Palydėjus į amžinybę Povilą Spurgevičių (1936 -2013)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (12 balsai)

Povilas Spurgevičius kraštotyros ekspedicijoje Gruzdžiuose, 2009 m. (Nuotr. Liberto Klimkos)



Gruodžio 3 dieną visagalis laikas užvėrė žemiškosios būties duris Povilui Spurgevičiui. Netekome žymaus Lietuvos sakralinio paveldo žinovo, uolaus archyvų tyrinėtojo, originalių menotyros darbų autoriaus, ilgamečio bendražygio kraštotyros baruose. O gyvenimo kasdienybėje – labai kuklaus, labai malonaus ir draugiško žmogaus...

Studentai neteko nuoširdaus vadovo ir pagalbininko rengiant baigiamuosius bakalauro ir magistro studijų darbus. Meno istorijos dalykus asistentas P.Spurgevičius Lietuvos edukologijos universitete dėstė porą dešimtmečių, nuo 1991 metų.


Povilas Kazimieras Spurgevičius gimė 1936 m. kovo 3 d. Ukmergės rajono Jačionių kaime. Mokėsi Krikštėnuose, Ukmergėje. Po tarnybos armijoje tapo savosios Krikštėnų mokyklos mokytoju, kartu neakivaizdiniu būdu studijuodamas tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Kad galėtų suderinti darbą su studijomis, pasirinko „lengvą“ specialybę – rusų kalbą ir literatūrą. Jau turėdamas pedagogo diplomą, galėjo pasukti į tą sritį, kur traukė širdis. 1966-1972 m. P. Spurgevičius studijavo Vilniaus dailės institute meno istoriją ir teoriją, įgijo menotyrininko specialybę. Nuo tada jo ir gyventa meno pasaulyje, ar dėstant dailę mokyklose, ar dirbant paveldosaugos institucijose.

1991 m. sausio 30 d. P. Spurgevičius buvo priimtas į Vilniaus pedagoginio instituto Estetinio lavinimo katedrą. Tiesa, dar 1975 m. vieną semestrą čia buvo dėstęs meno istoriją. Šios disciplinos paskaitas menotyrininkas skaitė įvairių specialybių studentams. O kolegoms istorikams, jau ir pasitraukęs į pensiją, surengdavo puikių ekskursijų, giliai supažindinančių su sakraliniu ir dvarų paveldu Lietuvoje. Kraštą pažinojo puikiai, nes nuo 1987 m. kasmet dalyvaudavo kraštotyros ekspedicijose, rengdavo straipsnius lokalinėms monografijoms. Jo darbai pasižymėjo semantiniu požiūriu, bandymu perskaityti sakralinės architektūros formose ar dailės kūrinyje užšifruotus naratyvus. Gebėjo derinti tyrinėjimus in situ su archyviniais duomenimis.


Ypatingai menotyrininką domino lietuviškosios pasaulėjautos atspindžiai bažnyčių architektūroje ir dailėje. Yra aptikęs lietuvių etnologijai ir visai nežinotų dalykų, pavyzdžiui, paprotį pažymėti žemės ribas kapčiais su vilkų kaukolėmis. Apie visa tai karštai diskutuodavo su bendražygiais ekspedicijų vakarais, kalbėdavo studentams paskaitose, seminaruose.


Kiekvienas P. Spurgevičiaus straipsnis, o jų tikrai nemažai, persmelktas esteto jausmais ir išpuoselėtas giliomis įžvalgomis. Palikti kolegos darbai – tai pramintas naujas metodologinis kelias, kuriuo tikrai ateityje naudosis kiti tyrinėtojai. Jų autorius turėjo ką pasakyti ateities kartoms, todėl dirbo net ir sunkios ligos užkluptas... Povilo Spurgevičiaus gyvenimas – sektinas uolios tarnystės mokslui ir Lietuvos kultūrai pavyzdys.

Kraštotyrininkų vardu - Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas Libertas Klimka