Paminklas Vieteikiuose

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:


Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,3 / 5 (4 balsai)

Jono Kelevišiaus prisiminimai: Lietuviškas gailestingumas

1945 m. balandžio 15 d. per Vieteikių (Leliūnų sen. Utenos r.) kaimą perėjo moteris su vaiku. Daug čia duoneliautojų praeidavo. Ir ši moteris kuo nors iš kitų, prašančių išmaldos, neišsiskyrė. Kai rusakalbė moteris su vaiku nuėjo į gretimą Vitkūnų kaimą ir pasibeldė į pirmas duris, čia tuo metu buvo sugrįžęs šilta ir šalta matęs partizanas Juozas Verbickas – Fricas. Nužvelgęs ateivę, jis mamą perspėjo: „Ši moteris šnipė, ji atneš nelaimes. Ją reikia po velėna pakišti.“ „Ką tu sūnau, - su užuojauta prabilo partizano motina, - juk moteris su vaiku – čia negali būti jokių piktų kėslų...“ Pagailėjo partizanas ne moters su vaiku, bet savo motinos, nenorėjo jos užrūstinti, todėl pasišalino iš namų. Išaušus naujai dienai, Vieteikių kaimą kaip skėriai užplūdo atėjūnai – rusų okupantai ir jų tarnai – skrebai. O su jais ir – „tatarka “– taip dabar vadino vakarykštę duoneliautoją rusai. Dabar ji buvo be vaiko, išmaldos nebeprašė. Visi suprato, kad – šnipė. Okupantai pradėjo kruviną budelio darbą - susidorojimą su beginkliais žmonėmis. Besislapstantys – dvidešimtmetis šio kaimo gyventojas Jonas Sakalius bei dvidešimt aštuonerių metų Juozas Rakauskas ir Vladas Ažubalis, tą rytą buvę namie. Pamatę slenkančius baudėjus, puolė iš trobų ir pasileido kas kur... Ir krito, pakirsti kulkų... Iš sielvarto dar ilgai negalėjo pravirkti jauna našlė Anelė Ažubalienė, netekusi savo vyro ir pusantrų metukų tesulaukusios dukrelės Janytės tėvo Vlado Ažubalio, nušauto savo kieme. O kaip sunku buvo nuraminti skausmą Emilijai Sakalienei, jau daug metų vargusiai našlei, mažažemei valstietei, netekusiai vienturčio savo sūnaus Jono.... Žuvusio Juozo Rakausko mamos, brolių ir kitų giminių širdis irgi sukaustė skausmas. Lietuviškas gailestingumas kainavo tris jaunų vyrų gyvybes. Vladą, Joną, Juozą visas kaimas laidojo beveik slapčia, vakare, Pakalnių parapijos kapinėse. Artimųjų raudos buvo girdėti toli... Žuvusiųjų vyrų gedėjo visas kaimas, visa apylinkė. Vieteikių kaimo vyrai žuvo užtai, kad mylėjo savo kaimą, žmones, tėvynę, kad nenusilenkė svetimšaliams okupantams ir jų tamsiems tarnams - skrebams.

Paminklo statymas

Broliai Kelevišiai - Jonas (Pakruojo rajono Lygumų mokyklos mokytojas) ir Vytautas (tuo metu Utenos apskrities teritorinės gynybos rinktinės vadas) ėmėsi įgyvendinti kilnią idėją - paženklinti Vieteikių vyrų žūties vietą. Didelis gražus granito paminklas pastatytas jų rūpesčiu ir – didele dalimi - lėšomis. Parėmė žmonės ir aukomis. Bendrovės „Utenos melioracija“ generalinio direktoriaus rūpesčiu atgabentas didžiulis riedulys iš Vieteikių laukų. Paminklo autorius – uteniškis meistras Vytautas Giedraitis. Paminklo atidengimo išvakarėse Pakalnių bažnyčioje už žuvusius Vieteikių kaimo vyrus – Joną Sakalių, Juozą Rakauską, Vladą Ažubalį – buvo aukotos Šv. Mišios. 1998 m. lipos 26 d., po Šv. Onos atlaidų prie paminklinio akmens Vieteikiuose susirinko žuvusiųjų giminės, artimieji, šio ir kaimyninių kaimų žmonės. Iš Utenos atvažiavo SKAT-o savanoriai, šauliai, svečiai iš merijos. Paminklą pašventino Pakalnių parapijos klebonas Kostas Balsys. Kartu su Utenos tremtinių ir politkalinių choru giedojo visi. Skambėjo „Marija, Marija“, Lietuva brangi“ ir kitos patriotinės ir religinės giesmės. Iš kovinių ginklų saliutavo SKAT-o vyrai. Žuvusiųjų bendraamžis Jurgis Baltuška kalbėjo apie šių trijų pasipriešinimą okupantams. Jis pabrėžė, kad „svarbiausia, jog mūsų kaime nebuvo bolševikų, todėl nejautėme jokio susipriešinimo, nebuvo išdavikų. Žinojom pokaryje vieni kitų bunkerius, kuriuose prisiglausdavome pavojaus valandą“. Taip VIeteikių kaime, reikia manyt, visiems laikams atsirado paminklinis akmuo, kuriame yra žodžiai: „Čia 1945 04 16 okupantų nužudyti Vieteikių kaimo vyrai, ėję laisvės keliu: Jonas Sakalius, gim. 1925 m. Juozas Rakauskas, gim. 1917 m.Vladas Ažubalis, gim.1917 m. Vieteikių kaimo žmonės“.

Parengė vieteikiškė Genė Pakalnytė- Mumėnienė,