Punia

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (77 balsai)

Punia - vietovė, garsi savo istorine praeitimi, lietuvių kovų su kryžiuočiais liudininkė. Pasak prof. Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, tyrinėjusios šią vietovę, Punios pilis buvo viena iš svarbiausių tvirtovių, išaugusių kovų su kryžiuočiais metu XIII a. pabaigoje - XIV a. pradžioje. Ji turėjo būti valdoma vieno galingesnių to meto Lietuvos kunigaikščių. „Pagal susidariusią tradiciją Punios piliakalnis identifikuojamas su rašytiniuose šaltiniuose minimais Pilėnais, kurių valdovas buvęs Margiris" (R. Volkaitė-Kulikauskienė. Punios piliakalnis).

Jau vien išorinės piliakalnio žymės – didelė, beveik 1 h ploto aikštelė, aukšti ir statūs šlaitai, didžiulis pulimas rytinėje jojo dalyje ir už jo gilus griovys, skyręs piliakalnį nuo dirbamų laukų, rodo, jog senovėje čia būta svarbios pilies.

Lenkų archeologo Z. Gliogerio piešinys „Punia" (1888 m.)


Pirmą kartą miestelis paminėtas Kryžiuočių ordino kronikose. Nemuno ir Punelės santakoje yra vienas didžiausių Lietuvoje Punios piliakalnis. Archeologai, tyrinėję piliakalnį, nustatė, kad XII-XIV a. ant jo stovėjusi medinė Pilėnų pilis, kuri buvo sudeginta. Pilėnai buvo gerai įtvirtinta medinė pilis, apjuosta giliais grioviais, pylimais ir užtvaromis. Tuo laiku (XIV a.) lietuviai statė medines pilis. Istorikas A. Kojelavičius šią pilį vadina Punia, nurodydamas, kad ji pastatyta gerai pasirinktoje vietoje. Iš pietvakarių pilį saugojo Punelė, kuri ir dabar čiurlena piliakal nio papėdėje ir vakaruose įteka į Nemuną, buvusį sunkiai įveikiama kliūtimi iš šiaurinės tvirtovės pusės. Tik rytuose ir pietryčiuose nebūta natūralios apsaugos. Todėl čia išrausė griovį, per kurį nuleisdavo pakeliamą tiltą. Už griovio stūksojo platus ir aukštas pylimas, sutvirtintas ąžuoliniais tašais. Jo aukštis siekė 6 m, ilgis - 75 m, plotis - 34 m. „Mediniai karkasai pylimo viduje, kokių jie bebūtų formų, labiausiai būdingi antrojo tūkstantmečio pradžiai. Sprendžiant vien iš pylimo struktūros, Punios piliakalnio pylimo įrengimai negali būti ankstyvesni negu pirmųjų II-jo tūkstantmečio šimtmečių. Šį datavimą patvirtina rastos puodų šukės, augalinių radinių analizė. Jie rodo, kad pats senasis pylimas, kurio paviršiuje buvo sudeginti ąžuoliniai įtvirtinimai, priklausė XIII a. pabaigai - XIV a. pradžiai" (R. Volkaitė-Kulikauskienė. Punios piliakalnis).

Pasakojama, kad 1336 m. kryžiuočiai apgulę pilį, kelias dienas ir naktis ją puldinėję. Kryžiuočiams pavykę pralaužti pilies užtvaras. Apgulti lietuviai (jų buvę apie 4000), vadovaujami kunigaikščio Margirio, matydami negalėsią užpuolikams pasipriešinti, nutarė verčiau žūti ugnies liepsnose, nei pasiduoti kryžiuočiams į nelaisvę.

„Vokiečiai, tikėdami pilyje rasti didelį grobį, vis smarkiau traukė sienas; vienas kareivis — Werner von Rhensdorf, sustatęs in 30 vyrų liepė šaudyti į pilies trobas vien degančiomis šaudyklėmis, kurių ir buvo paleista į 600. Štai jau ant šiaudinių stogų sublizgėjo ugnis, o kryžuočiai kiek įmanydami griovė sienas. Rasi ant balso Margio: «Vyrai! žūva jau paskutinė viltis apsiginti nuog vokiečių; geriau per ugnį dangun patekti, negu į kryžuočių rankas!“ (P. Akiras-Biržys. Alytaus apskritis).

Pilies viduje jie sukūrė laužą, sumetė į jį visą savo turtą, pirmiausia laužo liepsnoms atidavė moteris ir vaikus, o po to patys palaidojo save liepsnose. Margiris vienas iš paskutiniųjų užšoko ant laužo perskrodęs sau krūtinę kalaviju.

Pilėnų kunigaikštis Margiris


Kai kryžiuočiai įsiveržė į pilį grobti daiktų ir žmonių, pro dūmus esą išvydo tik seną vaidilutę, žengiančią į liepsnojantį laužą. “Vokiečiai ilgai pelenuose bei anglyse žarstė, turtų jieškodami; bet šitaj niekur neregėta mūsų prabočių narsybe jie buvo taip įbauginti, jog toliau į Lietuvą jau nedrįso keliauti, ir tą pačią dieną, keletą arklių pilies aprubije sustvėrę, namo dulino”. Apie Margirį net dainelė buvo sudėta:

“… Matyt, kad Margį lietuviai godojo,

Nes už jį stipresniu nė viens nepastojo.

Stiprūs ąžuolai giriose Ramnavo,

Kur Dievams sako Lietuva tarnavo:

Baisu kaip perkuns debesy pabunda,

Viskas ant žemės tik pleška, tik dunda,

Bet už ąžuolą Margis yr stipresnis,

Ir už perkūną kirvis jo baisesnis…”(P. Akiras-Biržys. Alytaus apskritis).


“Neabejotinai Punia rašytiniuose šaltiniuose minima 1382 m. Vygando Marburgiečio kronikose rašoma, kad tais metais į Lietuvą įsibrovė trys kryžiuočių kariuomenės, kurių viena patraukė į Birštoną, antroji į Punios žemę (in terra Punow), o trečioji – į Alytų. Kryžiuočiai niokojo kraštą devynias dienas ir grįžo į Prūsiją “su nesuskaitomu grobiu” Greičiausiai tuo metu galutinai buvo sunaikinti Punios piliakalnio įtvirtinimai. Reikia manyti, kad su šia data baigiasi ir senosios pilies istorija” (R. Volkaitė-Kulikauskienė. Punios piliakalnis).

Punios piliakalnis dabar


Nuo išlikusio Punios piliakalnio viršūnės atsiveria graži panorama: plati Nemuno juosta ir Punios šilas.

Nemuno vingis


Lietuvių pasiryžimas mirti, bet neiti į kryžiuočių vergovę yra padaręs didelį įspūdį amžininkams ir vėlesnio laikotarpio kronikininkams.

Punia priskiriama prie 14 ankstyvųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestų, beveik 400 metų turėjusių Magdeburgo teises. 1503 m. karalius Aleksandras Puniai suteikė Magdeburgo miesto teises. Klebonui suteikė teisę laikyti dvi karčemas nenurodydamas, kokius svaigalus jis gali pardavinėti. Už gautas pajamas klebonas turėjo mokėti dvi kapas grašių (tais laikais tai buvo dideli pinigai).

Magdeburgo privilegiją Punios miestelis gavo 1791 m., ją pasirašė valdovas Stanislovas Augustas, todėl neatsitikinai miestelio herbe pavaizduotas šv. Stanislovas, prikeliantis iš rudo kapo rudaplaukį Piotroviną. 1998 m. rugpjūčio 4 d. Prezidento dekretu buvo atkurtas ir patvirtintas Punios istorinis herbas. 18 a. pabaigoje Punioje pastatyta Rotušė. Miestelio žemėlapyje užfiksuotas gatvių planas išliko iki mūsų dienų.

Naudota literatūra

1. Džervus P. Punios miestui - 500 / Petras Džervus. - Iliustr. // Dainava. - ISSN 1648-0384. - 2003, Nr. 1, p. 2 -6.

2. Alytaus rajonas. Čia gera gyventi: [Investicijos ir ateities planai; Kultūra, Turizmas ir sportas; Mūsų miesteliai: Alovė, Butrimonys, Daugai, Krokialaukis, Miroslavas, Nemunaitis, Pivašiūnai, Raitininkai ir Makniūnai, Rumbonys, Punia, Simnas].- Vilnius, 2007, 56 p.

3. Biržys, Petras (1896-1970). Lietuvos miestai ir miesteliai / Akiras-Biržys. - Kaunas : J. Bačiūnas, 1931-1937 ("Dirvos" sp.). – T. 1 : Alytaus apskritis : Dzūkų kraštas. - Kaunas : J. Bačiūnas, 1931. - 702 p.,

4. Volkaitė-Kulikauskienė R. Punios piliakalnis. Vilnius. Mintis. 1974. P. 27.