Rykantų bažnyčia

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,2 / 5 (6 balsai)

Rykantai, tai viena pirmųjų Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) vietovių. Rykantus, kartu su medine kalvinistų bažnyčia, mini žymus italų reformatas Paulius Vergerijus 1555 m. lankęs Lietuvą. XVI a. pradžioje Tolvaišos Rykantuose pastatė medinę bažnyčią, kuri iš pradžių priklausė Trakų parapijai, bet vėliau, vieni pirmųjų Lietuvoje, Tolvaišos priėmė kalvinistinį tikėjimą ir Rykantų bažnyčia tapo kalvinistine. Manoma, kad pirmoji (medinė) Rykantų bažnyčia buvo viena pirmųjų evangelikų reformatų bažnyčių Lietuvoje.

Dabartinė (mūrinė) Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia- tai viena seniausių bažnyčių esančių Trakų rajone. Ją 1585 m. pastatė Rykantų dvaro savininkas A.Tolvaišas. Bažnyčios grožiu tuo metu stebėjosi net tie asmenys, kurie buvo lankęsi svarbiausiuose Europos miestuose. 1630 m. A.Tolvaišas kartu su žmona buvo palaidotas šios bažnyčios rūsyje.

Tolvaišos palikuonių neturėjo, todėl Rykantų parapija, pagal tolimesnį giminystės ryšį, atiteko Oginskiams, kurie išpažino katalikybę.

1655 m. Lenkijos ir Lietuvos karo su Rusija metu Rykantų bažnyčia buvo stipriai apgadinta ir apiplėšta bei keletą metų stovėjo tuščia. Apie 1667 m. bažnyčią suremontavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Marcijonas Oginskis. 1688 m. Marcijonas Oginskis perdavė bažnyčią Trakų dominikonų vienuolynui ir Rykantų bažnyčia tapo katalikiška.

Po 1688 m. dailininkas Jonas Janovičius ištapė vidaus sienas, bet XVII a. pabaigoje pastatas vėl buvo apleistas, pamaldos vyko Rykantų dvare. Apie 1713 m. bažnyčioje buvo įrengtas medinis mėlynai dažytas altorius, vietoj kryžiaus nutapytas dvigalvis erelis, bet dėl tiksliai nežinomų priežasčių naujai suremontuota bažnyčia vis tiek buvo tuščia.

Lietuvos istorikas- reformatas, J.Lukoševičius, savo veikalo „Geschichte der Reformierten Kirchen in Litauen“ II tome mini vieną 1715 m. rankraštį, kuriame kažkoks anų laikų keliauninkas 1696 m. lankęsis Rykantuose, aprašė savo įspūdžius. Pasak jo, bažnyčioje dėjosi kažkokie keisti dalykai, dėl kurių naujieji bažnyčios savininkai- dominikonai, negalėjo joje laikyti pamaldų. Esą kiekvienas katalikų kunigas, kuris atlaikydavęs buvusioje reformatų bažnyčioje mišias, tuoj pat mirdavo... bažnytėlė stovėjusi tuščia, o pamaldos buvo laikomos tiktai dvare. Todėl 1725 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, bet 1784 m. ji jau buvo supuvusi. Tik tada, XVIII a. pabaigoje, pamaldos perkeltos į senąją mūrinę bažnyčią. 1792 m. Rykantai tapo Trakų parapijos filialu.

Per 1812 m. Prancūzijos- Rusijos karą bažnyčia buvo vėl apiplėšta, nuniokotas jos vidus ir gretimos kapinės. 1820 m. stogas uždengtas malksnomis, zakristijoje sudėtos grindys. 1828 m. suremontuotas stogas ir karnizai. Vėliau bažnyčia daug kartų remontuota. 1828 m. M.Samusioneko rūpesčiu ją suremontavo meistras Stambrovskis. 1931 m. dailininkas Kazimieras Kviatkovskis atnaujino vidų, atidengė tapytojo Janovičiaus įrėžtą autografą.

1935 m. bažnyčia buvo restauruota. 1937 m. Rykantų parapijai priklausė 2694 tikintieji. Bažnyčiai priklausė beveik 50 ha žemės. Tai buvo žemė aplink šventyklą ir Ponariškių palivarkas, esantis šalia Neries. 1975 m. bažnyčios pastatas buvo remontuotas paskutinį kartą.

Iš išorės bažnyčia panaši į Žodiškių bažnyčią, esančią prie Neries, Baltarusijoje. Vidumi panaši į Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Rykantų Bažnyčia

Tai renesanso, iš dalies gotikos pastatas, stovintis kaimo pietvakariniame pakraštyje ant kalvos tarp Vilniaus- Kauno geležinkelio ir Vilniaus- Kauno automagistralės.

Bažnyčia yra trijų navų, su plačia presbiterija ir trisiene apsida. Prie presbiterijos pietų šono glaudžiasi stačiakampė zakristija. Po bažnyčia yra rūsys. Bažnyčios sienos plytų mūro, tinkuotos. Stogas dengtas skarda.

Virš pagrindinio fasado frontono yra XIX a. geležinis kryžius. Kryžiaus kompozicija centrinė, siluetas rombinis, jis turi žemą vientisą stiebą ir 4 vienodo ilgio kiauravidures šakas, kurių ertmės paįvairintos zigzagais. Prie šakų pritvirtinti tokie pat kiauraviduriai kryželiai, šių mažų kryželių galai užbaigti sukryžiuotomis lelijų žiedų pavidalo juostelėmis. Pagrindinį kryžmos centrą dengia diskas, tarpšakiuose įtvirtinta po vingiuotą spindulį.

Pagrindiniame vakarų fasade labiausiai išsiskiria originalus renesansinis frontonas, ryškiai išsikišantis virš stogo. Karnizai frontoną skaido į tris tarpsnius. Apatinis tarpsnis panašus į atiką. Jį skaido žemi piliastrai, tarp kurių yra nišos su pusapskrite arka. Virš piliastrų yra už juos žemesnės mentės. Vidurinis tarpsnis paprasčiausias, trapecinis, su stačiakampėmis nišomis ir mentėmis. Viršutinis tarpsnis- trikampio frontonėlio formos. Frontono vidurinėje nišoje yra XVIII a. freska, vaizduojanti šv. Jurgį.

Šv. Jurgio freska

Fasado apačioje simetrijos ašį žymi žemas portalas, virš jo- stačiakampė niša ir arkinis langas. Frontoną puošia kryžius. Šoninius fasadus skaido didžiulės nišos su pusapskritėmis arkomis. Nišų viduje- beveik smailiaarkiai langai. Bažnyčios kampus statmenai laiko kontraforsai. Pastogę juosia platus smulkiai profiliuotas karnizas.

Šventorių juosia žema akmens mūro tvora. Jo šiaurės- vakarų pusėje yra maža medinė varpinė.

Varpinė yra vietinės architektūros, maža, kvadratinio plano, sumontuota ant keturių stulpų. Pamatai ir cokolis akmenų mūro, sujungti su šventoriaus tvora, vietomis matosi plytų ir akmens skaldos kamša. Sienų konstrukciją sudaro stačiakampių rąstų karkasas, iš išorės apkaltas gulsčiomis lentomis. Viršuje įtaisytos sijos varpams pakabinti. Įeinama iš šventoriaus pusės (iš rytų). Fasadai paprasti, vienodi. Viršutinėje dalyje, po stogu yra angos su ažūrine tvorele. Keturšlaičio, malksnomis dengto stogo viršuje- maža smailė su metaliniu kryžiumi.

Manoma, kad varpinė pastatyta XIX a. I ketvirtyje. 1820 inventoriuje ji minima dar be stogo. 1830 m. stogas jau buvo dengtas malksnomis.

Varpas (DR 1103; žalvaris liejimas; aukštis 23 cm., skersmuo 27 cm.) padarytas 1754 m. Su karūna, kurios aukštis 6 cm. Barokinio silueto, graižas platus, profiliuotas. Viršutinėje liemens dalyje, rumbais apvestoje juostoje, yra lotyniškų raidžių įrašas ir varpo padarymo data: „D.S.R.1754.X.M.A.Z.K.G.“

Varpas (DV 3199; žalvaris liejimas; aukštis. 27 cm., skersmuo 35 cm.) padarytas 1827 m. Su karūna, kurios aukštis 7 cm. Graižas platus, profiliuotas. Viršutinėje liemens dalyje yra rumbais atskirta lotyniško įrašo juosta su varpo padarymo data. Iš apačios ją puošia į trikampius sukomponuotų stilizuotų augalinių motyvų ornamentas.

Rykantų varpinė ir varpai

Bažnyčios vidaus holinę erdvę skaido 4 aštuonkampiai stulpai. Navas dengia kryžminiai skliautai. Virš presbiterijos jie su giliomis liunetėmis. Lygias sienas puošia freskos. Presbiterijoje ištapyti Oginskių portretai, vargonų choro parapėtėje dominikonų šventieji. Barokinių formų medinį altorių puošia augalinių motyvų raižiniai ir angelų skulptūros. Bažnyčioje yra 15 dailės paminklų.

Menotyrininke Irena Vaišvilaitė aprašė Elvyros Lubienės restauruotus paveikslus.(„Šv. Dominykas“, „Šv. Vincentas Ferarietis“, „Kristaus nuplakimas“) ir freskas („Šv.Jurgio“,14 Kryžiaus kelio stočių, 9 dominikonų šventuosius, Marcijono Oginskio ir jo žmonos Marcibelės-Onos Glebavičiūtės portretus ir kt.) Pagal menotyrininkę pirmieji du paveikslai yra vertingas rokokinio meno palikimas.

„Šv.Dominykas“ Paveikslas rokokinis (drobė, aliejus), XVIII amžiaus. Šventasis vaizduojamas vilkįs dominikonų vienuolio drabužiais, su lelijos šakele, prie stalo, ant kurio yra krucifiksas, rašalinė, padėtas pergamento ritinėlis, prie kojų stovi šuo su deglu, jo liepsnoje matyti žemės rutulys. Figūra pailginta, stovėsena kontrapostinė, grakšti. Piešinys manieringas, formų kontūrai laužtiniai. Modeliavimas kontrastingas: klostės kietos, aštriabriaunės arba standžios tarsi ritiniai, veidas ir rankos labai plastiški. Tokį modeliavimą paryškina tapysena: drabužiai, staltiesė tapyta didelėmis plokštumomis, išilgai formos, šviesėjančiais į centrą tonais, paryškintos ilgais blyksniais, veidas ir rankos-trumpais, tirštais, potėpiais. Koloritas pagrįstas taurių baltų, juodų (aprangos) ir raudonų (staltiesės) tonų deriniu, jis ryškiai išsiskiria ramiame pilkų, niuansuotų tonų fone. Paveikslas labai meniškas, grakšti formų stilizacija, atlikimo manieros, žaismingas kontrastingumas, elegantiškas koloritas lemia jo savitumą Lietuvos rokoko dailėje.

Šv. Dominykas

„Šv. Vincentas Ferarietis“ Paveikslas rokokinis (drobė, aliejus; 144 x 100 cm.), XVIII amžiaus. Turi sąsajų su šiaurės Italijos ir Austrijos monumentaliosios tapybos mokyklomis. Dominikonų vienuolio drabužiais vilkinčio šventojo figūra užima didumą vaizdo plokštumos, šventasis rankoje laiko knygą ir krucifiksą, viename šone yra architektūros fragmentas, kitame, II plane, trijų figūrų grupė, vaizduojanti pagonės įtikėjimo sceną. Erdvės iliuzija paveiksle nekuriama, objektai vaizduojami siluetiškai. Šventojo figūros karpytinis siluetas sudaro pagrindinį, itin dekoratyvų kompozicijos akcentą. Niuansuotas, tamsiai pilkas apsiaustas, sumestas klostėmis, sudaro sudėtingos konfigūracijos dėmę, kuri perkelta subtiliai balkšvais tonais ištapytą abitą. Šį derinį papildo raudona (knyga), auksinė, rožinė, žydra ir melsvai pilka (fonas) spalvos. Jos skaidrios, balkšvos, deriniai lengvi, šventiški. Tapyta laisvai, ilgais, matomais potėpiais, jų ritmas, suderintas su tonų kaita, kuria tapybišką paviršių. Formos paryškintos spalvotais kontūrais, šešėliais.

Šv. Vincentas Ferarietis

„Kristaus nuplakimas“ Paveikslas XIX a., greičiausiai sukurtas vakarų Europos tapytojo, Paveikslas akademistinis. Kristus ir budeliai vaizduojami mažoje patalpoje su arkiniu langu, prie kolonos. Apnuogintos atletiškos figūros sukomponuotos į trikampį. Jas sieja sudėtingi judesiai ir rakursai, kurių plastiškumą pabrėžia kontrastingas apšvietimas. Paveiksle dvasingumo ir žiaurumo konfliktas išryškinamas šviesos ir šešėlių, idealios ir grubios natūros supriešinimu (būdinga klasicistinei dailei). Figūrų piešinys labai skulptūriškas, primena studiją, antikinės dailės personažus. Kolorite vyrauja lokalios tamsiai rudos ir ochrinės spalvos, ryškumu išsiskiria beveik balta Kristaus figūra ir budelio klubų raištis.

Kristaus nuplakimas

„Šv. Jurgis“ XVIII a. freska (2,1 x 1,1m). Ji yra pagrindiniame fasade, nišoje virš lango. Pabrėžia fasado vertikalumą, jo kompozicinę ašį. Vaizduoja raitą Šv. Jurgį, ietimi smeigiantį žirgo pamintą slibiną. Freskai būdingas pasakojamasis pradas, lietuvių liaudies tapybos bruožai: žirgo ir raitelio formos supaprastintos, dekoratyvios, plokščios, proporcijos netikslios (raitelis palyginti su žirgu per didelis). Abstrakčiame žydrame fone ryškus baltas žirgo siluetas ir raitelio apsiausto raudona dėmė.

Šv. Jurgis

Interjero sienų tapyba- freskos. Jas 1688 m. sukūrė Jonas Janavičius. 1931 m. tapyba atrasta ir restauruota. Freskos yra ant vargonų tribūnos piliorių, bažnyčios šoninėse ir presbiterijos sienose, vargonų tribūnos parapeto plokštumoje. Dera su architektūra, tarpusavyje sudaro ansamblį. Freskoms būdingi savitai interpretuoti baroko dailės bruožai, jos itin meniškos; šiuo laikotarpio sienų tapybos mažai teišliko. Ant vargonų tribūnos piliorių ir bažnyčios šoninėse sienose nutapyta „Kristaus kančių“ ciklo 14 scenų, presbiterijos vakarinėje sienoje- „Nuėmimas nuo kryžiaus“ (ciklo 15 scena). Freskos sudaro ištisinį horizontalų frizą, viršuje rėminamą antablemento, apačioje-stilobato. Scenas viena nuo kitos skiria tapytos korintinio orderio kolonos. Freskų kompozicija pagrįsta vaizdo ritmikos perimamumu ir kaita, taip sukuriamas įvykių tęstinumas, išryškinami svarbiausi momentai. Vakarinės sienos I freskos kompozicija simetriška, statiška, II,- asimetriška, jos personažų grupių sąveika aktyvesnė. Kitos kompozicijos dramatiškos, keliais lygmenimis išdėstytų personažų grupių judesiai ekspresyvūs. Rytų sienos freskų ritmika įvairesnė, dinamiškos scenos kaitaliojamos su statiškomis. Visose freskose savitai traktuojama erdvė, dramatinis pradas derinamas su dekoratyviniu, įvairiai komponuojami (personažų judesiai, elementai priešinami, fragmentuojami, panaudojama formų pusiausvyra, jų dinamika ir statika, gausu įvairiu spalvų dėmių). Kompozicijai teatrališkumo teikia nutapytos pakylos, draperijos, aukštas horizontas, komponentų išraiškingos mizanscenos, charakterinis personažų pateikimas. Figūros vaizduojamos įvairiais rakursais, jos kiek pailgintos, kartais deformuotos. Kai kurių scenų kompozicija leidžia manyti, kad autorius buvo susipažinęs su vakarų Europos XVI- XVII a. tapyba (V, VI, VIII, XI scenų ir „Nuėmimo nuo kryžiaus“ kompozicijos schemos panašios į Venecijos, Florencijos mokyklų, kai kurie elementai,- į ispanų tapybą). Koloritas subtilus, iš raudonų, rausvai rudų, geltonų, baltų, purpurinių tonų, tarp kurių įterpta mėlynų ir žalių.

Dvi iš 14 „Kristaus kančių“ freskų

Vargonų tribūnos parapetų plokštumoje nutapyti 9 dominikonų šventieji. Jie įkomponuoti į beveik kvadratines nišas (78 x 70 cm, vidurinė- 77 x 99 cm), atskirtas tapytų ornamentų, eile išdėstytais tarp karnizų. Figūros vaizduojamos lygiame fone, užima nuo pusės iki trečdalio nišos ploto (didelis fonas teikia lengvumo įspūdį). Visos eilės kompozicijos centras yra vidurinė nišos šventojo figūra, ji statiška, beveik piramidės silueto, plokščia, į ją orientuotos šoninės figūros. Rytų pusės figūros (aukštųjų dvasininkų) monumentalios, santūrių judesių, vakarų pusės (vienuolių)- mažesnės, dinamiškesnės, visos plokščios, apibendrintos, detalės (veido bruožai, klostės) pažymėtos linijomis, veidai saviti, judesiai įtaigūs. Koloritas dekoratyvus, pagrįstas geltonos (fono) ir raudonos, baltos, purpurinės (rytų pusės figūrų) bei baltos (vakarų pusės figūrų) spalvų deriniais.

Vargonai ir nutapytų dominikonų šventųjų fragmentas

Presbiterijos sienose nutapyti du Oginskių portretai: vakarinėje Marcijono Oginskio (2,27 x 1,50 m.), rytinėje- jo žmonos, Marcibelės-Onos Glebavičiūtės- Oginskienės (2,32 x 1,28 m.). Jas restauravo tapytojas, restauratorius Kazimieras Kviatkovskis. Figūros vaizduojamos visu ūgiu, prie stalelių, po baldakimais, virš kurių nutapyta kartušai su herbais. Panašu į molbertinės tapybos reprezentacinius portretus. Figūros statiškos, taisyklingos, plokščios, vyrauja didelės spalvų dėmės ir kontūrų linijos. Darniai susieta tapybos dekoratyvumas ir personažo charakteristika. Koloritas šiltas, pagrįstas raudonų, geltonų ir baltų spalvų deriniais. Stanislovas Lorencas knygoje: „Iškylos po Vilniaus vaivadiją“ (1932), nurodo, kad dalyje „Kristaus kančių“ scenų buvęs įrėžtas freskų autoriaus Jono Janavičiaus parašas, kitos kompozicijos šiam dailininkui priskiriamos pagal stiliaus ypatumus.

Marcijono ir Marcibelės- Onos Oginskių portretai

Bažnyčioje, virš sakyklos, kadaise kabėjo senasis Marijos paveikslas. Jo dydis buvo apie 50 x 80 cm. Šį stebuklingąjį Marijos paveikslą XVIII a. viduryje, Rykantų bažnyčia gavo iš popiežiaus Klemenso XIII (1758- 1769) atlaidų ir privilegijų. Paveikslą globojo Marijos Nekalto Prasidėjimo brolija. Šio paveikslo buvimo vieta šiuo metu nežinoma. Šiandien didžiajame altoriuje kaba 70 x 70 Marijos paveikslas. Jis padengtas sidabriniu aptaisu, išskyrus veidus, rankas ir foną, ant kurio apie 20 padėkos ženklų. Marija ant kairės rankos laiko Kūdikėlį, dešinę pridėjusi prie krūtinės. Ant jos kaklo raudoni karoliai. Jėzus dešine ranka laimina, o kaire laiko knygą su IHS monograma. Ant abiejų galvų karūnos; Marijos karūna net išeina iš rėmų. Veidai gana šviesūs.

Marijos paveikslas

Aptaisai (metaliniai, kalti) XVIII- XIX a. dengia paveikslą „Marija su kūdikiu“ (medis, aliejus;). Paveikslo kompoziciją kartoja Senųjų Trakų Madonos ikonografinį tipą. Tapyta tik Marijos ir kūdikio veidai ir plaštakos. Veidai tapyti grubokai, pastoziškai, forma modeliuota spalva, plaštakos- ploniau, susiliejančiais potėpiais, forma modeliuota šešėliais; gali būti, kad paveikslas buvo vietomis pertapytas (XX a. I pusėje), drabužių aptaisai ornamentuoti augalų lapų ir žiedų raštais, perteikiami kontūrai, detalių piešinys atitinka tapybą. Reljefas žemas, ornamento formos būdingos XVIII a. pab.- XIX a. aptaisų dekoro stilistikai.

ŠALTINIAI:

1. Adomaitis, Kazimeras. Čerbulenas, Klemensas. Rykantų bažnyčia. // Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. –Vilnius, 1987. –T. 1. p. 131.

2. Čerbulenas, Klemensas. Rykantai. –Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. -Vilnius, 1988.-T.3, p. 547.

3. Danilevičius, Eugenijus. Rykantai.-Iliustr. // Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes; poilsio dienų maršrutai. –Vilnius, 1986. P. 23-35.

4. Drėma, Vladas. Rykantai. // Drėma, Vladas. LDK miestai ir miesteliai.- Vilnius, 2006. P. 606.

5. Gajewski, Miroslaw. Rykonty dzisiaj i niegdys. // Magazyn Wilenski. -2002.

6. Kazakevičiūtė, Alvyda. Etninės kultūros paveldas. // Galvė. -2003, lapkričio 28, p. 2.

7. Kudaba, Česlovas. Graži vietovė Rykantai. // Galvė. - 1992, kovo 13-20.

8. Kultūros paveldas: [apie Rykantų bažnyčią.]-Iliustr. // Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas. –Vilnius, 2005.-P. 88-90.

9. Kviklys, Bronius. Aukštadvaris. Aukštadvario apylinkės. Elektrėnai. Vievis. Rykantai. Semeliškės. // Galvė.- 1991, gruodžio 6-13.

10. Kviklys, Bronius. Rykantai. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. –Vilnius, 1989 –T. 1. p. 513.

11. Levandauskas, Vytautas. Rykantų kaimas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. Vilnius, 1998. –T. 1, d. 2:Rytų Lietuva, p. 41-44.

12. Petkus, Viktoras. Rykantų dominikonų rezidencijos. Švč. Trejybės bažnyčia. // Petkus, Viktoras. Dominikonai Lietuvos kultūroje.- Vilnius, 2004. P.579-596.

13. Rykantai. // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. –Trakai, 2000. P. 62.

14. Rykantai.- Iliustr. // Lietuvos enciklopedija.-Bostonas, T. 25. 1961. p. 281.

15. Rykantai. // Lietuvos bažnyčios.- 1993.- 567 p.

16. Rykantų bažnyčia. –Iliustr. // Bažnyčia Lietuvoje. – Vilnius, 1990. P 101.

17. Rykantų bažnyčia. -Iliustr. // Lietuvos architektūros istorija. – Vilnius, -T. 1. 1987. p. 273-275.

18. Semaška, Algimantas. Rykantai. // Semaška, Algimantas. Kielionių vadovas. Po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. -Vilnius,2006. P. 444.

19. Skrinskas, Robertas Gedvidas. Rykantai. // Skrinskas, Robertas Gedvidas. Piligrimo vadovas: Po stebuklingas Marijos vietas.- Kaunas, 1999. P.233.

20. Trakų r. sav. žemėlapis. // Trakų raj. savivaldybė. –Trakai, 2005.

21. Trakų rajono lankytinos vietos: [apie Rykantų bažnyčia ir Rykantų ąžuolus.]-Žml. // Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. –Vilnius, 1991. p. 80-81.

22. Vaišnora, J. Rykantai. // Vaišnora J., Marijos garbinimas Lietuvoje. – Roma, 1958. P. 278.

23. Vaišvilaitė, Irena. Interjero sienų tapyba: [apie Rykantų bažnyčios interjerą ir freskas].- Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija.- Vilnius, 1998. T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 42-43.

Nuotraukos iš asmeninio albumo.