Panevėžio įkūrimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (1 530 balsai)


Panevėžio miesto įkūrimas

Legenda byloja, kad Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 metais, radęs dabartinėse Panevėžio apylinkėse senosios lietuvių tikybos šventyklą, tačiau dokumentiškai tai nėra užfiksuota. Tiksliai galima pasakyti tai, kad Panevėžio vardas paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 d.


Seniausias rašytinis istorijos šaltinis, kuris mini Panevėžio valstybinį dvarą, yra XVI a. pr. Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1492-1506) ir Lenkijos karaliaus Aleksandro laiškas Ramygalos klebonui dėl žemių dovanojimo ir katalikų bažnyčios statybos jose. Minėtą žemę arba vietovę, rašte pavadintą „sala“ arba „ostrov“, „esančią Upytės apskrityje, tarp Nevėžio upės, iš vienos pusės, ir Lėvens upės, iš kitos pusės, skersai tarp Vilktupio ežero, iš vienos pusės, ir Žiurblio pievos...“ valdovas paskyrė naujai parapijai įsteigti. Tame karališkame rašte nurodytos ir parapijos steigimo priežastys: iškilęs pavojus, „jog pagoniškos gentys šventame miškelyje atlieka savo religines apeigas ir savo dievams degina kvapniuosius sakus...“


Aleksandras (1460-1506)


Aleksandro donacijos aktas

1503 m. rugsėjo 7 diena.

Viešpaties vardu amen. Amžinai atminčiai. Dieviškoji apvaizda valdovus ir pasaulio galinguosius iš kitų išskyrė ne vien tam, kad jie pirmautų ir laikinus turtus valdytų, bet ir tam, kad savo laikiną gerovę panaudotų būtiniems ir dieviškiems dalykams, kad naujomis dovanomis sumažintų nepriteklius ir savo dosniu labdaringumu, numatę trūkumus ir nustatę deramą laikiną globą, čia, žemėje, paremtų bažnyčių vadovus ir jų tarnus, idant pas Dievą nusipelnytų amžiną malonę, laimę ir didelę galią. Ir net jeigu pagarba jiems sumažės, jie ilgai išliks rašto paminkluose ir liudininkų parodymuose. Todėl mes, Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusijos, Prūsijos ir Žemaičių bei kitų kraštų valdovas ir vienintelis įpėdinis, įsakmiai pareiškiame visiems dabar čia esantiems ir būsimiems (žmonėms), kurie šią žinią išgirs. Kadangi sužinojome iš tėvo Kristuje garbingojo Vilniaus vyskupo Alberto, jog kai kurie mūsų globojamos Vilniaus diacezijos Ramygalos miesto parapinės bažnyčios parapijiečiai yra apsigyvenę tolokai ar net labai toli nuo aukščiau minėtos bažnyčios, dėl didelio nuotolio dalis jų retai arba niekada neateina sakramentų ir pamaldų į savo bažnyčią, ir dėl to ten yra paprotys, jog švenčių dienomis patys tolimiausieji parapijiečiai sueina vienoje nuošalioje vietoje, arba saloje, kitaip vadinamoje ostrow, atlikti religinių apeigų, kurios, beje, ten kartais būdavo leistos ir paties jo malonybės vyskupo. Kadangi, atrodo, yra tam tikrų keblumų ir netgi iškyla pavojus, jog pagoniškos gentys šventame miškelyje atlieka savo religines apeigas ir savo dievams degina kvapniuosius sakus, todėl, pritardami to paties garbaus vyskupo tėviškam pageidavimui, būdami karališkai kilnūs ir dosnūs, mes dovanojame aukščiau minėtą salą, arba ostrow, esančią Upytės apskrityje tarp Nevėžio upės iš vienos pusės ir Lėvens upės iš kitos pusės, o skersai - tarp Vilkotupio (*) ežero iš vienos ir Zurblio (**) pievos iš kitos pusės, minėtai Ramygalos bažnyčiai ir jos vadovams, esantiems šiuo metu ir būsimiems ateityje, kad toje saloje įrengtų Dievo, mūsų Išganytojo, garbei naują koplyčią arba bažnyčią, kuri tegu bus Ramygalos bažnyčios filija; tuo vadovaudamiesi, dovanojame ir perduodame Ramygalos klebonui, dabar čia gyvenančiam ir ateityje gyvensiančiam, salą, kitaip vadinamą ostrow, su visa žeme ir visais pastatais, su visais laukais ir pievomis, vandenimis, miškais ir medžiais, pelkėmis, žuvų tvenkiniais, žuvimis ir žvejais, upėmis ir upeliais, duburiais ir užtvankomis, vandenimis ir jų nuotėkiais, bebrais ir jų medžiokle, malūnais ir jų pelnu, bitynais, bitėmis ir iš jų gaunamu medumi, ir apskritai su viskuo, kas tai salai priklauso; jokios teisės, valdų ir nuosavybės sau ir mūsų įpėdiniams tenai nepasiliekame, tegu minėta bažnyčia visa tai turi, valdo ir naudoja savo naudai ir didesnei gerovei laisvai ir ramiai per amžius. Be to, žmonių patogumui arba dėl dieviško reikalo, bet ne dėl kitos priežasties, minėtoje saloje prie naujos bažnyčios, kurią reikės įrengti, leidome dabartiniam Ramygalos klebonui ir būsimam ten pat, saloje, pastatyti ir įrengti vieną karčemą ir joje visada ir be jokio trukdymo gaminti ir gerti medau vyną (midų), duonos girą (alų) ir bet kokios rūšies ir išlaikymo likerius. Žinoma, tą karčemą ir jos šeimininką, šiuo metu čia esančius, Ramygalos klebono valia ir pritarimu atleidžiame nuo visų mokesčių ir duoklių, kurias tos rūšies krautuvėlės kartais turėdavo mokėti. Taip pat visiems amžiams atleidžiame ir išvaduojame nuo visokių mokesčių, turto apskaitos, įvairių duoklių ir rinkliavų, kaip jos besivadintų, dabar galiojančių ir būsimų ateityje, kaip nuo mūsų, taip ir nuo valstybinių prievolių. Lygiai kaip didikas Jonas Zabžezinskis, Trakų valdovas ir mūsų Lietuvos didžios kunigaikštystės maršalka, pats savo laisva valia ir nutarimu, asmeniškai ir viešai nusprendęs, karčemą, esančią aukščiau minėtoje saloje prie Lėvens upės, kurią (karčemą) kaip Trakų valdovas turėjo ir išlaikė, kilniai ir pamaldžiai prieš Dievą visų mūsų akivaizdoje, su mūsų pasirašytais pasiūlymais, su visa teise į nuosavybę ir valdymą, su namu ir turgaus aikšte, su šiuo metu ten gyvenančiais žmonėmis, su turto cenzu ir naudojimo pajamomis, su visais tai karčemai priklausančiais ar kokiu nors būdu priskiriamais reikmenimis atidavė ir visiems laikams padovanojo tai pačiai bažnyčiai ir jos dabartiniam rektoriui (vadovui), nepasilikdamas sau ir būsimiems Trakų valdytojams jokių teisių, valdų ir nuosavybės. Taip ir mes, duodami šią teisėtą dovaną, sutinkame su mūsų patarėjais ir leidžiame viešai paskelbti ir amžiams patvirtinti šį nutarimą. Panašiu būdu atleidžiame nuo visų šimtmečio duoklių ir leidžiame naudotis visu tuo, kas aukščiau paminėta. O kad ši dovana nei mūsų, nei minėto valdytojo niekada ateityje nesugundytų panaikinti jos galiojimo, pačią salą ir jos pastatus bei minėtas karčemas taip plačiai ir išsamiai aprašėme, įtraukėm ir suvienijom, kaip visa tai aukščiau bendrai ir atskirai išvardinta, gerai suvokdami ir tvirtai laikydamiesi mūsų karališkųjų laisvių, bažnyčios imuniteto nuo visų prievolių, remdamiesi bažnyčiai priklausančiu autoritetu ir teise aprašyti, įkūnyti, įjungti ir suvienyti, pritariant suinteresuotiesiems (dalyvaujantiems). Idant į tą salą ir minėtas karčemas visa teisė nuosavybės būtų perduota ir užrašyta Ramygalos kunigams, o dabartiniams savininkams nieko ateityje nebūtų palikta, laisva valia už save ir už mūsų įpėdinius nusprendžiame, kad minėtoje saloje nei mes, nei mūsų įpėdiniai, nei pats valdytojas, nei jo įpėdiniai, nei joks kitas žmogus negalės nei kurti, nei įrengti, nei turėti jokių karčemų bei kitų patogumų nei savam naudojimui, nei bendram labui. O visas salos padalinimas, valdžia ir tvarka joje ir minėtos karčemos amžinai pasiliks dabar gyvenančių ir būsimų Ramygalos kunigų valioje ir galioje. Nutarėme, kad tos mūsų ir valdytojo dovanos ir visa tai, kad pirma nuspręsta, padaryta ir sutvarkyta, kaip ir mūsų išskirtinė teisė, būtų tvirta, pastovu ir amžina. To paliudijimu dalyvaujančioms šalims yra mūsų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės antspaudas. Įvykdyta (atlikta) Vilniuje penktą Garbingosios Mergelės Marijos vigilijų šventą dieną 1503 metais, antraisiais mūsų karaliavimo metais. Dalyvaujant garbingiesiems tėvams Kristuje Albertui iš Vilniaus; Martynui, Medininkų bažnyčios vyskupui, ir, žinoma, didžiajam ir kilmingajam Mikalojui Radvilai, Vilniaus ir mūsų Didžiosios kunigaikštystės valdytojui; Jonui Jurgiovičiui Zabžezinskiui, Trakų valdytojui ir mūsų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės maršalkai; Stanislovui Janovičiui, Trakų kaštelionui ir Žemaičių kapitonui; kapitonams Stanislovui Piotraškovičiui Kyškai iš Ciechanovičių, kadaise iš Smolensko, ir Stanislovui Hlebovičiui iš Polocko; vadui Mykolui Glinskiui, mūsų Lietuvos kurijos maršalkai; Nikolajui Mykolajovičiui, Didžiosios mūsų kunigaikštystės pilstytojui (vynininkui) ir Bylescensės kapitonui; Jonui Sapiegai, mūsų Lietuvos sekretoriui, ir daugeliui kitų, tikrai vertingais patarimais ir rūpesčiu prisidėjusiems prie to, kas ansčiau pasakyta. Perduota per rankas mums nuoširdžiai atsidavusio gerbiamojo Jono iš Lasko, Gnezno kanceliarijaus, Vladislavo dekano ir Krokuvos kanauninko, mūsų vyriausiojo sekretoriaus. Aleksandras, Dievo malone karalius, savo ranka.

  • dabartinis ežerėlis, esantis už Vaivadų, prie Paliūniškio kelio.
    • buvusi pieva (kitur dar vadinama Žiurblio) prie Pušaloto kelio.

Vertė: Rasa Majauskienė, Petras Mikelinskas.


1994 metais Panevėžio miesto taryba vienbalsiai nusprendė rugsėjo 7-ąją paskelbti Panevėžio miesto diena ir ją kasmet minėti. Tą dieną ant Savivaldybės pastato, prie valstybinės valdžios ar valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų pastatų, gyvenamųjų namų iškeliamos Lietuvos valstybinė ir Panevėžio miesto vėliavos.


Paminklas Aleksandrui.


Naudotos literatūros šaltiniai:

Šapoka A. Lietuvos istorija. – V., 1989

http://www.museums.lt/Zurnalas/Panevezio_istorija.htm

http://www.paneveziomuziejus.lt

http://lt.wikipedia.org/wiki/Aleksandras_Jogailaitis