Paminklo šv. Aloyzui atstatymas Trakiškių kaime

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,2 / 5 (9 balsai)
]

Paminklas šv. Aloyzui prieškario metais

(iš A. Jankauskienės asmeninio archyvo)


1990-aisiais, atgimimui pasiekus apogėjų, Trakiškių kaime, kelio Marijampolė – Prienai ketvirtajame kilometre, buvo atstatytas ir rugpjūčio 5 dieną iš naujo iškilmingai pašventintas tarybiniais laikais nugriautas šv. Aloyzo, pavasarininkų sąjungos globėjo, paminklas.

Šv. Aloyzo statulą atnaujino vilnietis restauratorius D. Čiapas, o nagingi tuometinio ,,Pavasario kolūkio vyrai: V.Zadružnas, J. Lazoraitis, B. Bružinskas, A. Galinis, V. Simanavičius ir A. Mikutavičius su sūnumi pastatė koplytėlę, kuri savo forma labai panaši į stovėjusią iki 1965-ųjų metų.

Naujai atstatytą šv. Aloyzo koplyčią pašventino Marijampolės prokatedros klebonas K. Brilius. Iškilmėse taip pat dalyvavo jau garbaus amžiaus sulaukę buvusieji Trakiškių pavasarininkai.

Atvyko svečių iš Marijampolės, Vilniaus. Pirmą kartą šv. Aloyzo koplytėlė buvo pašventinta 1925 metų gegužės 30 dieną. Nugriauta apie 1965-uosius metus.

1991-ųjų metų birželio 30 dieną Trakiškių kaime jau prie atstatyto šv. Aloyzo paminklo vyko šventojo 400 mirties metinių minėjimas. Prie Šv. Aloyzo koplytėlės jau žydėjo kaimo moterų pasodintos gėlės, susirinkusius maloniai nuteikė gražiai sutvarkyta aplinka. Žmonės meldėsi, giedojo giesmes, dalijosi prisiminimais. Prie paminklo anksčiau buvo kapinaitės. Pačių kapų neišliko, todėl šokti, dainuoti, linksmintis šioje vietoje netiko.

Įdomius prisiminimus susirinkusieji galėjo išgirsti iš Daugirdų, Ambrazevičių, Steponavičių, Špokevičių, kitų čia gyvenusių vaikų ir artimųjų.

Paminklo istoriją mena dauguma senųjų aplinkinių kaimų gyventojų.

Gražius prisiminimus apie Trakiškių kaimą bei šio kaimo puošmeną ir pasididžiavimą - šv. Aloyzo paminklą - papasakojo buvusi šio kaimo gyventoja, mokytoja Anelė Jankauskienė:

,,Daug kartų man motina didžiuodamasi pasakojo, kaip jos metų jaunimas (apie 1920 m.) vykdė savo sumanymą – pastatyti kaime paminklą šv. Aloyzui.

To meto jaunimas – pavasarininkai, - turėdami savo būryje ir moksleivių, ir studentų, ir eilinių kaimo jaunuolių, mokėjo blaiviai gyventi, bendrauti. Draugėn burdavosi į dabar etnografinėmis vadinamas vakarones, renginius – vakarėlius. Tie vakarėliai buvo rengiami lietuviškų kaimo tradicijų, tikėjimo į Dievą dvasia.

Už vakarėlių metu surinktas lėšas, už sudėtas kuklias asmenines santaupas Trakiškių – Triobiškių pavasarininkų kuopelės iniciatyva ir buvo pastatytas puikus paminklas – koplytėlė šv. Aloyzui, simbolizuojančiam nekaltybę. Koplytėlė iškilo Daugirdų lauke. Kapinaitėse, kuriose buvo palaidota kaimo žmonių, stovėjo kuklus medinis kryžius.

Pavasariais šiose kapinaitėse žydinčių vyšnelių šakose kukuodavo gegutė, tarytum skaičiuodama trakiškiečių džiaugsmus, o gal rokuodama jų vargelius...

Abipus koplytėlės augo du ąžuolai. Man jie ypač brangūs, nes tuos ąžuolus – dar visai mažus ąžuoliukus – iš alytiškės girios, pėsčiomis į ją nuėję, parnešė ir pasodino mano motina ir jos brolis – Izabelė ir Vincentas Venčkauskai (abu jau mirę).

Menu savo vaikystę, kai pavasarį per kryžiavas dienas prie koplytėlės susirinkdavo aplinkinių kaimų gyventojai giedoti visų šventųjų litanijos. Mane mažą tėvai pasiklausyti giesmių atsivesdavo vietoje dabartinio kelio ėjusia laukų linija. Prisimenu, kaip varžydavosi giedoriai, kurie balsingiau pagiedos: prie Kuktų, Kirmėlinės ar prie Trakiškių kryžių. Vėliau šv. Aloyzo koplytėlę, nugriautą nepagarbos lietuvių tautos tradicijoms metais, ilgą laiką tepriminė tik du ąžuolai...

Džiugu, kad šiandien vėl į mano gimtą kaimą sugrįžo graži praeitis.

Dėkoju visiems, kas parodė geranoriškumą atstatant tai, kas brangu Lietuvai ir lietuviams.

Noriu kreiptis į Trakiškių apylinkėse gyvenančius bei į savo gimto kaimo žmones, ypač jaunimą:

Saugokite mūsų naujai atstatytą paminklą! Jis primena ne tik čia gyvenantiems, bet ir svetur iškeliavusiems, kitur įsikūrusiems nepamirštamos tėviškės laukus, protėvių dvasią. Gerbkite šią vietą, kaip ir praeityje žmonės ją gerbė: praeidami ar pravažiuodami pro paminklą ir kapinaites, nukeldavo kepures, persižegnodavo, pasimelsdavo. Išsaugokite šį brangų turtą ateinančioms kartoms. Te nepasikartoja niekad piktas noras griauti viską, kas šventa! Išsaugokite ir nepamirškite padėti prie šios koplytėlės lietuviškame darželyje užaugintos rūtos ar jurgino!

Te neužželia atminimo takelis į šią šventą vietą!


O Tėviške! Brangi tėvų žemele!

Leisk nusilenkt šios šventos vietos atminimui!

Tegul gyvena amžiams gimtinėn grįžęs

Tikybos sargas – kryžius!


Te būna šioje žemėje darbštus Ir doras,

Tyras savo sąžine, kaip krištolas, žmogus!

Išsaugokime viską, ką tėvai ir protėviai sukūrė,

Tegul tiesa, tikėjimas ir meilė Dievui lydi tautą mūs!’’


Atstatytasis paminklas šv. Aloyzui. 2010m.

(fotografavo Aleksas Jančaitis)


Šaltiniai:

V. Tarutis. Atgailos amžius//Naujasis kelias. - 1990, rugpj.10, p. 3;

A. O. Jankauskienė. Pailsėjau tėviškėje...//Naujasis kelias. - 1991, liepos10, p.2;

Anelės Jankauskienės prisiminimai.


Užrašė Patašinės kaimo bibliotekos bibliotekininkė Ilona Jančaitienė