Pravieniškių - 2 kaimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (13 balsai)


Tu stosi, Viešpatie,
    jų bombos kris kaip rūkas.
Tu tarsi, Viešpatie,
    kaip lapai jie drebės.
Tu mosi, Viešpatie,
    ir vėl diena bus Dzūkuos.
Tu šauksi, Viešpatie,
    pakils jie iš duobės –
Šiurpiam biržely kritę
    Pravieniškiuos,
Ir Zarasuos, ir Petrašiūnuos,  
    ir Panevėžy,
Rainių miškelio kankiniai,
    kaip kraujo žvaigždės blykčios
Kad liautųs tėviškė
    skausme rankas gręžyt!
                                                  Bern. Brazdžionis

Tarpukario metu, 1936 m., iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo atvarė pėsčiomis 30 kalinių ir apgyvendino dabartinės mokyklos teritorijoje gyvenusio ūkininko Vilčinsko kluone. Juos atvarė ir vėliau saugojo 3 prižiūrėtojai. Tai buvo tuometinei santvarkai neįtikę asmenys-inteligentai. Nebuvo nė vieno kriminalinio nusikaltėlio. Kaliniai kasė vietiniam durpyne durpes, dirbo miške. 1937m. koncentracijos stovyklai buvo pastatytas pirmasis pastatas dabartinės sustiprinto režimo darbo kolonijos teritorijoje ir perkelti į miško glūdumą iš Vilčinsko kluono kaliniai. Iki Lietuvos okupacijos pradžios Pravieniškių koncentracijos stovykloje gyveno apie 50-60 kalinių.

Ypač koncentracijos stovykla išsiplėtė pirmosios tarybinės okupacijos metais. Čia kalėjo apie 500 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. Daugiausia čia buvo kalinama valstiečių, nepriklausomos Lietuvos tarnautojų, darbininkų bei kitų lietuvių tautos visuomeninių sluoksnių žmonės. Aukštieji stovyklos pareigūnai buvo rusai. Prižiūrėtojai bei kitas personalas daugumoje buvo vietiniai kaimų vyrai. Jaunimas turėjo pasirinkti: eiti į kariuomenę ar tarnauti prižiūrėtojais. Aišku, rinkosi antrąjį atvejį. Taip keliasdešimt vyrų išvengė okupantų kariuomenės.

Artėja 1941-ieji metai, stovykla plečiasi. Statomi nauji pastatai, didėja kalinių skaičius, auga tarptautinė įtampa. Tarybinė okupacinė valdžia be pasigailėjimo baudžia kiekvieną nepaklusnųjį.

Kalėjimai perpildyti. Kenčia niekuo nekalti žmonės- buvę tarnautojai bei darbininkai, pasiturintys žemdirbiai ir mažažemiai. Žmonės blaškosi, laukia išsigelbėjimo stebuklo – karo. Suimtieji tremiami į Rusijos gilumą, į lagerius ir kalėjimus.

Ir štai, lyg viesulas kyla lauktoji diena. Prasidėjus rusų-vokiečių karui, 1941 m. bieželio 26 d. apie 15 val. buvo apsupta raudonarmiečių Pravieniškių koncentracijos stovykla. Joje tuo metu kalėjo apie 500 kalinių. Tą dieną buvo atvykę daug savo artimųjų lankyti, o kai kurie tikėjosi, kad artėjantis frontas išvaduos sėdinčiuosius. Atvykusiųjų tarpe buvo moterų ir vaikų. Be jų buvo eilė tarnautojų. Visi buvo kariuomenės dalinio apsupti ir apie 16 val. sušaudyti. Kiek čia išžudyta žmonių, tiksliai pasakyti neįmanoma. Maitinimo sąrašuose tai dienai minima 444 žmonės. Tai kaliniai, o buvo ir prižiūrėtojai ir kiti staovyklos samdomi darbuotojai, o taip pat atvykę kalinių artimieji.

Praūžus šiam uraganui ir įžengus pirmiesiems vokiečių daliniams į darbo stovyklą, išvysta šiurpus vaizdas, lavonų krūvos, suvirtę vieni ant kitų, kraujas, kraujas... Jo pilna, nespėja sugerti žemė. Vienas kitas po lavonais liko gyvas ir, aprimus šaudymui, išlindo ir pabėgo.

Apie baisiąją egzekuciją sužinojo visa Lietuva. Sekančiomis dienomis į tragedijos vietą atskubėjo žuvusiųjų giminės. Vienus išsivežė laidoti artimieji, apie 80 palaidojo Rumšiškių kapinėse, bendrame kape, o likusius virš 200 išžudytų, okupacinei valdžiai leidus, palaidoję ten pat vietoje už koncentracijos stovyklos tvoros sienos pietinėje pusėje, pastatė virš 100 kryžių ir koplytėlę, kurioje sekmadieniais vykdavo pamaldos. 1944m. grįžus raudonajai armijai, kaip teigia vietiniai gyventojai, buldozeriu sulyginta buvę kapai, nuversti kryžiai ir koplyčia. Kapų vieta, plečiant koloniją, ijungta į jos teritoriją užstatant gamybiniais pastatais. Žmonės bijojo tvarkyti kapus. Ilgainiui visai sunyko.

Minint Pravieniškių skerdynių 50-ąsias metines, nutarta įamžinti 1941 m. birželio 26-osios aukų atminimą. Skverelyje, netoli tos vietos, kur buvo kalinių kapai, pastatytas paminklas žuvusiems žmonėms atminti. Paminklo autorius tautodailininkas rumšiškėnas A. Šalkauskas ir kaišiadoriškis Z. Sakalauskas. Paminklas iškilmingai pašventintas 1991m. birželio 22d. Koplytėlę pašventino ir jautrų žodį susirinkusiems tarė Rumšiškių parapijos klebonas kun. J. Žemaitis. Giedojo bažnyčios choras.

Išsiliejant Kauno marioms, Pravieniškių kalinių ir jų prižiūrėtojų kapai Rumšiškių kapinėse liko po vandeniu.

Šaltiniai:

G. Lieponis. „Pravieniškės – kančių ir ašarų vieta“, 2006m.

„Kraujo žvaigždės“, Lietuvos kraštotyros draugija, Kaišiadorių skyrius, 1991m.

R. Dagys, "Kaišiadorių aidai", 1991m.liepos 4d., psl. 2.

Nuotrauka M. Drulienės.