Prie negrįžusių iš Sibiro kapo... 1941 birželio 14-osios tremties atminimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (9 balsai)

Zuzana Stunžėnienė


Aš ir vėl uždegu Atminties žvakę prie jos kapo... Prie savo motinos sesers kapo Komijos tremtyje, Syktyvkaro taigoj.


Tada buvo 1942-ųjų ruduo. Išpardavusi atsivežtus drabužius ir daiktus Teresė Tamutytė-Navickienė parklupo vidury lauko bado mirties pakirsta. Ji ieškojo maisto savo vaikams - mano pusbroliui Vytui ir jo sesei Aldutei. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje šeimos tėvą atskyrė ir išvežė į Kazachstano dykumas. Juos įkalino šaldančioje ir badaujančioje taigoje... Išvežė už tai, kad buvo įsikūrę tvarkingame 21 hektaro ūkyje, kad tėvas dirbo mokesčių rinkėju... Išvežė juos iš Raseinių rajono Girdvainių kaimo. Našlaičiai pateko į Syktyvkaro vaikų namus. Tik 1947-aisiais du Tauragės Švietimo skyriaus darbuotojai atvyko į Komiją ir daugeli Lietuvos vaikų našlaičių išsivežė į Tėvynę, Abu vaikai grįžo be sveikatos. Bado „dieta“ pusbroliui Vytui atėmė dalį regos ir klausos nervų. Aldutė įsisirgo šir-dies reumatu...


Sunkiai pakilę iš netekties Aldona ir Vytas nepalūžo. Ji baigė vakarinę mokyklą ir Kauno (felčerių) medicinos mokyklą. Iki pensijos dirbo Radviliškio greitosios pagalbos skyriuje. Vytas gavo darbo Vilniaus aklųjų kombinate, plastmasių ceche. Baigė vakarinę mokyklą, šoko gamyklos tautinių šokių kolektyve, rašė sienlaikraščiui eiles apie Lietuvos gamtą. Dvasiškai išlikti padėjo aklųjų biblioteka ir katalikų bažnyčia. "Dievas neapleis, tai kiaulės nesuės", - sakydavo jis. Užaugino dvi dukras - baigusios studijas Vilniaus universitete abi sėkmingai dirba finansų ir bankininkystės sferoje.


Iš pusbrolio graudžių prisiminimų sugrįžta pasakojimai. "Tada mirė labai daug tremtinių. Rytą sukraudavo lavonus ant didelių rogių skersai ir išilgai kaip malkas. Stipresni tremtiniai vežė laidoti į mišką. Roges nuo galo keldavo ir lavonus nuritindavo nuo skardžio. Žemė įšalusi, kas iškas duobes? Iki pavasario vilkai ir lapės negyvėlius sugrauždavo", - mena jis. Mano mama - vienintelė iš didelės šeimos liko neišvežta. Senelė - Igarkoje, du motinos broliai partizanai - Vorkutoje ir Magadane, ilgus katorgos metus nešę nelaisvės kryžių. Motinos brolis – studentas medikas Irkutske kirto miškus ir... felčeriavo. Gydytojo diplomą įgijo grįžęs į Lietuvą, Vilniaus universitete. Dirbo, rašė disertaciją, tačiau trejus metus tarybų valdžia ją trukdė apginti. Tai sukėlė nervinį išsekimą, po to ištiko paralyžius, galop – invalidumas.


Per greit pamiršome tai, ko neturime teisės pamiršti. Mūsų atminty turi žėrėti amžinoji atminimo šviesa. Turi šviesti tam, kad būtume geresni ir jautresni vienas kitam...


Tik visų mūsų praradimai privalo mus pažadinti iš abejingumo stingulio, privalo prikelti prasmingam darbui Lietuvos visuomenei. Ir ne apsišaukėliai, partijų populistai išves tautą iš dvasinės krizės! Tegul bus ir mano mažas darbas - įrašas į atminties knygą. 1970-1975 metais esu užrašiusi visus genties tremtinių pasakojimus. Pamirštą medžiagą talpins enciklopedinio pobūdžio leidinys "Sibiro Alma Mater" (knygą rengia Šiaulių pedagoginio universiteto darbuotojai kaip savotišką priedą moksleiviams prie Lietuvos istorijos). Ruošiu knygą apie genties kančias.


Uždegsiu dar kartą atminimo fakelą ant mirusios Komijos taigoj bado mirtimi tetos Teresės Navickienės kapo. Ukmergiškiai ir raseiniškiai buvo tremiami vienu ešelonu ir 1948-ųjų gegužę... Esu dėkinga Ukmergės tremtinių bendrijai (ir pirmininkui Albinui Zailskui) už pagerbtą mano giminaitės atminimą, negrįžusiųjų iš Sibiro vardų sąrašą, kuriame įkaltos ir metalo raidės "Teresė Navickienė".