Pereiti Lietuvą

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (62 balsai)
Anykštėnas Keliauninkas




Pereiti Lietuvą pagalvojau... O kodėl gi ne? Kodėl turėčiau nepabandyti... Vis sukosi ir sukosi kaip Karibų jūros regione siaučiantis uraganas, ši mintis mano galvoje, naikindama savo kelyje bet kokius pamąstymus apie šios idėjos nutraukimą. Galiausiai audroms nurimus ir nusistovėjus mintims, priimu sprendimą. Internete atsidarau kelių žemėlapį ir pradedu ieškoti galimo maršruto. Ilgai nesvarstydamas nusprendžiu, kad startuosiu nuo rytinės Lietuvos sienos ir judėsiu link vakarinės (pajūrio), juk vis dėlto vasara. Studijuojant Lietuvos ir Baltarusijos pasienį, žvilgsnis sustoja ties Ignalinos atominės elektrinės buvimo vieta ir didžiausio Lietuvos ežero- Drūkšių. Pagalvoju, kad tai puiki starto vieta. Keliauti pėsčiomis nuo didžiausio mūsų šalies ežero iki Baltijos jūros, smagi kelionė norint pažinti Lietuvą ir jos gamtos grožį. Įveikti aukštaičių ir žemaičių aukštumas, pereiti vidurio lygumą... Pamatyti: karvių nuganytas pievas, banguojančius javų laukus, nesuskaičiuojamų ežerų platybes, vasaros karščių išsekintas upes, ošiančius šimtamečius miškus, nesustojantį miestų ir miestelių gyvenimą, nykstančius mūsų kaimus. Greitai susidelioju ir visą maršrutą, kuriuo įgyvendinsiu šį planą.



Startuojant nuo Drūkšių ežero ir einant per tokius Lietuvos miestus kaip Visaginą, Zarasus, Rokiškį, Biržus, Pasvalį, Šiaulius, Kuršėnus, Telšius, Plungę, Kretingą, Palangą, Klaipėdą ir Nidą susidaro per 500 km. Visai nemažas atstumas tokioje mažoje šalyje. Bet jeigu jau nusprendžiau, tai ir pereisiu arba bent jau pabandysiu. Smarkiai savęs nealinant, išvengiant traumų ir sužeidimų manau, kad su 15 kg svorio kuprine ant pečių, tokį atstumą įveiksiu per... Svarbiausia geras oras ir gera nuotaika!.

Pirmoji diena

Pabundu pirmą valandą nakties. Augantis jaudulys nebeleidžia užmigti, nors dar ir labai norėčiau pamiegoti. Autobusas nuvešiantis mane į Uteną, o iš ten į Visaginą, iš Anykščių išvažiuoja 07:40 val., tad laiko dar turiu labai daug. Pradedu be perstojo tikrinti turistinę kuprinę. Tai vieną išimu, tai kitą įdedu, tai vėl pakeičiu nuomonę ir t.t. Galiausiai viską galutinai susikrovęs, pasveriu savo bagažą, kurį tempsiu per visą Lietuvą. Svarstyklės rodo nei daug, nei mažai - 15 kg. Ir tai neįsidėjus maisto ir vandens. Niekad nesu nešęs kuprinės sunkesnės, nei 10 kg, ir tai priverčia mane labai sunerimti. Trečią valandą nakties išeinu į bandomąjį pasivaikščiojimą. Po penkiolikos minučių grįžtu namo ir nusprendžiu, kad sugebėsiu nešti tokį svorį, bet reiks priprasti, kad truputį „šleikos“ pjaus . Pradėjus švisti sunerimstu dar labiau. Gąsdinantis kelionės mastas ir nežinia kas gali nutikti žygio metu, priverčia adrenalino kiekį kraujyje augti greičiau, nei auga maisto kainos Lietuvoje. Ir tik pastebiu, kad jau metas eiti. Oras puikus, pučia vėsus vėjelis, dangus apsiniaukęs, bet tai ne lietaus debesys. Žodžiu, nuteikia gerai pradžiai.

Pasiekus Uteną, autobuso į Visaginą tenka laukti dar valandą, tad einu pasėdėti stoties laukiamajame. Po kelių minučių įeina gal 75-85 metų senumo bobutė nešina dviem pilnom „terbom“, dėvinti žemę siekiantį sijoną, o galvą dengia gėlėta skara (žodžiu, apsirengusi kaip ir priklauso bobutėm). Staiga iš tašės išsitraukusi piniginę ir pasiėmusi „ „kapeikėlę“ įmeta ją į kavos aparatą ir kaip niekur nieko nusiperka savo mėgstamos kavos ir valgydama galimai prekybos centre pirktą spurgą, godžiai ją išgeria. Mane šis vaizdas kažkodėl pritrenkia, nes retai pamatysi tokį išmanų ir dar labai aiškiai mąstantį senyvą žmogų . Na, ir pavaro Utenos bobutės. Važiuojant į Zarasus prajuokina stendas, kuris liepia nerti į Zarasus. Žodžiu, trumpai, aiškiai, šmaikščiai, protingai. Visagine autobusas sustoja prie prekybos centro IKI ir daugiau nebevažiuoja. Vairuotojas praneša, kad tai galutinis taškas. Lengvai nustebina, kad toks miestelis kaip Visaginas neturi autobusų stoties. O gal ir yra kokia, kas ten žino dabar... Tik išlipus iš autobuso greit atkreipiu dėmesį, kad čia visi šneka tik rusiškai. Gerai pagalvojęs suprantu kodėl. Pirmą lietuvišką sakinį išgirstu maximoje prie kasos iš pardavėjos, kuri klausė, ar turėsiu ačiū kortelę, bet ir tai akcentą buvo galima jausti. Tik išėjus iš Visagino ir pajudėjus link atominės elektrinės sustoja automobilis su klevo lapu. Jaunas vaikinukas kažką pasako rusiškai, bet visiškai nieko nesupratęs, tik sumetęs, kad gal sumanė keliauninką pavežti, iškart išlemenu „ninada“, ir jis nuvažiuoja savais keliais. Greitai ir retą transporto priemonę išvystu- žiguliuką. Lukašenka, matyt, išleido trumpam Lietuvon, kad apsipirkti žmonės normaliai galėtų. Pasiekus Ignalinos atominę elektrinę (IAE) kaip reikiant užkaitina (30 laipsnių).

Nuo Visagino jau buvau nuėjęs 10 km., o maximoje pasiėmiau tik vieną litrą vandens, o tai didelė naujoko klaida, bet klaidos išmoko jų daugiau nebedaryti. Gal perkaitau, o gal šiaip smalsumas užvaldė, tai sugalvojau užeiti į pagrindinį pastatą „pasivaikščioti“, bet viduje iškart pasitiko du dėdės. Abu apsivilkę juodais marškiniais, kamufliažinėmis kelnėmis ir ginkluoti, tai nieko nesakęs apsisukau ir moviau iš ten. Nusprendžiu, kad užteks ir „ lauko“ ekskursijos po šį griežtai saugomą objektą. Kažkaip iškrito iš galvos, kad čia ne paprasta elektrinė, o atominė (branduolinis kuras, atliekos, reaktoriai ir t.t.). Nors buvo 30 laipsnių karščio ir stovėjau prie Drūkšių ežero, maudytis tikrai negalvojau. Sakau geriau saulėje iškepsiu, nei ištirpsiu radioaktyviam vandeny (ežero vandeniu aušino reaktorius, bet niekada nebuvo užfiksuotas radiacijos padidėjimas). Išeinant iš IAE teritorijos pamatau motociklininką, važiuojantį ten, iš kur ėjau. Ant šalmo buvo prisitaisęs veiksmo kamerą, tai nutariau, kad irgi atvažiavo „pasižvalgyti“ po apylinkes. Bus matomai koks „kavarskietis keliauninkas“. Pravažiavęs pro mane apsisuka ir važiuoja į priešingą pusę, nei elektrinė. Staiga vėl apsisuka, pamakaluoja kamerą ir vėl pakartotinai nuvažiuoja į elektrinės pusę. Pamiršo, matyt, įjungti kamerą arba antrą dublį darė.

Grįžus į Visaginą iškart užbėgu į pirmą parduotuvę nusipirkti atsigerti, nes burna buvo taip išdžiūvus, kad nebegalėjau nuryti seilių. Prisipirkęs giros, mineralinio ir paprasto vandens, skubiai pajudėjau link Zarasų, nes diena jau buvo įpusėjusi, ir kol dar nesutemo norėjau kuo greičiau pasiekti Zaraso ežero didžiąją salą, kur planavau susirasti tinkamą vietą ir pasistatyti savo triobą bei pernakvoti po ilgos ir sunkios dienos. Palikus už nugaros Visaginą, sekimo programėlė endomondo, man jau rodė nueitus 30 km., buvau jau labai pavargęs ir perkaitęs, o iki Zarasų buvo likę per 20 km. Teliko prisiminti senai užmirštą hobį, tai nusėdėti visus kelyje esančius autobusų stotelės suoliukus ir po truputi judėti pirmyn. Nors ėjau kaire kelio puse, vis tiek sustojo žmogus ir pasisiūlė pavežti, bet man mandagiai atsisakius, nuvažiavo savo reikalais. Vasara, šilta, atostogų metas, bet tikrai nederėtų tiek smarkiai atsipūsti ir sustojus prie nepažįstamų žmonių, siūlyti nemokamą vežimo paslaugą, na, nebent patys turi kokių slaptų tikslų...

Zarasus pasiekiu dar prieš sutemstant. Pereinu pro Zaraso ežero apžvalgos bokštą ir greit nuskubu į maximą, kol dar neužsidarė, nusipirkti maisto ir papildyti vandens atsargų. Iki antros pagal dydį salos Lietuvoje nueinu atidavęs paskutines jėgas. Triobą pasistatau paplūdimyje, prie pat vandens, ir iškart neriu į ežerą nusiplauti per dieną sukaupto kvapo. Truputį užvalgęs lendu į miegmaišį ir bandau užmigti. Tačiau kojas taip smarkiai skauda, kad užmigti nepavyksta dar labai ilgai (nueita 53 km.). Sutemus apie dvyliktą valandą nakties man bandant ir toliau užmigti į paplūdimį ateina vaikai su motina nusimaudyti. Aišku kaip priklauso su garso kolonėle ir leisdami repą iki dugno, nes jeigu yra poilsiautojų, tai jie tiesiog privalo pasiklausyti muzikos, ypač jeigu jau yra vidurnaktis. Na ką gi, guliu ant nugaros, spoksau į palapinės lubas ir klausausi muzikos (BnG sindikato gabalai : guldė guldė po manim paguldė, by..į dėjau išp....... ir panašūs gabalai) bei laukiu, kol baigs naktines maudynes. Mergaitė surėkdama visa gerkle brolio paklausia, ar pagarsinti dar galima, o tas tik numykia, kad čia jau dugnas. Galiausiai išeina, o man valandos bėgyje pavyksta užmigti...


Anykštėno Keliauninko keturiolikos dienų pėsčiomis žygis per Lietuvą aprašytas jo Facebook' paskyroje https://www.facebook.com/anykstenas.keliauninkas.3 . Kviečiame paskaityti.