Pirmasis Utenos Sąjūdžio mitingas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (7 058 balsai)

Pirmasis LPS mitingas, 1988.


Mitinge kalba filosofas B. Kuzmickas

Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių


Balys Juodzevičius


LPS Utenos rajono iniciatyvinė grupė nutarė 1988 09 25 stadione surengti mitingą ir kreipėsi į rajono vadovybę. Rajono vadovybė, matyt, mitingo nenorėjo ir ieškojo būdų jį sutrukdyti. Sporto komiteto pirmininkas Misiūnas pareiškė, kad į „Utenio“stadioną neįsileis. Girdi, žmonės ištryps, iškapstys stadiono veją. Mitingą siūlė rengti hipodrome. Po ilgų aiškinimų leidimą pavyko gauti. Atrodo, kad nurodymą trukdyti Sąjūdžio veiklą jis buvo gavęs iš LKP rajono komiteto.

Stadione susirinko didžiulė minia žmonių. Virš estrados plazdėjo trispalvė, akį traukė jau primirštas Vytis. Žmonės dainavo „Lietuva brangi“ir kitas patriotines dainas. Mitingą pradėjo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys poetas Petras Panavas, sakydamas, kad atėjo laikas naujai pažvegti į istoriją ir dabartį. Tai mūsų pačių rūpestis, ir niekas kitas to nepadarys.

Mitinge kalbėjo svečiai iš Vilniaus – filosofas B. Kuzmickas, architektas A. Nasvytis, ekonomistė K. Prunskienė, dailininkas A. Šaltenis. Svečiai supažindino su vis labiau įsisiūbuojančia Sąjūdžio veikla, kalbėjo apie atsivėrusius kelius tautinei kultūrai, ekonominiam savarankiškumui, teisinės valstybės kūrimui.

Mintimis apie vietos problemas dalijosi dailininkas Jonas Šimonėlis, pedagogas V. Eismantas, kunigas P. Baniulis, darbininkai S. Laskauskas ir V. Dičiuvienė, gydytojas K. Preikša, mokytoja R. Jonuškienė ir kiti. Kalbėtojai reiškė nerimą dėl rajono ekologinės būklės, dėl oro ir vandens taršos, dėl Ignalinos atominės elektrinės keliamo pavojaus, dėl kultūros vertybių naikinimo, dėl gimtosios kalbos užteršimo, dėl nepakankamo dėmesio sveikatos apsaugai ir kita. Mitinge dalyvavę atsakingi rajono darbuotojai (Kunca, Simonavičius, Mekienė, Laurinavičius...) atsakė į kai kuriuos iškeltus klausimus. Mitingas užbaigtas Himnu –„Tautine giesme“, kurio spausdinti tekstai buvo įteikti visiems mitingo dalyviams.

[Lenino keliu,1988, spal. 1]

Turinys

Kunigo vikaro Petro Baniulio kalba LPS mitinge

Niekieno neverčiami, nevaromi ir įkyriai neraginami, gal tik į sąžinės balsą įsiklausydami ir pabudusį savo tautiškumo jausmą užčiuopę, susirinkome šiandien į šį mitingą, kad galėtume išklausyti ir tarti Tiesos žodį, kad galėtume pajusti vienybės jėgą – mylime tą pačią Tėvynę Lietuvą ir sielojamės dėl jos šiandienos ir rytdienos, kalbame ta pačia kalba – lietuviškai ir branginame tas pačias dvasines vertybes, tarp kurių ne paskutinę vietą užima ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir dora.

Skaityti Lietuvos istorijos puslapius ir nesijaudinti – neįmanoma. Kiek daug juose kančios, skausmo, ašarų, kraujo. Kiek daug sunkiausių išbandymų teko patirti mūsų tautai!

Kelis dešimtmečius tikintis žmogus buvo išstumtas iš viešojo gyvenimo, nors buvo deklaruojama – „pas mus visi lygūs.“ Ateizacijos procesas sužalojo ne vieno mūsų tautiečio sąžinę, kai žmogus turėjo kalbėti ne tai, ką jautė ir galvojo, ir daryti ne tai, ką sakė; kai turėjo atsižadėti ir niekinti tai, kas jo tėvams, o gal ir jam pačiam, buvo šventa.

Nežiūrint visų nepakeliamų išbandymų, mūsų tauta atsigaudavo, išgydydavo skaudžias praeities žaizdas ir vėl tvirtai žengdavo į ateitį. Taip buvo šio amžiaus pradžioje, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, panašią situaciją išgyvename ir šiandien. Lietuva vėl kyla ir ruošiasi žengti naują tvirtą žingsnį į ateitį.

Ar šis žingsnis bus žengtas, priklauso nuo mūsų visų – nuo mūsų tautinio susipratimo bei ryžto gyventi dorai, laisvai ir pilnaverčiai. Šiandien iš naujo prisimename esą lietuviai, vaikai savo protėvius, kurie savo krauju iškovojo mums teisę gyventi šiame žemės lopinėlyje, kurie savo prakaitu, pūslėtomis rankomis ir dvasia ne tik mus maitino ir augino, bet ir sukūrė tą kultūrinį bei dvasinį palikimą, kurio tiek daug jau spėjom prarasti, tačiau kurio dar šiek tiek ir liko. Privalom ne tik jį išsaugoti, bet puoselėti ir kurti. Dievas, sutvėręs pasaulį, tolesnį jo kūrimą pavedė žmogui, t.y. ir mums visiems, čia susirinkusiems. O kūrėju gali būti tik dvasiškai subrendęs, tvirtai suaugęs su savo tautos šaknimis. Kad Lietuva turėtų tokių asmenybių, būtina jų augimui sudaryti palankias sąlygas. Pagrindinė jų – tai demokratinės tautos gyvenimo garantijos. Kai kas šiuo atžvilgiu jau padaryta – atsikratėme baimės jausmo, drąsiau pradėjome kalbėti, ką galvojame, veidu atsigręžėme į tautos istoriją.

Sakydami, kad šiandien laisviau ir geriau gyvename, visus anuos reiškinius priskiriame Stalino asmens kulto ir stagnacijos laikotarpiams. Gal ir pasidžiaugti bei pasididžiuoti reikėtų, kad Bažnyčia išliko vienintele institucija šalyje, negarbinusia Stalino ir nedėkojusia „lično Leonidu Iljičiu“. Nors negarbino ir nedėkojo, bet kančios neišvengė. Tremtį kentė kas trečias Lietuvos kunigas ir keturi iš penkių vyskupų (vyskupas Borisevičius sušaudytas, vysk. Reinys mirė kalėjime). Įkalinta ir ištremta daugybė katalikiškų organizacijų veikėjų, daug uolių tikinčiųjų; uždaryta visa katalikiška spauda, mokyklos, organizacijos, uždaryta nemaža bažnyčių, trys kunigų seminarijos, išvaikyti vienuolynai. Metai kiti skiria mus nuo to laiko, kai kunigai už vaikų katekizaciją buvo baudžiami administracine tvarka. Už kunigų pakvietimą į atlaidus taip pat buvo baudžiama. Man pačiam teko susidurti su ta biurokratine tvarka. 1986 metais liepos 27 d. per atlaidus Pakalnių bažnyčioje dalyvavo dar du kunigai. Už tai pagal administracinės bylos Nr.111 nutarimą man paskirta 25 rub. bauda. Nemaniau ir dabar nemanau, kad buvo už ką bausti. Spalio 15 d. teismo vykdytojas, atėjęs į namus, areštavo man priklausiusį suvenyrą – kūrybinį darbą „Lėkštė“, įkainotą 76 rubliais. Ar užteko tos sumos atlyginti rajono vykdomajam komitetui už jų pažeistas teises, dalyvaujant atlaiduose, nežinau – niekas neinformavo.

Sudegė Tauragnų bažnyčia. Žinoma, buvo apdrausta. O kur draudimo pinigai? Tikintieji negavo draudimo kompensacijos, nors mokesčius mokėdavo kasmet.

Bėga laikas. Visuomenė tvarkosi ir persitvarko, bet Bažnyčios atžvilgiu žymesnių poslinkių nematyti. Tiesa, žadama daug... Treji metai žadama, ir vis atidedami nauji įstatyminiai aktai religijos ir Bažnyčios klausimu. O tų įstatymų projektų iki šiol niekas nematė. Nuspręsta ir žadama sugrąžinti Klaipėdos bažnyčią. Nesugrąžinta tikintiesiems Lietuvos krikščionijos lopšys – Vilniaus Katedra, šv. Kazimiero bažnyčia taip pat tebeprofanuojama. Tiesa, žada grąžinti Vilniaus miesto tikintiesiems, kurie kreipėsi dėl naujos bažnyčios statymo naujuose mikrorajonuose, atsakyta, kad „Vykdomojo komiteto nuomone įregistruoti naują religinę bendruomenę naujuose gyvenamuose rajonuose ir statyti naujus maldos namus netikslinga.“

Panevėžio miesto tikintiesiems, besirūpinantiems šv. Trejybės bažnyčios grąžinimu, buvo atsakyta, jog grąžinus bažnyčią tikintiesiems, nukentėsiąs miesto kultūrinis gyvenimas. Situacija kaip šv. Rašte. Šv. Mato evangelijoje parašyta apie rašto aiškintojus ir fariziejus: „Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.“ Viešumas, demokratija...

Šias vertybes brangina ir propaguoja LPS, suteikdamas tribūną ir žodį, paremdamas bent morališkai kiekvieną gerą pastangą ir veiksmą, padedančius tas vertybes įtvirtinti. Tepadeda Dievas visiems mums žengiant nauju keliu, ir žingsnius mūsų telydi Šviesa ir Tiesa.

Gydytojo Kazimiero Preikšos kalba

Lietuva šią vasarą prabudo iš ilgalaikio miego. Iš miego, sukelto propagandinių šūkių, melo ir alkoholio. Mano kartai buvo nuolat kalama į galvą: „Mes nenorime malonių iš gamtos, paimti jas – mūsų pareiga!“ Paimti, atimti, išplėšti, pavogti...Gamta kantri, bet nemarši. Nors buvo perspėjančių balsų, tačiau į juos buvo žiūrima vos ne kaip į Tėvynės išdavikus.

Šiuo metu Kėdainiai Lietuvą prausia sieros rūgšties aerozoliais, Akmenė dusina cemento dulkėmis. O Elektrėnai, Jonava, Mažeikiai ir pagaliau Ignalinos branduolinis dinozauras, pakibęs virš mūsų galvų kaip Damoklo kardas. Iš centrinių žinybų valdininkijos mes gavom tiek dovanų, kad nuo jų gausumo jau smarkiai daugėja vėžinių susirgimų, apsigimusių kūdikių, alerginių ligų.

Susimąstykime, ar ne dėl mūsų kaltės upėje atsirado spalvota degalų dėmė, ar ne dėl besaikio trąšų vartojimo užterštas vanduo, rūksta kenksmingi dūmai.Pasidairykime, kokia tvarka kieme, gatvėje, ūkyje ar gamykloje. Lietuvos ateitis priklauso nuo mūsų visų ir nuo kiekvieno žmogaus, o pirmiausia – nuo sąžinės.

Kartais gėda klausyti, kai teisinasi: reikia projekto, reikia milžiniškų lėšų, nors dažnai užtektų tik grėblio ir šluotos!

Kai žmonės sužinojo apie šį renginį [Sąjūdžio mitingą], pasipylė rašteliai, telefono skambučiai. Gyventojai informavo apie ekologinę netvarką rajone: ties Klykių ežeru – dvokiantis mėsos kombinato sąvartynas, transporto piko valandomis Basanavičiaus gatvėje oras nepavydėtinas, o čia dar anglimi kūrenama Buitinio kombinato katilinė. Miesto upelius naftos produktais teršia ir abi autotransporto įmonės, Skaistašilio sąvartynas. Gruntinis vanduo mineralinėmis trąšomis teršiamas Norvaišių tarybiniame ūkyje, kartu pilamas sveikų ir leukoze sergančių karvių pienas...Taip guodėsi eiliniai žmonės, o valdininkai ieško būdų, kaip pasiteisinti.

Krašuonos upelis naftos produktais ypač užterštas prie tilto ties Vidaus reikalų skyriumi. Ten yra šaltinis, o milicijos kieme plaunamos mašinos. Tai čia kokio projekto reikia? O pavyzdžiu galėtų būti ir Krokulės šaltinis prie Užpalių, nors ten etatinių valytojų nėra.

Pažiūrėkim, kaip atrodo mūsų aikštės po kokio renginio, po žirgų lenktynių. Kodėl taip yra? Atsimenu, tėvas ausį nusukdavo, jei vaikas nusispjaudavo į upę. Nukritusį duonos gabalėlį turėdavai pakėlęs pabučiuoti ir atsiprašyti. O kas daros dabar? Viršininkai bet kokia kaina vykdo planus, nors žmogus ne vien duona gyvas.

Kelia rūpesčių ir žvėrų apskaita. Vienas kolūkio miškininkas dejuoja, kad laukuose ganosi gal bent 50 šernų, o medžiotojai suskaičiuoja tik 8. Įdomu, kad šernai knisa tik privatininkų bulves, kolūkio bulvių neliečia – perdaug nuodų ir nitratų! Šernai pasirenka bulves, o žmogus parduotuvėje negali pasirinkti: ką atvežė, tą pirk! O kolūkio agronomui nitratų normos nerūpi. Dėl mūsų apsileidimo ir trumparegiškumo mūsų upių tėvas Nemunas, Kuršių marios, Baltijos jūra jau artėja prie mirties ribos. Jei būsim abejingi, ir gamtos, ir žmonių laukia žūtis.

Sigito Puodžiuko žodis

Neseniai Lietuva pabudo iš letargo miego. Daugybę metų mūsų visuomenė buvo nuodijama stalinizmo ir stagnacijos nuodais, kurie suparalyžiavo mūsų protą, dvasią ir valią. Vedami užtemdyto proto, mes griovėme kryžius, sprogdinome ir užkasinėjome lyg maro virusus brangius mūsų tautai paminklus.

Noriu papasakoti vieno Vyžuonų paminklo istoriją, kurią liepos mėnesį sužinojo rajono komjaunimo komitetas. Apie šį paminklą 1938 m. rašė moksleiviams skirtas žurnalas „Žvaigždutė“: „O paskui paupiu nuėjome pas šaunų ūkininkaitį St. Gučių. Gražiai jo ūkis vedama. Gražus sodelis, medelynas, darželis. Tai jis su P. Zabulioniu ir a. a. K. Saladžium vaikas būdamas, ketverius metus ant Kartuvių kalnelio Vytauto Didžiojo garbei paminklą statė, kol jį 1931 m. su didelėm iškilmėm pašventino. Žiūrėjom į Stasio rausvą veidą, klausėmės jo skardaus balso ir vaizdavomės: vaikai taupo pinigus, surenka 210 litų, naktimis nemiega, akmenis renka, braižo, paminklą lipdo, ilgus metus vargsta, kol galų gale pats Respublikos Prezidentas jais susidomi ir pasikalba...“

Sujaudino šio paminklo istorija nuo jo pastatymo iki nugriovimo. Nedaug prabėgo metų, ir paminklas virto taikiniu, o vėliau dažnų išgertuvių vieta, apaugusia tankiais krūmais. Laukti, kol didingas piemenukų statinys suirs, negalėjom. Mes, penki komiteto vyrai, pasiėmę kirvius, pradėjome kapoti akacijas. Mums į pagalbą atėjo Vyžuonų žmonės su technika. Gera buvo dirbti, kai jautėme vietos žmonių pritarimą.

Ant pastolių, kuriais buvo apsuptas paminklas, užlipo restauratoriai R. Repšys ir P. Petrauskas. Materialiai parėmė Vyžuonų kolūkis. Dabar gera, kad, nuardžius pastolius, jau galima paminklo papėdėje padėti gėlių. Norėčiau padėkoti Vyžuonų mokiniams ir VVPI studentams, kurie laisvalaikiu atkasė kitą paminklą, skirtą Vilniaus krašto atgavimui.. Darbų yra daug, tad noriu paprašyti nelikti abejingiems, padėti atgauti tai, ką tauta buvo praradusi. Dar reikės daug talkų paminklo aplinkos sutvarkymui, tad dar ne kartą kreipsimės pagalbos.

Rūtos Jonuškienės žodis

Kalba R. Jonuškienė

Nuotr.iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių


Pačia brangiausia kaina sumokėjo tauta už šiandien vėl žėrinčias tautinės vėliavos spalvas ir todėl gėda, kai Sąjūdžio ženklelį prisisegęs jaunas žmogus savo žodžius palydi keiksmais, stumdosi eilėse prie alkoholio ar padūmavusiomis akimis šlitinėja gatve. „Jaunime, šviesesnis pasidaryk!“– ragino kadaise rašytoja Žemaitė. Labai aktualūs jos žodžiai ir šiandien.

Lietuvos jaunimas šią vasarą surengė keletą gražių akcijų, kurių vieną norėčiau paminėti. Tai ekologinis dviračių žygis per Lietuvą. Uteniškiai gerai žino jį, nes būtent šito žygio dalyviai pagarsino visai respublikai Uteną kaip nelabai kultūringą miestą. Čia dviratininkus nusodino nuo dviračių ir neįleido į hipodromą susitikti su miesto visuomene.

Nuo to liepos sekmadienio praėjo nemažai laiko, tačiau kaltininkų, kurie taip padarė, lyg ir nėra: bėdą verčia vienas kitam. O mes norime žinoti kontretų asmenį, davusį nurodymus sužlugdyti kilnų jaunimo žygį.

Noriu papriekaištauti miesto vadovams, kad gražios rajono žmonių idėjos yra priešpastatomos neaiškiam laukimui. Surinktos lėšos Jono Basanavičiaus paminklo restauravimui, gražiai paminklo atgimimo darbai nušviesti laikraštyje ir per vietinį radiją. Bet paminklas apkaltas pastoliais stovi jau kelintas mėnuo.

Šalia J. Basanavičiaus paminklo – paminklas stalinizmo aukai Jeronimui Uborevičiui. Būtina kuo skubiau iškalti čia šio žmogaus gimimo ir mirties datas, ypač mirties datą, nes jos nebegaubia jokia paslaptis. Tik šitaip galima pagerbti mūsų žemietį.

Dar neatpratome nuo beprasmių lozungų. Ant Utenos miesto įmonių, įstaigų, organizacijų fasadų – daugybė šūkių. O kiek rėkiančių lozungų ragina dirbti! Tik neaišku, ar kuris nors padėjo išauginti nors saują grūdų, primelžti daugiau pieno ar nors kiek aptvarkyti aplinką. Kam reikalinga tokia agitacija ir propaganda? Negi šūkiu padarysi geresnį daiktą ar priversi Dauniškio mikrorajono gyventojus būti sąžiningais, nors ant namo sienos žodžiai rėkte rėkia: „Valstybė – tai mes. Būkime sąžiningi!“

Šaukiasi sprendimo Utenos miesto vaikų ir jaunimo užimtumo problemos. Pionierių namai, jaunųjų technikų stotis, jaunųjų gamtininkų stotis – tai trys gryčelės, kur nėra elementarių sąlygų dirbti su vaikais. Ne kuo geriau su Dailės ir Muzikos mokyklomis. Jau daug metų žadama, bet nieko nedaroma. Jaunieji gamtininkai norėtų įsikurti senojoje geležinkelio stotyje, net žada patys ją paremontuoti, tvarkyti parką, įrengti ekologinį taką. Tik kažin ar neatiteks ji kokiam verslininkui, kuris pardavinės alų ar koldūnus, o vaikai ir toliau trinsis avariniame name...

Mėgstame pasišaipyti iš visokių pankų, rokerių, metalistų. Lengviausia nuversti jų pašiūres, išvaikyti ar pačius patampyti po tam tikras įstaigas. Bet ką mes pasiūlom? Jaunimo kavinę su purvinom staltiesėm? Ten ne tik jaunimui, bet iš gatvės užėjusiam nėra kas veikti – tuščia, nyku, nejauku! Ilgai kartojome: „Vaikai – mūsų ateitis!“ Bėda, kad ta ateitis vis atidedama ateičiai.

Tarp mūsų vadovų dar perdaug laukiančių ir abejojančių. Gana laukti. Atėjo darbų metas. O savo poziciją galime parodyti tik darbais.