Povilo Višinskio aprašyti žemaičių valgiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,3 / 5 (2 231 balsai)


Sankt Peterburgo universiteto Gamtos mokslų fakultetas, kuriame studijavo Povilas Višinskis 1896 m. paskelbė konkursą kurios nors Rusijos imperijos tautos antropologiniam tyrimui atlikti. Trečiojo kurso studentas P. Višinskis pasirinko savo gimtąją Žemaitiją. Tuo laikotarpiu antropologija buvo suprantama ne tik kaip mokslas apie fizines žmogaus kūno ypatybes, bet ir kaip žinios apie materialinę bei dvasinę tautos kultūrą. Studijos „Antropologinė žemaičių charakteristika“ skyriuje „Medžiaginė kultūra“ nemažai dėmesio skiriama ir maisto gamybai. Įdomūs kai kurių, mums nelabai žinomų valgių receptai, užrašyti daugiau kaip prieš 110 metų. Tyrime, pagal P. Višinskį, žemaičiams būdingiausi, svarbiausi valgiai yra:

  • putra
  • tušinys, šutienė
  • batviniai
  • kopūstai
  • bulvienė
  • žirnienė
  • pupienė
  • sėtinienė
  • morkienė
  • grucė
  • kankolienė
  • kukuliai (kleckai)
  • šiupinys
  • rasalas
  • spragintos kanapės
  • pampuškos (spurgos)
  • kugelis (boba)
  • vėdarai
  • kraujiniai vėdarai (kruvini kleckai)
  • juka
  • kisielius
  • sūris
  • kiaušinienė
  • balta miltienė
  • kanapių, aguonų pienas
  • varškėti, lašinėti pyragai
  • šaltibarščiai
  • kastinys

Receptai, receptėliai...

KASTINYS

Pasak P. Višinskio, kažkas pamatęs žemaitišką kastinį pasakė: „Nei sviestas, nei grietinė“. Jis gaminamas šitaip: į puodynę įpilami du šaukštai grietinės, įdedamas nedidelis sviesto gabalėlis. Sukama šaukštu, kol grietinė pradeda tirštėti. Bet vos tik atsiranda skysčio ar sviesto kruopelių – puodas pradedamas kaitinti ir vėl sukama šaukštu. Paskui vis pilama po keletą grietinės šaukštų, žiūrint, kad nesusisuktų sviestas. Po kurio laiko pasidaro vientisa baltos spalvos masė, į kurią pridedama druskos, pipirų, svogūnų. Kastinis ilgai neišsilaiko. Jis valgomas su duona, o dar geriau – su karštomis, tik ką išvirtomis bulvėmis.


SKABAPUTRA

Imama keptų bulvių, virtų burokėlių, miškinių kriaušių, miežių ar grikių košės. Viskas sumaišoma, pasūdoma, apibarstoma pipirais ir kitais prieskoniais. Gautas masė išverdama ir užpilama rūgščiu pienu. Po to valgis supilamas į puodą ir palaikomas keletą dienų, kad šiek tiek parūgtų. Vasarą valstiečiai skabaputrą nešdavosi į laukus pūslėse arba odiniuose maišeliuose.


ŽEMAITIŠKI SŪRIAI

Juos pagaminti labai sudėtinga. Pienas šildomas iki tam tikros temperatūros, į jį įleidžiamas išdžiovintas veršio skrandis ir juo maišomas pienas. Maišoma, kol pienas pamažu virsta varške. Tada iš varškės spaudžiami įvairių formų sūriai.



ŠALTIBARŠČIAI

Gaminami iš smulkiai supjaustytų raudonųjų burokėlių, grietinės, truputį praskiestos vandeniu, krapų, šviežių agurkų, kietai virtų kiaušinių, vėžių ir veršienos. Prie visko pridedama šiek tiek ledo.


BATVINIAI

Rūgšti sriuba, verdama iš smulkiai supjaustytų raudonųjų burokėlių ir rūkyto kumpio, užbalinama grietine. Valgoma su bulvėmis arba duona.



.JUKA

Tai rūgštoka sriuba, gaminama iš žąsies ir paršo kraujo bei tų gyvūnų žarnų


ŠIUPINYS

Kruopų košė su žirniais, užspirginta šviežiais lašiniais. Šitą valgį valgo tik neturtingi, paprasti žmonės. Kartais į tokios košės vidurį įkiša paršo uodegą.



GRUCĖ

Tai žemaičių mėgstamas kasdieninis valgis, pataisytas iš aprūgusių miežių grūdų ir žirnių.


KANAPĖČIAI

Kanapėčiai, arba kanapių pyragai kepami iš miežinių miltų, sumaišytų per pusę su apgrūstais kanapių grūdais.


GĖRIMAI

Kava taisoma iš gilių, kviečių, žirnių. Ja vaišinami tik svečiai. Arbatžolių retai kas perkasi, jų vietoje vartojamos mėtos, liepžiedžiai, ramunėlės ir daugybė kitų gėlių ar augalų. Arbatą dažniausiai verda katiliukuose. Alus – gėrimas padarytas iš miežių, apynių ir mielių. Pasidarę alų, ant likusio salyklo užpila vandens ir palaiko keletą dienų, kad įrūgtų. Tai yra vadinamoji gira. Pavasarį geria beržų ir klevų sulą.

Žemaičių valgiaraštis

Pusryčiai (6-7 val.) košė su paspirgintais lašiniais arba su pienu bei sviestu.

Pietūs (12 val.) batviniai, kopūstai arba bulvienė ir mėsos porcija.

Pavakariai (4-5 val.) saldus arba rūgštus pienas su duona ar bulvėmis, arba tušinys (šutintos bulvės su užkulu).

Vakarienė (8 val.) bulvienė arba putra, kartais bulvių košė.

Per darbymečius valgo net šešis kartus, dar prisideda priešpusrytis ir priešpusdienis. Duodamas duonos gabalas su sviestu ir sūriu.

Posakiai apie maistą

Gandrams išskridus šeimininkės nebegamina pavakarių. Sakoma: „Gandras ant savo uodegos juos išsineša“.

Žemaičiai mėgsta valgyti sūriai ir riebiai. Sakoma: „Priėsk sūrai – būsi stipras“.

Jokių valgių draudimų nepripažįstama. Sakoma: „Ką tu apsiveži, gali valgyti“.

Vaikai žindomi lygiai metus, ilgiau nei vienos dienos. Sakoma: „Ilgai žindomas – atmintį pameta“.


Literatūra ir šaltiniai


Čepienė, Irena. Povilo Višinskio etnografinė veikla // Ketvirtieji Povilo Višinskio skaitymai. – Šiauliai, 1996. – P. 6-10

Višinskis, Povilas. Antropologinė žemaičių charakteristika / sud. Gintautas Česnys. – Vilnius, 2004. – 184 p.: iliustr.

www.google.lt


Parengė Danutė Darbutienė