Prie Utenėlės upės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,5 / 5 (252 balsai)
Utenėlės (Utenaitės) upė (Leliūnų sen. Utenos r.) išteka iš Utenaičio ežero (apie 5 km į pietvakarius nuo Utenos, kairėje kelio į Alantą pusėje). Pradėjusi tekėti mažu upeliu, netrukus susijungia su iš Prūdelio ežeriuko (apvalus, liūnų apsuptas ežeras esantis Uenėlės kaime dešinėje kelio į Alantą pusėje) ištekančia upe, vaizdingame slėnyje, apsuptame aukštų šlaitų. Dabar jau Utenėlė vandeningesnė, platesnė, akmenuotu dugnu. Durpiniame pakrantės dirvožemyje auga reti augalai: raudonosios ir baltijinės gegunės, vienalapės driežlės, paprasti burbuliai, pelkiniai skeltalūpiai. Utenėlė įteka į Vyžuonos upę, Utenos mieste. Utenėlės ilgis – apie 12,2 km, bendras baseino plotas – 66,7 km².

Turinys

Vosgėlių ir Narkūnų piliakalniai

Prie Utenėlės upės yra Vosgėlių [1] ir Narkūnų [2]piliakalniai, datuojami 1 a. ir 2 a. prieš Kristų. Narkūnų senkapis priskiriamas 14-15 a. [3]

Utenaičio ežeras

Utenaičio ežeras yra apie 5 ha ploto, ištįsęs iš šiaurės į pietus. Kranto linijos ilgis siekia apie 1 km, ežero ilgis – apie 0,33 km, plotis − apie 0,24 km. Iš šiaurės ir pietų ežero krantai pelkėti, apaugę beržais, juodalksniais, karklais. Rytiniai ir vakariniai – sausesni, su atabradais. Čia auga pavieniai medžiai.

Utenėlės dvarvietės

Apie Utenėlės kaimo žmonių gyvenimo pėdsakus liudija ankstyvesnės ir vėlyvesnės dvarviečių archeologiniai kasinėjimai. [4]

Vėlyvosios dvarvietės rūsiai dalijosi į dvi dalis. Pirmoji priminė salę su skliautais ir aukštomis lubomis iš plytų (apie 7m × 9 m dydžio). Šiaurinėje sienoje buvo 3 gilios nišos. Antroji rūsio dalis dydžiu buvusi panaši į pirmąją. Abi jas skyrė vartai. Čia viduryje buvo apie 1 m gylio nedidelis šulinys, pilnas švaraus geriamo vandens. Ant šių rūsių buvo pastatytas gyvenamasis namas bei klėtis. Šiaurinėje pusėje, prie namo, buvo pastatyta veranda. Iš jos į rūsį vedė akmeniniai 1,5 m pločio 12 pakopų laiptai. Pats namas gerai įrengtas, sienos išdekoruotos, išmuštos drobe, koklinės krosnys. Aplink namą augo didelis ir gražus sodas.

Utenėlė buvo Utenos bažnyčios palivarkas. Pagal Utenos bažnyčios inventorines knygas palivarkui priklausė 90 margų dirbamos žemės ir pievų (prišienaudavo 60 vežimų šieno), Utenaičio ir Raudžio ežerai. Dvare buvo bravoras, karčiama su užvažiuojamaisiais namais, malūnas. 19 a. buvusi vieša koplyčia (gyventojų pasakojimu stovėjusi netoli Utenaičio ežero, kur dabar stūkso nebaigta griauti kolūkio karvidė). Palivarkui priklausė 6 Vozgėlių ūkiai, Subačiūnų – 4, Momėnų – 5, Papiškių ir Engeliškio viensėdžiai. Baudžiauninkai dvare dirbo 3 dienas per savaitė. Nuo valako mokėjo 4 rublius sidabru. Turėjo duoti linų, vilnų, po 1 žąsį, 2 vištas, 10 kiaušinių ir atlikti po 1 kelionę į Rygą ar Vilnių. Kiekvienas valstietis turėjo po valaką žemės. Jai apdirbti laikė 1-2 jungus jaučių. 2-3 arklius. Augino 2-3 karves, 5-7 avis, 2-3 kiaules, nemažai naminių paukščių. Šeimos buvo didelės – vidutiniškai 7-8 asmenys.

1841-1842 m. bažnyčios turtas buvo perduotas valstybei. Utenos bažnyčia neteko Utenėlės palivarko. 1853 m. Utenėlės užkaboris priklausė Feliksui Pakalniui. Vėliau Utenėlė atiteko jo sūnui Zigmui Pakalniui (dvarelyje veikė daraktorinė mokykla). Jis caro laikais studijavo teisės mokslus, buvo advokatas. Utenėlę paveldėjo Zigmo sūnus, taip pat Zigmas Pakalnis (1891-1961), pastarasis savo laiku buvo net labai mokytas žmogus – mokėsi Kijevo universitete, tarnavo caro kariuomenėj, susikūrus Lietuvos valstybei, stojo savanoriu, paskui dirbo policijos vadu. Išsislapstė nuo išvežimo užėjus rusams, mirė nuo sunkios ligos, palaidotas Pakalniuose. Zigmo literatūriniai bandymai rodo jį buvus didelį savo krašto patriotą.

Utenėlės kaimas išaugo, kai tapo „Utenio“ kolūkio centru. Pastatyta gyvenamųjų namų, fermos, elektomechaninės dirbtuvės. Kolūkiui priklausė ir Vosgėlių bei Narkūnų kaimai. 1975 m. lapkričio 26 d. „Utenį“ prijungus prie Pakalnių kolūkio Utenėlės gyvenvietė nebesiplėtė. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę Utenėlėje susikūrė žemės ūkio bendrovė „Viltis“(vad. V. Pašilys). Tačiau bendrovė išsilaikė neilgai. šiuo metu Utenėlės fermose augina per 100 karvių ir jų prieauglio ūkininkai G.ir P. Motiejūnai. 1998 m. R. Šerepėka įsteigė Utenėlėje parduotuvę.

Vosgėlių kaimas

Utenėlės dešiniajame krante, Vosgėlių piliakalnio šone ilsisi Lietuvoje aštuntas pagal dydį akmuo. 1968 m. jis buvo paskelbtas gamtos paminklu dėl įspūdingo dydžio: ilgis – 8,2 m., plotis – 3,2 m, apimtis – 22 m. Kitas Vozgėlių akmuo milžinas yra kolektyviniame sode „ Puntukas“. Jis atkastas iki pagrindo (ilgis – 7 m, plotis – 4 m).

Vosgėlių kaimas priklausė dviem ponams. Didesnė kaimo dalis buvo Degulių dvaro baudžiauninkai (vadindavo deguliškiais), 6 šeimos buvo Utenėlės palivarko nuosavybė (vadindavo kunigiškiais). Gatviniame kaime buvo 32 sodybos. Prieš pirmąjį pasaulinį karą veikė mokykla, kurioje mokytojas Vincas Rudokas mokė vaikus rusiškai. Per Vosgėlių kaimą ėjo vieškelis Utena – Molėtai. Tarpukario Lietuvoje Vosgėliuose buvo daug jaunimo, kurie buvo Lietuvos šaulių sąjungos nariai. Šiaulių organizacijai vadovavo Konstantinas Sirgėdas (1898-1940). 1920 m. už dalyvavimą Giedraičių mūšyje su lenkų kariuomene (vad. L. Želigovskis) jis apdovanotas aukso medaliu. Nuo 1940 m. šauliams vadovavo B. Kunčiūnas (1914 – 1946). Žuvo pokario partizaninėje kovoje, palaidotas Vozgėlių kapinaitėse. Čia stovi 2,5 m aukščio akmeninis kryžius (J. Bražėno statytas). Devintame 20 a. dešimtmetyje Vosgėliuose įkurti kolektyviniai sodai, kurie visai pakeitė kaimo veidą. Vosgėlių apylinkėse rasti lobiai [5]

Narkūnų kaimas

Kadaise Narkūnų gatvinis kaimas, priklausė Utenos dvarininkui A. Balsevičiui. Ant saulės kalvos yra senos, sunykusios kaimo kapinaitės. Kitoje kalvoje – jau vėlyvesnio laikotarpio kapinės (0,16 ha). Jose yra trys antkapiniai paminklai, užrašai neįskaitomi. Kapinėse palaidotas kaimo daraktorius Vincentas Šyvis. Tarpukario Lietuvoj Lasys netoli piliakalnio užtvenkė (tvenkinio plotas apie 0,6 ha) Utenėlės upę ir pastatė vandens malūną. S. Motiejūnas pasistatė plytinę, įsirengė malūną, dujomis varomą elektrinę. Vanagokalnį perskyrė Utenos-Vilniaus plentas. 1982-1985 m. per Narkūnus nutiestas geležinkelis Utena-Anykščiai. Atgavus nepriklausomybę geležinkelis išardytas. Vietovė tarp piliakalnio ir Utenėlės upės vadinama Laimės slėniu. Čia tryško sveikatos šaltinis. Žmonės eidavo gydytis, aukodavo monetas. Tiesiant geležinkelį ant jo supiltas pylimas. 9 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje Narkūnuose veikė daraktorinė mokykla, 1922-1948 m. – pradžios ir 1957-1982 - pradinė.

Šaltiniai

Kvyklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1991. T. p. 65-68.

Streikus A. Utenos parapija. Utena, 1999.

Utenos krašto enciklopedija. Vilnius, 2001.