinomas kryždirbys bei grabdirbys. Neturtingiesiems kryžius bei grabus darydavo veltui. Garsėjo apylinkėje kaip geras giedorius ir muzikantas. Grojo smuikeliu. Paprastai muzikantai mėgsta išgerti, bet J. Valys visą amžių pragyveno degtinės neparagavęs. Per gyvenimą sukūrė apie 600 medžio skulpturėlių,140 gausiai ornamentuotų memorialinių paminklų (koplytėlių, kryžių), kurie plito daugiausia Rozalimo ir Pakruojo apylinkėse. Mirė 1918 m. Nemaniūnuose. Palaidotas Rozalimo miestelio kapinėse.


Juozas Vepštas

Juozas Vepštas groja savo padarytu smuiku


Smuikų meistras ir muzikantas. Gimė 1895 m. vasario 3 d. Raguvėlės vienkiemyje (Panevėžio aps.). Kaip Lietuvos savanoris gavęs 8 hektarus žemės prie Juknaičių (dab. Pakruojo r.), čia apsigyveno. Vėliau pasistatė namus Vilūnaičių kaime. Smuikus gaminti pradėjo jaunystėje ir gamino iki pat senatvės. Kiekvienas padirbtas smuikas buvo ne tik skirtingo dydžio bei spalvos, bet ir vis kitokios formos, tembro ir garsumo. Medžiagas, reikalingas smuikams meistruoti, pasigamindavo pats namuose. Mėgdavo savo padarytais smuikais ir pagroti. Padarė per 20 smuikų. Mirė 1984 m. balandžio 13 d. Palaidotas Lygumų miestelio (Pakruojo r.) kapinėse.

Šaltiniai:

1. Buračas, Balys. Kaip gyveno ir kūrė Šiaurės Lietuvos dievdirbys Jonas Valys. Mūsų laikraštis. 1939, kovo 2, p. 12. 2. Didžpetris, Vytautas. Pranių senkapis mena: [apie liaudies skulptorių Joną Ridulį]. Žiemgala. 1993, nr. 11-12 (12-13), p. 13-14. 3. Jasilionytė M. Dievdirbys Jonas Danauskas. Žiemgala. 1992 m. ruduo - 1993 m. žiema, nr. 8-9 (9-10), p. 8-9. 4. Jis gyvas savo darbais: apie kraštietį skulptorių ir pedagogą Antaną Nesavą / Žeimelio vidurinė mokykla; parengė Auksė Noreikaitė. Žeimelis, 2007. 31 p.: iliustr. Mašinr. 5. Juodytė Genė. Pakruojo krašto žmonės: biografinis žinynas. Kaunas, 2005. 6. Kalvystė. Kalviai Freibergai / Šukionių kaimo biblioteka; parengė J. Brazdžionienė. Šukioniai (Pakruojo r.). 2007. 41 p. Rankr. 7. Kontrimas, Česlovas. Lietuvos geležiniai kryžiai. Vilnius, 1991, p. 22. 8. Pažėraitė, Karolė. Adomas Trumpis, 115 metų dievadirbis. Lietuvių dienos (JAV). 1956, nr. 2, p. 6-7. 9. Petrulis J. Senieji liaudies menininkai. Mokslas ir gyvenimas. 1965, nr. 11, p. 31. 10. Petrulis J., Žemaitytė Z. Skulptorius iš Rozalimo. Kultūros barai. 1969, nr. 3, p. 58-61. 11. Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. Vilnius, 1964, p. 129, 133, 152. 12. Stravinskas A. Nagingų kalvių šeima. Kultūros barai. 1967, nr. 12 (36), p. 22-25. 13. Šliavas, Juozas. Žeimelio apylinkės: kultūros ir švietimo apybraiža. Kaunas, 1985, p. 35, 36. 14. Treškevičius, Jonas. Stradivarijus iš Vilūnaičių. Auksinė varpa (Pakruojis), 1982, birž. 1, p. 3.