Poetė Sofija Šviesaitė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (402 balsai)

Nuotrauka Edvardo Gedvilo (2006 m.) iš Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kraštotyros fondo


Sofijos Šviesaitės vardas daugeliui mažeikiškių gerai žinomas. Ši paprasta ir kukli moteris savo kūrybine ir visuomenine veikla yra pelniusi daugelio žmonių pagarbą. Sofija Šviesaitė gimė 1927 m. lapkričio 23 d. Spurganų kaime, netoli Tirkšlių (Mažeikių r.). Tėvams laikinai išvykus gyventi į Sedą, ten Sofija pradėjo lankyti mokyklą. Nuo 1938 m. mokėsi Sedos progimnazijoje, o 1942 m. šeimai persikėlus gyventi į Mažeikius, mokslus tęsė Mažeikių gimnazijoje. Sudėtingas laikmetis įsuko Sofiją į pogrindinę Lietuvos Laisvės armijos veiklą. Drauge su Mažeikių dvasininkijos ir inteligentijos vienminčiais ji aktyviai gynė tautos laisvės idėją. 1946 m. prasidėjus represijoms Sofija buvo suimta, tardyta ir įkalinta Šiaulių kalėjime už nelegalios spaudos skaitymą ir jos platinimą. Nesuradus įkalčių, po trijų mėnesių buvo paleista į laisvę, tačiau svajonės apie literatūros studijas užgeso. Nuolatiniai persekiojimai ir „antitarybinės“ titulas ištisą dešimtmetį neleido įsidarbinti. Tik gerų žmonių dėka pagaliau gavo sekretorės darbą Mažeikių rajono centrinėje ligoninėje, kurioje dirbo 30 metų. Tikėjimas, malda ir slaptai kuriami eilėraščiai buvo jos gyvenimo pagrindas.

Savo autobiografijoje poetė rašo: „Eiles pradėjau rašyti nuo trylikos metų, mamos siuvėjos ir ūkininkės – poezijos mėgėjos - nuolat skatinama. Rašiau tik sau ir niekam nerodžiau.“ Intensyviau kurti pradėjo nuo 1943 m. Iš pradžių jos žodžiai ėjo į žmones pogrindyje spausdinamų eilėraščių posmais, skelbiančiais tikėjimo ir Lietuvos laisvės idėją. Pirmasis eilėraštis „Motinos meilė“ išspausdintas rajono laikraštyje 1977 m. Ir tik kartu su Atgimimu (1989) pasirodė lyrikos rinktinės „Mano žemė“ ir „Dienų kryžkelėse“. Pastaroji buvo išleista pogrindyje autorei nežinant. Knygelę parengė ir redagavo Panevėžio klebonas Robertas Pukenis, kuris surinko eilėraščius, pasirašytus Marijos Rasaitės slapyvardžiu iš pogrindyje spausdintų leidinių: antologijos „Nemuno vaga“, savaitraščio „Apžvalga“, iš ranka rašytų ir perrašinėtų lapelių. Laikotarpis nuo Atgimimo iki šių dienų – pats produktyviausias poetės biografijoje. Išleisti poezijos rinkiniai „Aušrų regėjimai“ (1997), „Beržų laukimas“ (2002), „Alyvmedžio šakelė“ (2006), maldynėlis vaikams „Mano pirmoji Šventa Komunija“ (2007). Sofijos Šviesaitės eilėraščius nuolat spausdina lietuvių išeivijos savaitraščiai „Tėviškės žiburiai“, „Dirva“, „Draugas“, „Tėviškės aidai“, žurnalas „Pensininkas“. Daugeliui jos sukurtų giesmių muziką yra parašęs Šiluvos vargonininkas muzikologas Juozas Kavaliauskas. Rinkinys „...iš mano repertuaro“, kuriame yra dešimt S. Šviesaitės žodžiais sukurtų giesmių, paplitęs tarp užsienio lietuvių, tad gal ir nenuostabu, kad autorę iš Vatikano pasiekė jos dviejų giesmių vertimai į italų kalbą. Poetės posmams melodiją yra kūręs ir Australijoje gyvenęs kompozitorius Mečys Kymantas-Klajūnas. Nemažai S. Šviesaitės kūrinių paskelbta rajono spaudoje, įvairiose antologijose ir almanachuose.

Atgimimo laikais S. Šviesaitė aktyviai įsijungė į Krikščionių demokratų partijos, labdaringą „Carito“ organizacijos veiklą. Nuo 1995 m. ji yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė. Už poezijos rinkinį „Aušrų regėjimai“ 2000 m. paskirta Vinco Kudirkos premija. 2005 m. Sofijai Šviesaitei įteikta Šatrijos Raganos premija už rašytojos atminimo puoselėjimą ir švietėjišką veiklą. Daug poetės pastangų įdėta, kad dienos šviesą išvystų kraštiečio kunigo Juozo Stasiulio-Džiugo (1895-1974) tremtyje ant beržo tošies skiautelių ir cemento maišų lapelių parašyta istorinė poema „Danutė Rimgaudaitė-Apuolės pilies kunigaikštytė-karžygė“ (2000), kad būtų iškilmingai paminėtas jo 100-metis, kad Mažeikiuose būtų statoma naujoji bažnyčia, kad grįžtų gatvei Simono Daukanto vardas... Pastaraisiais metais S. Šviesaitė rinko medžiagą apie popiežių Joną Paulių II ir jo ryšius su Lietuva. Ir šiandien, sulaukusi garbaus amžiaus, ji yra daugelio mieste vykstančių renginių dalyvė, kiekviena proga ir kiekvienam surandanti gerą ir šiltą žodį, jautrų poezijos posmą.


Šaltiniai:

1. Ališauskaitė R. Posmai kaip dienos – Dievui, žmogui, tėvynei // Būdas žemaičių. – 2002, lapkričio 20, p. 5. 2. Biografijos. Mes atėjome ir einame: Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga / [Sudarytojas Kostas Fedaravičius]. – Jonava, 2000. – P. 156-157. 3. Liaudinskas J. Ant beržo tošies rašyta poema // Tėviškės žiburiai. – 2000, balandžio 11, p. 5. 4. Skabickienė L. „Aušrų regėjimų“ keliu // Santarvė, 1997, lapkričio 6. 5. http://www.mke.lt/%C5%A0viesait%C4%97_Sofija 6. http://news.penki.lt/news.aspx?Element=News&TopicID=150&ArticleID=137535&IMAction=ViewArticle&Lang=LT