Regina Biržinytė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,7 / 5 (61 balsai)





Regina Biržinytė gimė 1949 m. sausio 1 d. Anykščiuose, bet netrukus su tėvais persikėlė gyventi į Kelmę ir visą gyvenimą praleido čia. 1974 m. baigė Vilniaus universiteto filologijos fakultetą ir kurį laiką dirbo mokytoja Šilo Pavėžupio, Kupriškio mokyklose. Bet pedagoginį darbą nelabai mėgo, jai buvo sunkus nuolatinis šurmulys, buvimas dideliame būryje, todėl džiaugėsi, atsiradus galimybei įsidarbinti Kelmės centrinėje bibliotekoje. Kurti eilėraščius pradėjo dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Greitai atėjo pripažinimas – juos spausdino rajoninis laikraštis, respublikiniai periodiniai leidiniai, almanachai „ Poezijos pavasaris”. R. Biržinytė ne kartą pelnė įvairias premijas, išleido tris poezijos rinkinius „ Takas į vienkiemį“, „ Tenai už Kražantės“, „ Sutemų slėniai“. Mirė 1996 m.


TOKS LIKIMAS


Bejėgiška vasaros saulė, ir tik kvepėjimas

Beržų ir tuopų gelbsti nuo liūdesio. Bejėgiška

Vasara – lyg pamesta moteris. Pievos jau nušienautos,

Tik telkšo balos ant jų šiurkščių nugarų. Skraido

Gandras žemai, peršlapęs lyg puolęs angelas.

Upės vanduo nuo sunkių juodalksnių šešėlių tamsiai

Žalias. Karvės lyg flamandiškam peizaže susilieja

Su ūkanom. Lyja ir vėlei lietus. Šaltas, nykus, lietuviškas.

Tokia tad vasara, iš kurios tiek daug tikėtasi. Toks tad likimas iki skausmo visa tai mylėti.


Regina Biržinytė – Kelmės krašto poetė. Gimė Anykščiuose, Aukštaitijoje. Ankstyvoji vaikystė prabėgo bėgiojant Šventosios pakrantėmis ir teškenantis švelniose jos vilnyse. Po to su tėvais išsikėlė į Šiaulius (čia gyveno tik pusmetį) ir galiausiai visam gyvenimui įsikūrė Kelmėje, nedideliame miestelyje, apjuostame dviejų upių – Kražantės ir Vilbėno. Šis miestelis su savo žavesiu, į kurį taip jautriai įsigilino poetės siela, jai tapo „ visų miestų miestu“, kuriame dilgynės prilygintos rožėmis, baltai, rausvai, violetiškai žydinčios bulvės- vos ne didžiausiu pasaulio stebuklu. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje Regina parašė pirmąjį savo eilėraštį. Jis buvo skirtas rusų poetui Sergejui Jeseninui, kurio lyrika ją žavėjo visą gyvenimą. 1970 metais, kai pirmuosius eilėraščius išspausdino rajoninis laikraštis, Regina gavo daugiau pasitikėjimo savimi ir netrukus jau dažname laikraštyje būdavo eilėraščiai arba straipsniai. O baigdama vidurinę mokyklą suprato- poezija į jos gyvenimą atėjo visam laikui, todėl įstojo į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tuo pačiu metu dirbo mokytoja kaimo mokyklose. Deja, šis darbas nebuvo prie širdies: vargino nuolatinis šurmulys, buvimas dideliame būryje, nepaklusnūs mokiniai, kurie ne visada norėdavo klausytis ramaus, tylaus mokytojos balso. Didžiausią palaimą tuo metu teikdavo vaikščiojimas po Šilo Pavėžupio pušynus (kai dirbo ten buvusioje mokykloje) ar, parvykus į Kelmę, poilsis Kražantės vandenyse. 1976 metais R.Biržinytė įsidarbino Kelmės centrinėje bibliotekoje ir iškart pasijuto savo vietoje - nuolatinis buvimas tarp knygų, bendravimas su kitais literatais, rajoninio laikraščio leidėjų skatinimas, sudarė sąlygas kūrybai, kuri Reginai tapo didžiausiu gyvenimo tikslu. Ji labai daug skaitydavo, atsirinkdama tuos rašytojus, kurie buvo artimiausi jos sielai (Polis Eliuaras, Ana Achmatova, R. M. Rilkė, Vladimiras Vysockis, (nors jo kūryba tuo metu buvo draudžiama),kiti rašytojai. Netrukus pasirodė R. Biržinytės eilėraščiai „ Švyturyje“, „ Nemune“, kituose respublikiniuose leidiniuose. 1978 m. ji išbandė savo jėgas ir kaip vertėja: tuo metu „ Literatūroje ir mene“ buvo paskelbtas Konstantino Balmonto eilėraščio „ Miškų karalaitei – Lietuvai “ vertimo į lietuvių kalbą konkursas. Regina nusiuntė savo variantą ir buvo įvertinta, kaip išvertusi šį eilėraštį tiksliausiai. Toliau sekė dar keli vertimai, bet galų gale ji nusprendė nesiblaškyti ir susitelkti prie savo originaliosios kūrybos. Dirbdama bibliotekoje R.Biržinytė subūrė rajono literatų klubą „ Vieversėlis “, kuriam eilę metų ir vadovavo. Organizuodavo literatūrines šventes, kurios ilgainiui buvo pavadintos poezijos pavasarėliais, kitus renginius, išradingai juos pravesdavo. 1990 metais J. Marcinkaus leidykla „ Eldija“ Klaipėdoje išleido pirmąją R.Biržinytės eilėraščių knygelę „ Takas į vienkiemį “. Tai buvo metai, kai daug kas buvo deficitu, todėl, nors finansiniais rėmėjais pasirūpino pats leidėjas, popieriaus knygelei teko ieškoti pačiai Reginai. Jos kūrybos gerbėjų dėka, popierius buvo gautas iš tuometinės Tytuvėnų durpių įmonės, kiti draugai nuvežė į Klaipėdą ir štai Reginos rankose - pirmoji knygelė, kurios labai laukė ji pati, jos bendradarbės ir visi kelmiškiai, mėgstantys R.Biržinytės kūrybą. Tai buvo išties didžiulis įvykis Kelmės kultūrinėje padangėje. Šis kuklus leidinėlis tarsi apibendrino Reginos talentą, siekius, nemigo naktis, veiklumą sau, net pasiaukojimą vienatvei. Jau rinkinio pradžioje R.Biržinytė užsiminė, kad ji „ Ainė tų aisčių, kur pasagas rankomis tiesino“. Daugelyje eilėraščių ji patvirtino savo prieraišumą kaimui, žemei, gimtinei. Tokia jau gyvenimo taisyklė: čia gyveni, čia dirbi, iš čia ir įspūdžius semi. Taip ir gimė eilėraščiai apie Kražantę, Kelmę, Tytuvėnus, knygas ir jų kūrėjus. Poetė Regina Biržinytė matė susvetimėjusį pasaulį ir labai pergyveno dėl neapykantos, nepagarbos vienas kitam, dėl melo, neištikimybės. Visa tai atsispindėjo jos kūryboje. Regina labai vertino dvasinį sugrįžimą į praeitį, kaimą, kur .:

Sutūpę mediniai namai tarp beržynų


Iš kamino-dūmas ir tėviškė kvepia.

Ir keista- tą tolimą laiką atsimenu,

Kaip apsnigtos eglės švytėjo lyg didelės žvakės

( „Sugrįžimai“)

Išleidusi pirmąją knygelę, Regina Biržinytė nenurimo – ją ir toliau kankino kūrybinis alkis, ji troško rašyti dar geriau, arba, kaip sakė pati „ lyg būtų galima pradėti viską iš pradžių“. Po trijų metų, 1993-aisiais, Regina džiaugėsi antrąja poezijos knygele „ Tenai už Kražantės“. Iš tikrųjų, ši knygelė turėjo būti pirmoji, bet per visas leidyklų reorganizacijas pasikeitus šalies politinei santvarkai, net keletą metų gulėjo leidyklos stalčiuose ir, Regina manė, kad dienos šviesos ji nebeišvys. Bet ir vėlei kūrybos gerbėjų ir gera linkinčių daug bičiulių dėka, knygelė pasirodė. Apie ją A.Šlepikas „ Literatūroje ir mene “ išspausdino labai palankią recenziją, kuri nustebino net pačią autorę. Joje - ne Reginos Biržinytės liaupsinimas, o gilus jos kūrinių esmės suvokimas. Tada įsikniaubusi draugei į petį, Regina ištarė „ Dabar galėčiau ir numirti…“ Netrukus Regina gavo Juozo Alnio Jūragio iš Australijos laišką, kuriame jis rašė: „ Vis labiau manyje stiprėja nuojauta, kad poezijoje Jūs esate dvasinė Oskaro Vladislovo Milašiaus dvynė“. Poetė R.Biržinytė tiesiog duso nuo minčių, skubėdama jas išreikšti žodžiais popieriaus lape. Jos eilės – tapybiškos, ilgais sakiniais, tarsi vis negalinčiais užbaigti besitęsiančios minties, banguoja filosofiniais vingiais, natūralistiniu peizažu susiliejusiu su autorės pojūčiais. Regina buvo gilaus mąstymo kūrėja- ji nemėgo lėkštų temų, skubotų sprendimų, kvailoko humoro. Trečioji R.Biržinytės knyga „ Sutemų slėniai“ buvo išleista per rekordiškai trumpą laiką - tuo pasirūpino tuometinis Lietuvos Kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos pirmininkas Hubertas Smilgys ir leidyklos „ Saulės delta“ vedėja Jadvyga Kauneckienė. Reikėjo skubėti, nes visi matė: poetė žemėje- tik trumpalaikė viešnia… „ Sutemų slėniuose“ daug autentiškų išgyvenimų, pakylėtų apmąstymų. Šiame rinkinyje jos eilės dvelkia tikra autobiografine patirtimi. Visi tekstai pinasi į mažo miestelio paveikslą su tamsiu tvenkiniu, kapinėmis, bažnyčios bokštu ir buvusio dvaro rūmų siluetu (nostalgišką minutę Regina buvo prasitarusi „Gal kada nors ir mano siela pro rūmų langą liūdnai žvelgs į Vilbėno tvenkinį“). R.Biržinytės poezijoje, rodos, neegzistuoja daiktai, jie čia nieko nereiškia („ Esu laiminga/kaip žiogas nieko neturėdama“), svarbi tėra sielos erdvė, dvasinė būsena, ėjimas į save. Graži „ Sutemų slėniuose“ mirties, nebuvimo, išėjimo poetizacija: „ Ir lengva bus išeiti…); „ Būti sunkiau yra iš visko išsivadavimas“ . Tačiau kartais suskamba pesimistinė žmogaus bejėgiškumo, menkumo bei svetimumo gyvenimui gaida- ir tai natūralu, žinant, koks buvo poetės R.Biržinytės gyvenimo tikslas, kiek pasiekta ir kiek dar norėjosi padaryti… Reginos Biržinytės gyvenimas nebuvo lengvas – tai buvo tragiško likimo poetė. Labai mylėjo gyvenimą, pasaulį aplink, neįsivaizdavo savęs be Kražantės vandenų, sekmadieninių pasivaikščiojimų po miškelius ir laukus, be pasilabinimo su saule, skubėjo kuo daugiau pamatyti, kuo daugiau sukurti – lyg žinodama, kad likimas nedaug metų jai paskyrė. Reginos asmenyje sugyveno dvi priešingybės: trapumas ir dvasios stiprybė. Ji buityje buvo visai nesavarankiška, nesugebėdavo be draugių pagalbos išspręsti paprasčiausių problemų, jai kasdien reikėjo padėjėjo ir patarėjo. Ir kartu, užklupus klastingai ligai, visi pamatė, kokia Regina stipri. Tos stiprybės jai teikė būtent kūryba, tikėjimas savo darbo prasmingumu, išliekamumu. Nors ji nebuvo „kompanijų siela “, nemėgdavo triukšmingų pobūvių, bet kažkokia vidine jėga traukdavo kitus. Ji turėjo draugių būrelį, kuriomis galėjo pasikliauti bet kur ir bet kada. O susirgus sunkia liga, Reginai padėjo daug visai mažai pažįstamų žmonių. Regina žinojo, kuo serga, puikiai suvokė savo likimą ir stengėsi iš likusio gyvenimo išplėšti kuo daugiau. Kiek galėdama, eidavo pasivaikščioti, stebėdavo gamtą, lyg iš naujo pamatydama jos grožį. Ir rašė, rašė…Žemė gali atimti žmogaus kūną, tačiau ji niekada neužtvers kelio šaltiniui, ištryškusiam iš kenčiančios kūrėjo širdies. Tą patvirtina ir Reginos Biržinytės knygų puslapiai. Pagerbiant Kelmės krašto poetės Reginos Biržinytės atminimą, rajono savivaldybės kultūros ir sporto skyrius įsteigė kasmetinę literatūrinę 1000 Lt premiją rajono literatui už geriausią praėjusių metų knygą. Ji įteikiama gegužės mėnesį Poezijos pavasarėlio metu.

Šaltiniai

Eilėraščiais pražydusi siela/ Sudarė I. Stankienė .- Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka, 2004