Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Paminklo atidengimo Lazdijų mieste iškilmės
Vieni nedrąsūs, kiti rimti ir susikaupę, treti negalėdami pamiršti vasaros įspūdžių, susirinko rugsėjo pirmąją mokyklos kieme mokiniai. Susimąstę stovėjo jų tėveliai ir mokytojai. Juk šis rugsėjis — tai pirmasis Ne- priklausomybės rugsėjis. Nežinia, ar suras mokiniai ir mokytojai bendrą kalbą, ar sugebės sėkmingai žengti tautinės mokyklos kūrimo keliu, kuriamįe dar daug duobių ir vingių. Tačiau norisi tikėti, kad į mokyklą sugrįžtantis tikėjimas, Lazdijų bažnyčioje vikaro Zenono Stepanausko atlaikytos Šventos Mišios ir jo palaiminimas padės ugdyti dvasingumo, nuoširdumo, meilės vieno kitam jausmus, kadangi šių jausmų mums labai trūksta.
Ši rugsėjo pirmoji visiems lazdijiečiams brangi tuo, kad buvo atstatytas Nepriklausomybės paminklas. Gausiai susirinko miesto žmonės į paminklo atidengimo iškilmes.
— Gerbiami Lazdijų, žmonės, brangūs svečiai, — kreipėsi į susirinkusius Lazdijų miesto meras Vaclovas Kudarauskas. — 1930 metais centrinėje Lazdijų miesto aikštėje Šaulių Sąjungos iniciatyva buvo pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvosnepriklausomybę. Deja, paminklo autorius iki šiol nežinomas. 1940 metais Lietuvą priverstinai įjungus į Tarybų Sąjungos sudėtį, visokiais būdais buvo mėginama įtikinti lietuvių tautą, kad ji negali būti nepriklausoma ir laisva. Buvo niokojama viskas, kas susiję su Lietuvos laisve. Iki Antrojo pasaulinio karo paminklo nugriauti nesuspėjo. Tik praūžus frontui ir į Lietuvą sugrįžus Raudonajai armijai, paminklas Lazdijuose buvo galutinai sunaikintas.,
Ėjo metai. Atrodo, taip mažai liko vilties, kad kada nors vėl galėsime kalbėti apie laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau, pradėjus irti plačiajai imperijai, atsigavome ir mes, pradėjome suprasti, kad dar ne viskas prarasta, kad mes dar nepalaužti, nesugniuždyti. Sąjūdžio idėjų įkvėpti, pradėjome reikalauti, kad būtų atstatytas paminklas. Tuometinė rajono vadovybė buvo priversta sudaryti komisiją paminklo atstatymui. Prasidėjo darbai.
Jau prieš tai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, gydytojai R. Barišauskas, A, Januškevičius, T. Sinkevičius, inžinierius S. Klimavičius, miesto gyventojai J. Mikalonis, J. Greblikas ir kiti pradėjo ieškoti paminklo. Surado pamatus, atkasė paminklo liemenį, deja, labai nuniokotą.
Šiandien mes stovime prie atstatyto paminklo, kuris yra autentiškas senajam, tik padarytas iš tvirtesnės medžiagos, kadangi mes patys norime būti tvirtesni, norime, kad Lietuva būtų tvirta ir, pirmiausia, tvirta savo dvasia, kad jos žmonės nepalūžtų prieš jokias negandas.
Miesto meras padėkojo paminklo ieškotojams, daugiausia prie atstatymo ir finansavimo darbų prisidėjusiems miesto žmonėms. Aktyviausi jų — Stasys Klimavičius, Juozas Mikalonis ir Juozas Greblikas buvo pakviesti atidengti paminklą. Lazdijų dekanato dekanas, kunigas G. Dovi-daitis jį pašventino.
Buvo sugiedotas himnas, Aldona Mikalonienė perskaitė savo kūrybos eilėraštį, skirtą šiam paminklui.
Rajono Tarybos pirmininkas Romas Leščinskas pažymėjo, kad mes esam istorinio įvykio liudininkai — po daugelio negandos ir siaubo metų atidengtas atstatytas Nepriklausomybės paminklas.
— Mes dėkingi vyresniajai kartai už išsaugotą ir mums įskiepytą meilę gimtajam kraštui, — kalbėjo R. Leščinskas. —Visi matom, kiek aplink mus yra negerovių, kiek piktžolių auga: nusikaltimai, girtavimas. Jas privalome rauti, nes tik blaivi ir sveika tauta gali išlikti ir gyvuoti. Ne tas yra patriotas, kuris per iškilmes garsiausiai gieda himną, o tas, kuris, dorai ir sąžiningai atlieka savo pareigas.
Skambėjo posmai, skirti Tėvynei, laisvei, Nepriklausomybei.
— Doriems lazdijiečiams šis paminklas atrodys gražiausiu ir brangiausiu, — kalbėjo Juozas Mikalonis, prieš tai supažindinęs su senojo paminklo pastatymo ir sugriovimo istorija. — Tikiu, kad daugiau jo niekas nenugriaus ir barbariškai neišniekins. Lai jis primena visiems, kad lazdijiečiai laisvę myli ir brangina, kaip ir visi dori lietuviai.
— Tikiu, kad vėl prisikėlė milžinų galia. Tikiu, kad vėl skambės laisvoj Europoj laisva Lietuva, — tai darbų vykdytojo baro meistrės Zuzanos Urbonaitės žodžiai.
Suskambus tremtinių dainoms, kurias atliko Šeštokų tremtinių ansamblis, mačiau, kaip ne viena pagyvenusi moterėlė šluostėsi ašaras. Galbūt šios dainos priminė joms sunkius Tarybų Sąjungos jungo metus, gal prieš akis iškilo gyvuliniai vagonai ir Sibiro kančios. O gal tai buvo džiaugsmo ašaros, kad pamažu sugrįžta laisvė ir Nepriklausomybė.
Sveikinimų, nuoširdžių linkėjimų žodžius sakė svečias iš Australijos, Šaulių rinktinės pirmininkas Balys Križanauskas, svečias iš JAV Jonas Mikalonis.
— Mieli broliai ir sesės, — . kreipėsi į susirinkusius svečias, Šaulių Sąjungos Centro valdybos pirmininkas Gediminas Jankus.— Ši diena reikšminga visiems lietuviams — atgimė dar vienas paminklas... Šaulių sąjunga atkuriama. Būkime budrūs. Mūsų Tėvynės nepriklausomybė yra pavojuje. Kiekviename mieste ir miestelyje turi susikurti Šaulių Sąjungos. Stiprinkime Lietuvą ir neleiskime įsigalioti priešvalstybiniams gaivalams.
Lietuvos Respublikos parlamento deputatė Rūta Gajauskaitė pažymėjo, kad atstatome dar vieną paminklą rajone, bet tikriausiai nepaskutinį.
— Mes atgimstame, atstatydami savo teises, istorinę tiesą, atgimstame dvasiškai, atgimstame paminkluose, — kalbėjo Rūta Gajauskaitė.
— Kiekviena tauta savo ypatingas datas atžymi tam tikrais ženklais, - sakė Sąjūdžio rajono tarybos pirmininkas Jonas Verseckas. — Mes, lietuviai, šias datas pažymime paminklais. 1930 metai buvo pavadinti Vytauto didžiojo vardo metais. Tais metais ir Lazdijuose buvo pastatytas paminklas. O 1940 m. prasidėjo visų reliktų naikinimas. Ir šis paminklas, vykdant Maskvos nurodymus, buvo sunaikintas. O nurodymai buvo tokie — kuo greičiau sunaikinsim tautos atmintį, tuo greičiau ją surusinsim. Gerai, kad tautos atmintis išliko gyva, kad žmonių širdyse ruseno vilties kibirkštėlė, jog kada nors mes vėl būsime laisvi ir nepriklausomi.
Padėkos žodžiai buvo pasakyti atstatyto paminklo autoriui Vaškevičiui, darbus atlikusiems — Vladui Stankevičiui, Alvydui Balčiūnui, Mindaugui Griciui.
Rajono Tarybos deputatas, Žaliųjų atstovas Ričardas Barišauskas pasiūlė padėti gėlių prie ąžuolo, kuris buvo pasodintas tą pačią dieną, kai buvo pastatytas paminklas. Tikriausiai barbarai, kurie sunaikino paminklą, nežinojo, kad liko dar vienas istorijos liudytojas.
Džiugu, kad ir lazdijiečiai pagaliau atstatė savo paminklą. Tebūnie šis paminklas mūsų laisvės ir Nepriklausomybės simbolis,vienybės ir susitelkimo išraiška. Mes atgavome Nepriklausomybę ir privalome ją saugoti, neleisti, kad žiauri tirono letena mus vėl prispaustų.
Pamažu sugrįžtame prie savo šaknų, tačiau tas sugrįžimas — labai sudėtingas procesas.
Šaltiniai
Panaudota literatūra: Kalvaitytė, Jūratė. Laisvės ir Nepriklausomybės simbolis.
Lazdijietis, 1990, rugs. 15, p. 1,2.
Panaudota nuotrauka V. V. Mikalonio