Paminklas partizanams Troškūnuose

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (10 balsai)

Lietuvos gyventojų genocido aukų atminimo institutas nusprendė visas 9 buvusių Lietuvos pokario pasipriešinimo kovos apygardų įamžinti paminklais. Pirmasis paminklas iškilo Troškūnuose, miestelio centre (Troškūnų miestelio kilmė ir augimas, Troškūnų miestelio istorija ). Šiame krašte visais laikai gyva buvo pasipriešinimo pavergėjams dvasia. 1864 m. sukilime dalyvavo ne tik gyventojai, bet ir vienuoliai bernardinai (Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno ansamblis), 1920 m. troškūniečiai kovojo prieš į Lietuvą įsiveržusius lenkų legionierius (Troškūnų šauliai), didelis būrys stojo į Plechavičiaus kariuomenę, kovėsi prieš okupantus pokaryje. Troškūnai — brolių Slučkų gimtinė.

Paminklas skirtas Algimanto apygardos partizanams , žuvusiųjų ir mirusiųjų, išniekintųjų ir nepašarvotų bei likusiųjų gyvųjų atminimui. Paminklas pastatytas iš valstybės lėšų. Pagrindinė dalis — juodo akmens vartai. Tai išėjusių ginti Tėvynės ir negrįžusių vartai. Vartų šonuose įmontuoti bronziniai kryžiai simbolizuoja krikščioniškąjį tikėjimą, o bronzinis kalavijas, kaip ir archangelo Šv. Mykolo kalavijas, simbolizuoja tikėjimo ir vilties šviesą. Aikštėje priešais paminklą — juodo akmens plokštės įamžina tris Algimanto apygardos rinktines — Šarūno, Žaliosios ir kunigaikščio Margio. Paminklo kūrėjas — kupiškėnas skulptorius Jonas Jagėla, architektė — A. Kaušinienė.

Iškilmingas paminklo atidengimas 1996 spalio 26 d.

Turinys

Troškūnų valsčiaus partizanai

Pirmieji partizanų būrių organizatoriai ir vadai buvo: studentas medikas iš Troškūnų miestelio Antanas Slučka-Šarūnas, nuo 1948 m. pradėjęs vadovauti visos Aukštaitijos partizanams, Steponas Jočys- Barzda [1], Traidenio būrio vadas iš Troškūnų valsčiaus Milaikiškių kaimo, Antanas Aliukas- Kuprys iš Troškūnų valsčiaus Alukėnų kaimo, Petras Mameniškis- Girėnas iš Troškūnų miestelio, Antanas Pasmokis iš Troškūnų valsčiaus Girelės kaimo. Jie buvo pirmųjų, Troškūnų valsčiuje susikūrusių partizanų būrių vadai. 1945 m. pabaigoje tų būriu pagrindu susikūrė Šarūno rinktinė. 1945 m. gruodžio pabaigoje apie 80 gerai ginkluotų partizanų perėjo per Troškūnų miestelį, skrebai pasislėpė bažnyčios šventoriuje už storų mūro sienų. Po to partizanai pasitraukė į Troškūnų miškus ir išsidėstė prie Mašinkų kaimo. Ir vėliau ne kartą Šarūno rinktinės partizanai įsiverždavo į Troškūnų miestelį, apšaudydavo skrebų bustinę. Vienas pirmųjų iš būrio vadų žuvo Antanas Pasmokis.

Valsčiaus partizanai Tr_vals_part.doc

Daugelis troškūniečių partizanų žuvo 1947-1949 metų laikotarpiu, kai kurie buvo suimti. Nelygioje kovoje krito ne tik apygardos vadai, bet ir visi Algimanto apygardos štabo pareigūnai. Didžiausią smūgį Algimanto apygarda patyrė 1949 lapkričio 1-2 d. , tuo metu žuvo 33 partizanai, suimta 10, buvo sunaikinti 9 apygardos bunkeriai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė tik vienas apygardos štabo narys troškūnietis Albinas Kubilius, prieš tai kalėjęs Vorkutos lageriuose, po ilgos tremties Tėvynėje sovietų valdžios nuolat persekiojamas mirė Troškūnuose 1993 m. Dar iki galo nesuskaičiuotos visos aukos, bet galima manyti, kad 1945-1952 metais žuvo, atsidūrė kalėjimuose, tremtyje keletas šimtų buvusio Troškūnų valsčiaus žmonių.

Šarūno rinktinė

Jau 1944 metų pabaigoje Algimanto apygardos ribose veikė stambūs partizanų daliniai, išryškėjo pagrindinės partizanų bazės. Organizuojant partizanus šiuose apylinkėse, veikliausi buvo troškūniečiai broliai Antanas, Bronius ir Stasys Slučkos, broliai Jonas, Albertas, Vytautas Stanevičiai (Užunvežio kaimas), Antanas Pasmokis (Kondratuvkos vienkemis), Povilas Tunkevičius (Stukonių kaimas), Steponas Jočys (Milaikiškių kaimas). Dauguma šių partizanų nuo 1945 metų pradžios pradėjo vadovauti atskiriems daliniams ir grupėms. Kaip gabus organizatorius ir turintis karišką pasirengimą, Antanas Slučka – Šarūnas buvo išrinktas Šarūno būrio vadu.L ietuvos kariuomenės puskarininkiai Povilas Tunkevičius [2] ir Steponas Jočys, buvęs šaulys Jonas Stanevičius – Vaitkus buvo išrinkti kuopų vadai. Prie rinktinės kūrimo darbų prisidėjo trys buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, kurie slapstėsi Troškūnų apylinkėse. Tai Vaclovas Girdėnas – Lakūnas iš Šiaulių, vėliau tapęs Šarūno pavaduotoju, leitinantas Augustas Paplavas – Ąžuolas iš Biržų apskrities Papilės valsčiaus buvo paskirtas Šarūno adjutantu, Antanas Malinauskas – Margis iš Ukmergės apskrities Vidiškio miestelio buvo išrinktas štabo nariu. Šarūno rinktinė veikė Troškūnų, Viešintų, Dabužių, Anykščių, Kavarsko, Kupiškio, Subačiaus, Skapiško, Aukštupėnų apylinkėse.

1946 metų pradžioje Šarūno rinktinėje buvo sudarytos trys kuopos. Gražinos kuopa veikė Troškūnų valsčiuje, kuopos vadas Jonas Stanevičius – Dėdė. [3]

Šarūno rinktinės Jovaro kuopos partizanai. Iš dešinės: Jonas Staškevičius-Aušra, Jurgis Urbonas-Lakštutis, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Juozas Gražys-Viesulas, Povilas Grumbinas-Ąžuolas, Vytautas Pačinskas-Audra, Aloyzas Šimonis-Šposas, Vytautas Magyla-Vairas, Jonas Marcinkevičius-Jokeris, Jonas Kemeklis-Tauras, Alfonsas Augutis-Vėjas, Albinas Milčiukas-Tigras, Alfonsas Jakštonis-Švyturys ir Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas. Kiti neatpažinti

Algimanto apygarda

Algimanto apygarda įkurta 1947 m. gegužės 1 d. Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė Vytauto apygardai. Srities vadovybė bazavosi Šimonių girioje. Apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno (veikė 1945 - 1950 m.), Kunigaikščio Margio (1948 - 1950 m.) ir Žalioji (1945 - 1953 m.). Algimanto apygardos rinktinės Schema.doc


Pirmasis vadas buvo Šarūno apygardos organizatorius, troškūnietis Antanas Slučka – Šarūnas Antanas Slučka - Šarūnas (1947 gegužė – 1948 spalis). 1947 m. balandžio 19 d. A.Slučka-Šarūnas tapo Šiaurės rytų srities vadu. Algimanto apygardos vado žodis Saruno_zodis.doc


Antrasis — Antanas Starkus – Montė Antanas Starkus - Montė ( Vadu paskirtas 1947 m. birželio 3 d., žuvo 1949 lapkričio 1 d.).


Šioje apygardoje, Šimonių girioje, laikėsi viso krašto partizanų vadovybė, vyko svarbiausi Aukštaitijos partizanų vadų pasitarimai ir sąskrydžiai. apygardos partizanai atliko daug žygdarbių, dalyvavo daugelyje susirėminų su MVD ir MGB daliniais, vietos stribais.

Nuo 1947 m. gegužės 31 d. pradėtas leisti apygardos laikraštis |Partizanų kova", kurį redagavo Niūronių mokytojas Jurgis Urbonas - Lakštutis.

Algimanto apygardos štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas, daugelio partizanų leidinių redaktorius Jurgis Urbonas – Lakštutis.


Algimanto apygarda išsilaikė bene trumpiausiai iš visų kitų Lietuvos partizanų apygardų. 1949 m. lapkričio 1 - 2 d. Šimonių girioje ir jos apylinkėse MGB kariuomenė sunaikino 8 apygardos partizanų bunkerius, kuriuose žuvo 33 partizanai, 10 buvo suimta. Po šių netekčių Algimanto apygardos štabas jau nebuvo atkurtas. 1950 m. lapkričio 25 d. srities vado įsakymu Algimanto apygarda buvo panaikinta. Likę Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojai sujungti į vieną – Tumo Vaižganto rinktinę ir įtraukti į Vytauto, o Žaliosios rinktinės kovotojai – į Vyčio apygardas.

Algimanto apygardos partizanų poezija

Lakštutis

Šarūno rinktinės daina


Nuo Nevėžio lig Šventosios

Suaidės gojai, šilai,

Kai dėl šalies mylimosios

Pakils vyrai milžinai.


Truks vergijos kieti pančiai,

Vysim lauk bolševikus.

Praeityje vargas, kančios

Kaip sapne šiurpiam paliks.


Šimonių giria didžioji,

Platūs Troškūnų miškai,

Šiaurės vėjas išbujojęs,

Jau aš laisvas amžinai.


Nors narsieji partizanai

Žengs mūs protėvių keliais,

Per plačiausius vandenynus

Žygių jų garsai nueis.


Nuo Nevėžio lig Šventosios

Nuaidės: — Vergaut gana!

Kai dėl šalies mylimosios

Prasidės laisvės kova.


Nuskaidrės mergelių akys,

Mamos ašaros nudžius,

Kai gyvenimas lyg plaštakė

Laisvėj sumirgės gražus.


Fariziejams (ištraukos)

___________________

Prabėga žmonės vieškeliai

Linksmi, viską užmiršę,

Ir šaukia mums: „O, Viešpatie,

Jie be idėjų miršta...“

__________________________

Ne mums vasilkos mėlynos,

Ne mums gėlės pražysta,

Kai rytas brėkši vėlinas,

Bevogdamas jaunystę...


Ne mums saulėtos vasaros,

Ne mums vakarai rausta;

Pakeičia juoką ašaros,

O tamsios naktys – aušrą.


Tiesos vis rast negalim,

Nors akys jon tik klysta.

Ir lekia dienos bedalėj,

Nežydinčioj jaunystėj...

______________________

Bet ne!...Skaidrus pavasaris

Atjos per kalnus greitai,

Ir mūsų broliams, seserims

Nebereiks lažan eiti.


Ir tie, prabėgę vieškeliais,

Nulenks galvas didvyriams,

Sakys saldžiai: „O, Viešpatie,

Jie už idėjas mirė...“


"Garbė jiems!“ – šauks tribūnuose,

„Šventi jų idealai!“

Kai pakelėse kūnai mūs

Seniai jau bus sušalę...

______________________


______________________

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais.

Dainuos vėl himnus laisvei...

Tik saugok juose, Viešpatie,

Tą, ką krauju mes laistė!


                                   Glemžaitė Diana 

Mes mokėsim numirt

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynės aukos reikalauja,

Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.

Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:

Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!


Kraštą gimsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,

Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.

Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę

Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.


O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką

Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!

Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,

Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.


Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,

Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.

Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,

Atsiklaupę čionai, vergdami gimtą žemę bučiuos.


Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,

Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.

Tik už rytą, kuris laisvės saulę didinga parodys –

Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.

1949 08


                                         Gegutė

Bus dienas

Iš Algimanto apygardos štabo leidinio „Neįveiksi, sūnau, šiaurės“ 1947 m.


Susirinksim visi Laisvės rytą

Neužilgo Tėvynėj gimtojoj,

O žaliuos tad šakelė nuvytus

Palaužta nelygioj čia kovoj.


Daug pavasarių miškas skambėjo

Nuo dainų Partizanų trankių.

Bus diena, šluostys vyrai suėję

Pilkas dulkes nuo savo akių.


Gatve kaimo būrelis mažytis

Išdidžiai čia pro kryžių praeis.

Ims gėlėms iš darželių jiems lyti,

Sena motina vartuos išeis.


Ir užtrauks Laisvės dainą jie smagią,

Jiems trispalvės plasnos atlapuos.

Išskaitys jų veiduos kaip dega

Laisvės žygiai ir dienos kovos.


Už Tėvynę kas jau bus numiręs, —

Tam garbė — amžina, amžina...

Lietuva — mūsų žemė didvyrių —

Mus gyvenimo laimės diena.

Leidiniai apie Algimanto apygardos partizanus

Kompaktinė plokštelė "Už laisvę, Tėvynę ir tave http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/71078


Kovoję už brangią Tėvynę : Algirdo apygardos partizanų istorija : [albumas] / Elena Markuckytė, Donatas Pilkauskas. — Panevėžys : Panevėžio kraštotyros muziejus, 2008 (Vilnius : Standartų sp.) http://www.tautairtevyne.lt/2008/08/04/kovoje-uz-brangia-tevyne/


Už laisvę ir tėvynę // Sudarytojai Dalia Kuodytė, Eugenijus Peikštenis, Dalius Žygelis. — Leidėjas: Liet.gyvent.genocido ir rezistencijos tyr.centras, 2007. — Formatas: 24x32, kieti viršeliai. — Puslapių skaičius: 255 http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/03/19/darb_04.html


Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj… : albumas / sudarytoja Daiva Gadliauskaitė. - Vilnius : Petro ofsetas, 2006. - 100 p. : iliustr.http://www.anykstenai.lt/?pg=naujienos2&nj=25&arch=1


Laisvės kovos Anykščių krašte : [žinynas] / sudarėRasa Bražėnaitė, Daiva Gadliauskaitė, Gintaras Vaičiūnas. — Anykščiai : Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinis muziejus, [2000]. — 91p. : iliustr. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/09/01/liter_02.html

Šaltiniai

Daulenskis M. Vartai išėjusiems ginti Tėvynės ir negrįžusiems. — Lietuvos aidas, 1996-10-30

Šimėnas Antanas. Kovoje dėl Lietuvos laisvės// Panevėžio – Algimanto – Vyčio apygardų partizanai. — Kaunas, 1998. —p. 319

Vaičiūnas A. LLA partizanai Panevėžio apskrityje 1944-1945 m. —Anykščiai:krašto kultūros istorija. — Anykščiai, 1994. — Nr. 7.

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/47074

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/67419