Rykantų bažnyčia
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Rykantai, tai viena pirmųjų Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) vietovių. Rykantus, kartu su medine kalvinistų bažnyčia, mini žymus italų reformatas Paulius Vergerijus 1555 m. lankęs Lietuvą. XVI a. pradžioje Tolvaišos Rykantuose pastatė medinę bažnyčią, kuri iš pradžių priklausė Trakų parapijai, bet vėliau, vieni pirmųjų Lietuvoje, Tolvaišos priėmė kalvinistinį tikėjimą ir Rykantų bažnyčia tapo kalvinistine. Manoma, kad pirmoji (medinė) Rykantų bažnyčia buvo viena pirmųjų evangelikų reformatų bažnyčių Lietuvoje. Dabartinė (mūrinė) Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia- tai viena seniausių bažnyčių esančių Trakų rajone. Ją 1585 m. pastatė Rykantų dvaro savininkas A.Tolvaišas. Bažnyčios grožiu tuo metu stebėjosi net tie asmenys, kurie buvo lankęsi svarbiausiuose Europos miestuose. 1630 m. A.Tolvaišas kartu su žmona buvo palaidotas šios bažnyčios rūsyje. Tolvaišos palikuonių neturėjo, todėl Rykantų parapija, pagal tolimesnį giminystės ryšį, atiteko Oginskiams, kurie išpažino katalikybę. 1655 m. Lenkijos ir Lietuvos karo su Rusija metu Rykantų bažnyčia buvo stipriai apgadinta ir apiplėšta bei keletą metų stovėjo tuščia. Apie 1667 m. bažnyčią suremontavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Marcijonas Oginskis. 1688 m. Marcijonas Oginskis perdavė bažnyčią Trakų dominikonų vienuolynui ir Rykantų bažnyčia tapo katalikiška. Po 1688 m. dailininkas Jonas Janovičius ištapė vidaus sienas, bet XVII a. pabaigoje pastatas vėl buvo apleistas, pamaldos vyko Rykantų dvare. Apie 1713 m. bažnyčioje buvo įrengtas medinis mėlynai dažytas altorius, vietoj kryžiaus nutapytas dvigalvis erelis, bet dėl tiksliai nežinomų priežasčių naujai suremontuota bažnyčia vis tiek buvo tuščia. Lietuvos istorikas- reformatas, J.Lukoševičius, savo veikalo „Geschichte der Reformierten Kirchen in Litauen“ II tome mini vieną 1715 m. rankraštį, kuriame kažkoks anų laikų keliauninkas 1696 m. lankęsis Rykantuose, aprašė savo įspūdžius. Pasak jo, bažnyčioje dėjosi kažkokie keisti dalykai, dėl kurių naujieji bažnyčios savininkai- dominikonai, negalėjo joje laikyti pamaldų. Esą kiekvienas katalikų kunigas, kuris atlaikydavęs buvusioje reformatų bažnyčioje mišias, tuoj pat mirdavo... bažnytėlė stovėjusi tuščia, o pamaldos buvo laikomos tiktai dvare. Todėl 1725 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, bet 1784 m. ji jau buvo supuvusi. Tik tada, XVIII a. pabaigoje, pamaldos perkeltos į senąją mūrinę bažnyčią. 1792 m. Rykantai tapo Trakų parapijos filialu. Per 1812 m. Prancūzijos- Rusijos karą bažnyčia buvo vėl apiplėšta, nuniokotas jos vidus ir gretimos kapinės. 1820 m. stogas uždengtas malksnomis, zakristijoje sudėtos grindys. 1828 m. suremontuotas stogas ir karnizai. Vėliau bažnyčia daug kartų remontuota. 1828 m. M.Samusioneko rūpesčiu ją suremontavo meistras Stambrovskis. 1931 m. dailininkas Kazimieras Kviatkovskis atnaujino vidų, atidengė tapytojo Janovičiaus įrėžtą autografą. 1935 m. bažnyčia buvo restauruota. 1937 m. Rykantų parapijai priklausė 2694 tikintieji. Bažnyčiai priklausė beveik 50 ha žemės. Tai buvo žemė aplink šventyklą ir Ponariškių palivarkas, esantis šalia Neries. 1975 m. bažnyčios pastatas buvo remontuotas paskutinį kartą. Iš išorės bažnyčia panaši į Žodiškių bažnyčią, esančią prie Neries, Baltarusijoje. Vidumi panaši į Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią.
Rykantų Bažnyčia
Bažnyčia yra trijų navų, su plačia presbiterija ir trisiene apsida. Prie presbiterijos pietų šono glaudžiasi stačiakampė zakristija. Po bažnyčia yra rūsys. Bažnyčios sienos plytų mūro, tinkuotos. Stogas dengtas skarda. Virš pagrindinio fasado frontono yra XIX a. geležinis kryžius. Kryžiaus kompozicija centrinė, siluetas rombinis, jis turi žemą vientisą stiebą ir 4 vienodo ilgio kiauravidures šakas, kurių ertmės paįvairintos zigzagais. Prie šakų pritvirtinti tokie pat kiauraviduriai kryželiai, šių mažų kryželių galai užbaigti sukryžiuotomis lelijų žiedų pavidalo juostelėmis. Pagrindinį kryžmos centrą dengia diskas, tarpšakiuose įtvirtinta po vingiuotą spindulį. Pagrindiniame vakarų fasade labiausiai išsiskiria originalus renesansinis frontonas, ryškiai išsikišantis virš stogo. Karnizai frontoną skaido į tris tarpsnius. Apatinis tarpsnis panašus į atiką. Jį skaido žemi piliastrai, tarp kurių yra nišos su pusapskrite arka. Virš piliastrų yra už juos žemesnės mentės. Vidurinis tarpsnis paprasčiausias, trapecinis, su stačiakampėmis nišomis ir mentėmis. Viršutinis tarpsnis- trikampio frontonėlio formos. Frontono vidurinėje nišoje yra XVIII a. freska, vaizduojanti šv. Jurgį.
Šv. Jurgio freska
Šventorių juosia žema akmens mūro tvora. Jo šiaurės- vakarų pusėje yra maža medinė varpinė. Varpinė yra vietinės architektūros, maža, kvadratinio plano, sumontuota ant keturių stulpų. Pamatai ir cokolis akmenų mūro, sujungti su šventoriaus tvora, vietomis matosi plytų ir akmens skaldos kamša. Sienų konstrukciją sudaro stačiakampių rąstų karkasas, iš išorės apkaltas gulsčiomis lentomis. Viršuje įtaisytos sijos varpams pakabinti. Įeinama iš šventoriaus pusės (iš rytų). Fasadai paprasti, vienodi. Viršutinėje dalyje, po stogu yra angos su ažūrine tvorele. Keturšlaičio, malksnomis dengto stogo viršuje- maža smailė su metaliniu kryžiumi. Manoma, kad varpinė pastatyta XIX a. I ketvirtyje. 1820 inventoriuje ji minima dar be stogo. 1830 m. stogas jau buvo dengtas malksnomis. Varpas (DR 1103; žalvaris liejimas; aukštis 23 cm., skersmuo 27 cm.) padarytas 1754 m. Su karūna, kurios aukštis 6 cm. Barokinio silueto, graižas platus, profiliuotas. Viršutinėje liemens dalyje, rumbais apvestoje juostoje, yra lotyniškų raidžių įrašas ir varpo padarymo data: „D.S.R.1754.X.M.A.Z.K.G.“ Varpas (DV 3199; žalvaris liejimas; aukštis. 27 cm., skersmuo 35 cm.) padarytas 1827 m. Su karūna, kurios aukštis 7 cm. Graižas platus, profiliuotas. Viršutinėje liemens dalyje yra rumbais atskirta lotyniško įrašo juosta su varpo padarymo data. Iš apačios ją puošia į trikampius sukomponuotų stilizuotų augalinių motyvų ornamentas.
Rykantų varpinė ir varpai
Menotyrininke Irena Vaišvilaitė aprašė Elvyros Lubienės restauruotus paveikslus.(„Šv. Dominykas“, „Šv. Vincentas Ferarietis“, „Kristaus nuplakimas“) ir freskas („Šv.Jurgio“,14 Kryžiaus kelio stočių, 9 dominikonų šventuosius, Marcijono Oginskio ir jo žmonos Marcibelės-Onos Glebavičiūtės portretus ir kt.) Pagal menotyrininkę pirmieji du paveikslai yra vertingas rokokinio meno palikimas. „Šv.Dominykas“ Paveikslas rokokinis (drobė, aliejus), XVIII amžiaus. Šventasis vaizduojamas vilkįs dominikonų vienuolio drabužiais, su lelijos šakele, prie stalo, ant kurio yra krucifiksas, rašalinė, padėtas pergamento ritinėlis, prie kojų stovi šuo su deglu, jo liepsnoje matyti žemės rutulys. Figūra pailginta, stovėsena kontrapostinė, grakšti. Piešinys manieringas, formų kontūrai laužtiniai. Modeliavimas kontrastingas: klostės kietos, aštriabriaunės arba standžios tarsi ritiniai, veidas ir rankos labai plastiški. Tokį modeliavimą paryškina tapysena: drabužiai, staltiesė tapyta didelėmis plokštumomis, išilgai formos, šviesėjančiais į centrą tonais, paryškintos ilgais blyksniais, veidas ir rankos-trumpais, tirštais, potėpiais. Koloritas pagrįstas taurių baltų, juodų (aprangos) ir raudonų (staltiesės) tonų deriniu, jis ryškiai išsiskiria ramiame pilkų, niuansuotų tonų fone. Paveikslas labai meniškas, grakšti formų stilizacija, atlikimo manieros, žaismingas kontrastingumas, elegantiškas koloritas lemia jo savitumą Lietuvos rokoko dailėje.
Vargonai ir nutapytų dominikonų šventųjų fragmentas
Marcijono ir Marcibelės- Onos Oginskių portretai
Marijos paveikslas
ŠALTINIAI:
2. Čerbulenas, Klemensas. Rykantai. –Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. -Vilnius, 1988.-T.3, p. 547. 3. Danilevičius, Eugenijus. Rykantai.-Iliustr. // Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes; poilsio dienų maršrutai. –Vilnius, 1986. P. 23-35. 4. Drėma, Vladas. Rykantai. // Drėma, Vladas. LDK miestai ir miesteliai.- Vilnius, 2006. P. 606. 5. Gajewski, Miroslaw. Rykonty dzisiaj i niegdys. // Magazyn Wilenski. -2002. 6. Kazakevičiūtė, Alvyda. Etninės kultūros paveldas. // Galvė. -2003, lapkričio 28, p. 2. 7. Kudaba, Česlovas. Graži vietovė Rykantai. // Galvė. - 1992, kovo 13-20. 8. Kultūros paveldas: [apie Rykantų bažnyčią.]-Iliustr. // Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas. –Vilnius, 2005.-P. 88-90. 9. Kviklys, Bronius. Aukštadvaris. Aukštadvario apylinkės. Elektrėnai. Vievis. Rykantai. Semeliškės. // Galvė.- 1991, gruodžio 6-13. 10. Kviklys, Bronius. Rykantai. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. –Vilnius, 1989 –T. 1. p. 513. 11. Levandauskas, Vytautas. Rykantų kaimas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. Vilnius, 1998. –T. 1, d. 2:Rytų Lietuva, p. 41-44. 12. Petkus, Viktoras. Rykantų dominikonų rezidencijos. Švč. Trejybės bažnyčia. // Petkus, Viktoras. Dominikonai Lietuvos kultūroje.- Vilnius, 2004. P.579-596. 13. Rykantai. // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. –Trakai, 2000. P. 62. 14. Rykantai.- Iliustr. // Lietuvos enciklopedija.-Bostonas, T. 25. 1961. p. 281. 15. Rykantai. // Lietuvos bažnyčios.- 1993.- 567 p. 16. Rykantų bažnyčia. –Iliustr. // Bažnyčia Lietuvoje. – Vilnius, 1990. P 101. 17. Rykantų bažnyčia. -Iliustr. // Lietuvos architektūros istorija. – Vilnius, -T. 1. 1987. p. 273-275. 18. Semaška, Algimantas. Rykantai. // Semaška, Algimantas. Kielionių vadovas. Po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. -Vilnius,2006. P. 444. 19. Skrinskas, Robertas Gedvidas. Rykantai. // Skrinskas, Robertas Gedvidas. Piligrimo vadovas: Po stebuklingas Marijos vietas.- Kaunas, 1999. P.233. 20. Trakų r. sav. žemėlapis. // Trakų raj. savivaldybė. –Trakai, 2005. 21. Trakų rajono lankytinos vietos: [apie Rykantų bažnyčia ir Rykantų ąžuolus.]-Žml. // Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. –Vilnius, 1991. p. 80-81. 22. Vaišnora, J. Rykantai. // Vaišnora J., Marijos garbinimas Lietuvoje. – Roma, 1958. P. 278. 23. Vaišvilaitė, Irena. Interjero sienų tapyba: [apie Rykantų bažnyčios interjerą ir freskas].- Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija.- Vilnius, 1998. T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 42-43.
|