Paminklo atidengimo Lazdijų mieste iškilmės

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 1,7 / 5 (3 balsai)

Paminklo atidengimo Lazdijų mieste iškilmės Vieni nedrąsūs, kiti rimti ir susikaupę, treti negalėdami pa­miršti vasaros įspūdžių, susirinko rugsėjo pirmąją mokyklos kieme mokiniai. Susimąstę sto­vėjo jų tėveliai ir mokytojai. Juk šis rugsėjis — tai pirmasis Ne- priklausomybės rugsėjis. Nežinia, ar suras mokiniai ir mokytojai bendrą kalbą, ar sugebės sėkmin­gai žengti tautinės mokyklos kū­rimo keliu, kuriamįe dar daug duobių ir vingių. Tačiau norisi tikėti, kad į mokyklą sugrįžtan­tis tikėjimas, Lazdijų bažnyčioje vikaro Zenono Stepanausko at­laikytos Šventos Mišios ir jo palaiminimas padės ugdyti dvasingumo, nuoširdumo, meilės vie­no kitam jausmus, kadangi šių jausmų mums labai trūksta.

Ši rugsėjo pirmoji visiems lazdijiečiams brangi tuo, kad buvo atstatytas Nepriklausomybės pa­minklas. Gausiai susirinko miesto žmonės į paminklo atidengimo iškilmes.

— Gerbiami Lazdijų, žmonės, brangūs svečiai, — kreipėsi į susirinkusius Lazdijų miesto meras Vaclovas Kudarauskas. — 1930 metais centrinėje Lazdijų miesto aikštėje Šaulių Sąjungos iniciatyva buvo pastatytas pa­minklas žuvusiems už Lietuvosnepriklausomybę. Deja, pamink­lo autorius iki šiol nežinomas. 1940 metais Lietuvą priverstinai įjungus į Tarybų Sąjungos sudė­tį, visokiais būdais buvo mėgina­ma įtikinti lietuvių tautą, kad ji negali būti nepriklausoma ir laisva. Buvo niokojama viskas, kas susiję su Lietuvos laisve. Iki Antrojo pasaulinio karo pamink­lo nugriauti nesuspėjo. Tik pra­ūžus frontui ir į Lietuvą sugrį­žus Raudonajai armijai, pamink­las Lazdijuose buvo galutinai su­naikintas.,

Ėjo metai. Atrodo, taip mažai liko vilties, kad kada nors vėl galėsime kalbėti apie laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau, pradė­jus irti plačiajai imperijai, atsigavome ir mes, pradėjome su­prasti, kad dar ne viskas pra­rasta, kad mes dar nepalaužti, nesugniuždyti. Sąjūdžio idėjų įkvėpti, pradėjome reikalauti, kad būtų atstatytas paminklas. Tuometinė rajono vadovybė bu­vo priversta sudaryti komisiją paminklo atstatymui. Prasidėjo darbai.

Jau prieš tai Sąjūdžio inicia­tyvinės grupės nariai, gydytojai R. Barišauskas, A, Januškevičius, T. Sinkevičius, inžinierius S. Klimavičius, miesto gyventojai J. Mikalonis, J. Greblikas ir kiti pradėjo ieškoti paminklo. Surado pamatus, atkasė paminklo lieme­nį, deja, labai nuniokotą.

Šiandien mes stovime prie at­statyto paminklo, kuris yra au­tentiškas senajam, tik padarytas iš tvirtesnės medžiagos, kadangi mes patys norime būti tvirtesni, norime, kad Lietuva būtų tvirta ir, pirmiausia, tvirta savo dva­sia, kad jos žmonės nepalūžtų prieš jokias negandas.

Miesto meras padėkojo pamink­lo ieškotojams, daugiausia prie atstatymo ir finansavimo darbų prisidėjusiems miesto žmonėms. Aktyviausi jų — Stasys Klima­vičius, Juozas Mikalonis ir Juo­zas Greblikas buvo pakviesti ati­dengti paminklą. Lazdijų deka­nato dekanas, kunigas G. Dovi-daitis jį pašventino.

Buvo sugiedotas himnas, Aldo­na Mikalonienė perskaitė savo kūrybos eilėraštį, skirtą šiam pa­minklui. Rajono Tarybos pirmininkas Romas Leščinskas pažymėjo, kad mes esam istorinio įvykio liudi­ninkai — po daugelio negandos ir siaubo metų atidengtas atsta­tytas Nepriklausomybės pamink­las.

— Mes dėkingi vyresniajai kartai už išsaugotą ir mums įs­kiepytą meilę gimtajam kraštui, — kalbėjo R. Leščinskas. —Visi matom, kiek aplink mus yra ne­gerovių, kiek piktžolių auga: nusikaltimai, girtavimas. Jas pri­valome rauti, nes tik blaivi ir sveika tauta gali išlikti ir gy­vuoti. Ne tas yra patriotas, ku­ris per iškilmes garsiausiai gie­da himną, o tas, kuris, dorai ir sąžiningai atlieka savo pareigas.

Skambėjo posmai, skirti Tėvy­nei, laisvei, Nepriklausomybei. — Doriems lazdijiečiams šis paminklas atrodys gražiausiu ir brangiausiu, — kalbėjo Juozas Mikalonis, prieš tai supažindinęs su senojo paminklo pastatymo ir sugriovimo istorija. — Tikiu, kad daugiau jo niekas nenugriaus ir barbariškai neišniekins. Lai jis primena visiems, kad lazdijiečiai laisvę myli ir bran­gina, kaip ir visi dori lietuviai. — Tikiu, kad vėl prisikėlė milžinų galia. Tikiu, kad vėl skambės laisvoj Europoj laisva Lietuva, — tai darbų vykdytojo baro meistrės Zuzanos Urbonai­tės žodžiai.

Suskambus tremtinių dainoms, kurias atliko Šeštokų tremtinių ansamblis, mačiau, kaip ne vie­na pagyvenusi moterėlė šluostė­si ašaras. Galbūt šios dainos priminė joms sunkius Tarybų Są­jungos jungo metus, gal prieš akis iškilo gyvuliniai vagonai ir Sibiro kančios. O gal tai buvo džiaugsmo ašaros, kad pamažu sugrįžta laisvė ir Nepriklausomy­bė.

Sveikinimų, nuoširdžių linkė­jimų žodžius sakė svečias iš Aus­tralijos, Šaulių rinktinės pirmi­ninkas Balys Križanauskas, sve­čias iš JAV Jonas Mikalonis.

— Mieli broliai ir sesės, — . kreipėsi į susirinkusius sve­čias, Šaulių Sąjungos Cent­ro valdybos pirmininkas Gedimi­nas Jankus.— Ši diena reikšmin­ga visiems lietuviams — atgimė dar vienas paminklas... Šaulių sąjunga atkuriama. Būkime budrūs. Mūsų Tėvynės nepriklauso­mybė yra pavojuje. Kiekviename mieste ir miestelyje turi susikurti Šaulių Sąjungos. Stiprinkime Lietuvą ir neleiskime įsigalioti priešvalstybiniams gaivalams.

Lietuvos Respublikos parlamento deputatė Rūta Gajauskaitė pa­žymėjo, kad atstatome dar vieną paminklą rajone, bet tikriausiai nepaskutinį.

— Mes atgimstame, atstatydami savo teises, istorinę tiesą, atgimstame dvasiškai, atgimstame paminkluose, — kalbėjo Rūta Gajauskaitė.

— Kiekviena tauta savo ypatin­gas datas atžymi tam tikrais ženk­lais, - sakė Sąjūdžio rajono ta­rybos pirmininkas Jonas Versec­kas. — Mes, lietuviai, šias da­tas pažymime paminklais. 1930 metai buvo pavadinti Vytauto di­džiojo vardo metais. Tais metais ir Lazdijuose buvo pastatytas pa­minklas. O 1940 m. prasidėjo visų reliktų naikinimas. Ir šis paminklas, vykdant Maskvos nu­rodymus, buvo sunaikintas. O nurodymai buvo tokie — kuo greičiau sunaikinsim tautos at­mintį, tuo greičiau ją surusinsim. Gerai, kad tautos atmintis išliko gyva, kad žmonių širdyse ruseno vilties kibirkštėlė, jog kada nors mes vėl būsime laisvi ir nepriklausomi.

Padėkos žodžiai buvo pasakyti atstatyto paminklo autoriui Vaš­kevičiui, darbus atlikusiems — Vladui Stankevičiui, Alvydui Balčiūnui, Mindaugui Griciui.

Rajono Tarybos deputatas, Ža­liųjų atstovas Ričardas Barišauskas pasiūlė padėti gėlių prie ąžuolo, kuris buvo pasodintas tą pačią dieną, kai buvo pastatytas paminklas. Tikriausiai barbarai, kurie sunaikino paminklą, neži­nojo, kad liko dar vienas istori­jos liudytojas.

Džiugu, kad ir lazdijiečiai pa­galiau atstatė savo paminklą. Te­būnie šis paminklas mūsų laisvės ir Nepriklausomybės simbolis,vienybės ir susitelkimo išraiška. Mes atgavome Nepriklausomybę ir privalome ją saugoti, neleisti, kad žiauri tirono letena mus vėl pris­paustų.

Pamažu sugrįžtame prie savo šaknų, tačiau tas sugrįžimas — labai sudėtingas procesas.

Šaltiniai

Panaudota literatūra: Kalvaitytė, Jūratė. Laisvės ir Nepriklausomybės simbolis.
Lazdijietis, 1990, rugs. 15, p. 1,2.
Panaudota nuotrauka V. V. Mikalonio