Sąjūdžio susikūrimas ir veikla Marijampolėje (1988-1991 m.)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 balsas)

Stasys Daugėla

Buvęs Sąjūdžio Kapsuko (dabar - Marijampolė) miesto ir rajono grupės pirmasis pirmininkas


Dar neįvykus pirmiesiems Sąjūdžio mitingams Vilniuje, Kapsuke (dabar - Marijampolė) susibūrė dvi neformalios grupės. Viena įsisteigė tuomet didžiausioje Maisto pramonės automatų gamykloje. Patriotiškai nusiteikę darbininkai su šaltkalviu elektriku Vytautu Šneideriu priešakyje, inžinieriai Paulius Uleckas ir Vytautas Gaulia bei kiti ėmė svarstyti, kuo būtų galima prisidėti prie Sąjūdžio veiklos. Tuo pat metu didžiausiame Kapsuko intelektualų centre - Pedagoginėje muzikos mokykloje - panašiai svarstė pažangūs ir aktyvūs dėstytojai.

Tuometis direktoriaus pavaduotojas, dėstytojas V. Viliūnas pasakoja: „Pedagoginėje muzikos mokykloje, kurioje, beje, dirbo apie 150 dėstytojų ir kurioje buvo ryškios patriotinės, antisovietinės nuotaikos, pirmąjį postūmį viešam, ankstesnės valdžios nesankcionuotam renginiui davė gautas iš Vilniaus Arvydo Juozaičio pranešimo, skaityto Dailininkų sąjungoje, tekstas. Remiantis juo, buvo manyta dalyvaujant šios mokyklos dėstytojams, kitų mokyklų istorikams bei lituanistams ir, jei galės, pranešimo autoriui, apsvarstyti iki šiol nutylimus skaudžius Lietuvos istorijos faktus. Bet greit besikeičiantys įvykiai pakeitė šiuos planus. Atėjo žinia apie Vilniuje įsikūrusią Iniciatyvinę grupę. Mano, kaip direktoriaus pavaduotojo, iniciatyva mokykloje sudaroma neformali iniciatyvinė grupelė (lituanistai J. Montvila, M. Šatas, L. Šepkus, V. Viliūnas, istorikas K. Balickas, muzikas V. Banzaitis), kuri pirmiausia bando susisiekti su Vilniaus iniciatyvine grupe ir pasikviesti jos atstovą į mokyklą, kad pasidalytų savo mintimis bei įsikūrusios grupės veiklos planais. Tačiau iš Vilniaus buvo atsakyta, kad reikia kiek palaukti, nes visi Iniciatyvinės grupės nariai yra labai užimti.

Taip ėjo dienos. Artėjo pedagogų atostogos. Buvo paskelbta, kad visi dėstytojai, neišvykstantys atostogauti kur nors toliau, būtinai palaikytų ryšį su mokykla, nes visų laukiamas susitikimas liepos pradžioje tikrai įvyks."

„Bet tuo metu, - pasakoja V. Viliūnas, - mus pasiekė žinia, kad liepos 9-ąją (1988 m. - S. D.) numatomas Sąjūdžio mitingas Vilniuje Vingio parke ir iki tos dienos tikrai niekas negalės pas mus atvykti. Nusprendėme, kad susitikimą žūtbūt turime suorganizuoti liepos 13-ąją, nes tai antradienis - įprasta mūsų mokykloje posėdžių ir pasitarimų diena. Apie tai telefonu ėmėme pranešinėti atostogaujantiems bendradarbiams bei kitų miesto mokyklų pedagogams".

Tiek vienur, tiek kitur žmonių intelekto lygis ir gyvenimo suvokimas, požiūris į save ir kitus buvo gana skirtingas, bet visus suvienijo vienas bendras, tuomet dar garsiai neišsakytas, laisvėjimo tikslas, o pasąmonėje gal ir laisvės galimybė. Dar neįvykus pirmajam Sąjūdžio mitingui Vilniuje, Vingio parke, buvo pradėta svarstyti apie panašaus renginio galimybę ir Kapsuke.

V. Viliūnas prisimena: „Buvo aišku, kad organizuojamas renginys jau išeina už mokyklos ribų, kad bręsta įvykis, kurio mastą ir pasekmes sunku nu¬matyti. Supratome, kad į mūsų organizacinę grupę būtina įtraukti žmonių iš kitų organizacijų, labiausiai - iš stambesnių miesto gamyklų. Pirmiausia buvo apsistota prie lietuviškomis akcijomis pagarsėjusios Maisto pramonės automatų gamyklos, kurios daugiau kaip dviejų tūkstančių dirbančiųjų kolektyve buvo didelis būrys sumanių ir patriotiškai nusiteikusių inžinierių bei aukštos kvalifikacijos darbininkų. Inžinierius V. Gaulia į organizacinę grupę pasiūlė „darbininkijos atstovą" V. Šneiderį, puikų organizatorių ir nuoširdų žmogų. Su juo ir su kitais organizacinės grupės nariais ėmėme susitikinėti mano bute. Čia aptarėme ir būsimą renginį, kurį pradėjome įsivaizduoti kaip viso miesto žmonių viešą mitingą. Pasiskirstėme pagrindinius darbus: Pedagoginės mokyklos žmonėms teko pasirūpinti mitingo eigos reguliavimu, mitingo rezoliucijos rengimu, mitinge keltų minčių ir idėjų paskleidimu visuomenėje, pagaliau miesto Sąjūdžio iniciatyvinės grupės formavimu irkt. Gamyklos atstovai turėjo pasirūpinti mitingo tvarka ir saugumu, vėliavų ir transparantų gamy¬ba, aukų Sąjūdžiui rinkimu ir tvarkymu ir kt. Organizacinės grupės vardu leidimo mitingui pravesti į miesto vykdomąjį komitetą kreipėsi V. Šneideris ir V. Mykolaičio-Putino intemato-mokyklos mokytoja Liuda Viliūnienė..."

Reikia pripažinti, kad tuometinė miesto valdžia iš vienos pusės lyg ir blaiviai įvertinusi visas aplinkybes (įvykius Vilniuje, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės santykius su valdžia), o iš kitos - tikriausiai ir nesuvokdama, kaip įvykiai visame krašte, o kartu ir Kapsuke, plėtosis toliau, gana nesunkiai davė leidimą mitingui, kurio oficialiai deklaruojamas tikslas ir buvo pertvarkos rėmimas. Dabar jau visiškai aišku, kad visų lygių Sąjūdžio grupių kūrėjai tuo metu net negalėjo įsivaizduoti, kaip viskas susiklostys ne tik tolimesnėje, bet ir artimiausioje ateityje.

Pasakoja V. Šneideris: „Liepos 10-osios ryte didesnėse žmonių susibū¬rimo vietose jau kabojo skelbimai, kviečiantys visus rinktis Šešupės slėnyje, stadione prie Jono Jablonskio vidurinės mokyklos. Pirmadienį, liepos 11-ąją, kai atėjau į darbą, visi tik ir kalbėjo, kas turi įvykti po dviejų dienų. Nė ne¬žinau, kur dingo visa mano konspiracija, atrodė, kad visi seniai žinojo, kad toksai Šneideris ruošiasi daryti perversmą. Gamykloje pro smalsuolius nebuvo įmanoma praeiti neužkalbintam ir nepaaiškinus, kas čia darosi. Nors šiek tiek bijojau, bet viskas sekėsi gerai, nes labai daug padėjo bendradarbiai. Be draugų pagalbos, vienas nebūčiau nieko padaręs, bet vadovauti tam visam šurmuliui teko man. Gamyklos siuvėja, valdžiai nematant, siuvo trispalves vėliavas ir žalius raiščius tvarkdariams, dailininkės rašė šūkius ir piešė plakatus. Mano tiesioginis viršininkas, buvęs Sibiro tremtinys, ir kiti brigados žmonės leido man darbo metu užsiimti šia visuomenine veikla. Atskirai noriu paminėti moteris, kurios dirbo prie dokumentų kopijavimo mašinų. Ir veiklos Sąjūdyje metu, ir dar daug anksčiau jos slapta padaugindavo įvairią mūsų informaciją. Gal ir nesuklysiu sakydamas, kad Automatų gamykla tapo savotiška Sąjūdžio veiklos baze. Nors savo tuometinės veiklos prisiminimais koncentruojuosi gamyklos mastu, tačiau negaliu pamiršti to, ko labiausiai bijojau ruošiant šį mitingą: savo ranka parašiau prašymą miesto vykdomojo komiteto pirmininkui K. Subačiui leisti organizuoti liepos 13-osios renginį ir kartu su Pedagoginės mokyklos dėstytoja L. Viliūniene liepos 11-osios ryte nuėjome į vykdomojo komiteto pirmininko priimamąjį. Pirmininkas mus greitai priėmė, gražiai pasikalbėjome, atsiprašiau, kad kažkokie „nežinomi" entuziastai persistengė ir iškabinėjo skelbimus, dar negavus valdžios leidimo organizuoti šį renginį. Pirmininkas man paliko gerą įspūdį, jis buvo draugiškas ir geranoriškas. Truputį pabaręs už saviveiklą, pats viską suorganizavo keliais telefono skambučiais ir mūsų prašymą patvirtino parašu. Sudėtingiausias barjeras buvo įveiktas. Toliau yiskas ėjo vos ne savaime: informacija apie renginį taip greitai ir taip plačiai pasklido, kad liepos 13-ąją mano nerimą paskandino į stadioną prie Še¬šupės plaukiančių žmonių ir trispalvių vėliavų jūra. Renginio metu stebėjausi dalyvių tvarkingumu ir kultūringumu. Visus vienijo gera valia ir bendras reikalas savai Tėvynei."

Taigi 1988 m. liepos 13 d. jau minėtų organizatorių pastangomis Kapsuko mieste, Jono Jablonskio vidurinės mokyklos stadione, susirinko tikrai didesnė nei 10 tūkst. minia. Buvo garbingų ir labai lauktų svečių iš Vilniaus, buvo daug nuoširdžių ir karštų pasisakymų, ir, svarbiausia, buvo ta nepaprastai pakili nuotaika, kurią gali suvokti tik ten dalyvavusieji. Tikriausiai kiekvienas tą momentą suvokė savaip. Vienaip išgyveno buvę tremtiniai, sovietinių lagerių kaliniai, kitaip – jaunesnės kartos žmonės. Dar kitaip – oficialūs valdžios atstovai, kurių kalbas lydėjo švilpimas ir gana tiesmuki garsūs komentarai. Ką galėjo jausti kalbėdamas Vykdomojo komiteto pirmininkas aplinkui plaikstantis tautinėms trispalvėms, kai dar taip neseniai buvo garsiai pareiškęs, kad po tuo skuduru jis niekada nei sėdės, nei stovės... Ką mąstė tie, kurie man su P. Nedzinsku einant į mitingą ir nešant plakatą „Kapsukui – Marijampolę“ replikavo: „Durniai žygiuoja!“, „Kur žiūri saugumas?“ ir panašiai. Norisi tikėti, kad dabar šie žmonės išgyvena dėl tuometės savo pozicijos.

Vykstant mitingui vienas iš kalbėtojų - jau minėtasis V. Šneideris – savo kalboje drąsiai išsakė mintis, tuomet pasirodžiusias kone utopinėmis. Jis kalbėjo, kad lietuviai tarnybą armijoje turėtų atlikti Lietuvoje, kad trispalvė turi tapti valstybine vėliava, kad Lietuva gali turėti savo piniginį vienetą - litą. Mitingo metu buvo surinkta didelė pinigų suma. (Man taip pat teko pinigų rinkiko vaidmuo - S. D.) Renginiui baigiantis buvo paskelbta, kad reikėtų įkurti miesto Sąjūdžio rėmimo grupę ir pasiūlyta norintiems joje dalyvauti rinktis kitą dieną J. Jablonskio vidurinės mokyklos muziejuje. Į jį mus įsileisti maloniai sutiko (suprasdamas, kad rizikuoja) šios mokyklos mokytojas ir muziejaus vedėjas Vincas Peckus.

Atėjo daugiau kaip trisdešimt žmonių. Kalbėtasi ilgai ir aistringai. Visi galėjo išsakyti savo mintis apie tolimesnės veiklos perspektyvas tiek viso krašto, tiek miesto ir tuomečio rajono mastu. Į šį susirinkimą atvyko ir miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas, kuris iškėlė „įdomią" mintį, kad sąjūdininkai galėtų, pavyzdžiui, valyti Šešupės pakrantes...

Šio susirinkimo metu buvo išklausytos visos nuomonės. Kai kurioms jų (eiti kažką ardyti, daužyti, apspjaudyti) buvo nepritarta. Pasiūlius apsispręsti dėl aktyvaus dalyvavimo judėjime, susiformavo 27 žmonių grupė (dalis aktyvaus dalyvavimo atsisakė bijodami rizikuoti, kiti buvo išsikėlę kitokius tikslus). Iš šių 27 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių apie 20 turėjo įgiję aukštąjį išsilavinimą, 12 žmonių - pedagoginį ar kitokį humanitarinį išsilavinimą, likusieji - techninio išsilavinimo žmonės. Po neilgų diskusijų priėjome prie konkrečių ir aiškių artimiausios ateities uždavinių: krašto mastu - palaikyti ir visapusiškai prisijungti prie Vilniaus iniciatyvinės grupės akcijų ir renginių; mieste - užkirsti kelią numatytam Lenino paminklo pastatymui ir pradėti agitaciją dėl Marijampolės vardo sugrąžinimo. Buvo suorganizuotas dar vienas atviras susirinkimas, kurio metu išsirinkome už atskirus veiklos barus atsakingus žmones. Man teko didelė garbė ir atsakomybė būti išrinktam LPS Kapsuko miesto ir rajono grupės pirmininku. Manau, tai lėmė keletas veiksnių: mano pasiūlymai dėl tolimesnės veiklos pasirodė pakankamai racionalūs; turėjau pakankamai laisvo laiko, nes dirbau mokyklų filmotekos vedėju; turėjau nuosavą automobilį, kas tuo metu dar nebuvo masinis reiškinys.

Tikriausiai nepavyks chronologiškai atkurti visų per keletą metų nuveiktų darbų ir įvykių, todėl pabandysiu išvardyti tik svarbiausius arba būdingus tik Marijampolei.

Pirmiausia pradėjome akciją, kad užkirstume kelią Lenino paminklo, kuris jau buvo užsakytas, statymui. Tai darėme gana paprastai: centrinėje J. Basanavičiaus aikštėje iškėlėme trispalvę ir prie jos rinkome nepritariančių tokiam dalykui parašus. Parašų buvo tikrai nemažai, ir tai suteikė vilčių, kad žmonės nebijo reikšti savo nuomonę ne tik bevardėje minioje. Pasirašė net keletas Kapsuko įgulos kariškių. Reikia pripažinti, kad, iš vienos pusės, įsibėgėjant laisvėjimo procesui krašte, iš kitos - didėjant valdiškų struktūrų pasimetimui, tas paminklas tikriausiai taip ir nebūtų pastatytas, bet ta parašų rinkimo akcija buvo lyg lakmuso popierėlis, parodantis žmonių nuomonę ir nusiteikimą.

Paskatinti šio supratingumo ir geranoriškumo miesto centre, prie universalinės parduotuvės, įrengėme Sąjūdžio stendą, gavome sutikimą skelbti savo informaciją per vadinamąjį vietinį radijo tašką. Tačiau su¬pratome, kad būtina turėti savo spaudą. Iš pradžių pavyko suorganizuoti tik paprasto, rašomąja mašinėle atspausdinto ir keliolikos egzempliorių „tiražu" padauginto leidinėlio išleidimą. Dėl pavadinimo daug ginčų nekilo. Jis tapo „Varpo Aidu". Suvokdami, kad tokio leidinėlio leidimas yra per daug varginantis ir primityvus, nusprendėme kreiptis į vietinę valdžią su prašymu ir pasiūlymu „Varpo Aidą" spausdinti tuomečio oficiozo „Naujasis kelias" puslapiuose. Aktyviai diskutuodami, reikšdami savo nuomonę Vykdomajame ir vietiniame Komunistų partijos komitetuose ir įrodę, kad vienaip ar kitaip savo leidinį vis vien leisime, į „Naujojo kelio" puslapius pavyko įsiprašyti. Taip „Varpo Aidas" tapo gana reguliariu, nors ir ne atskiru, bet pakankamai savarankišku ir nemažu tiražu išeinančiu leidiniu. Tiktai „Naujojo kelio" redakcija išsiderėjo prierašą: „Ne su visomis šiame skyrelyje reiškiamomis mintimis „Naujojo kelio" redakcija surinka ir faktų netikrina." Mūsų leidinio redaktoriumi sutiko būti Pedagoginės mokyklos lietuvių kalbos dėstytojas L. Šepkus. Maždaug po pusmečio, norėdami išsakyti šiek tiek aštresnes ir valdžiai nepriimtinas mintis bei didėjant spausdintinos medžiagos kiekiui, pajutome didėjantį „Naujojo kelio" valdžios nenorą skirti mums atskirą puslapį. Tuomet, įdėję nemažai pastangų, nusipirkome popieriaus (kurio tais laikais oficialiai nusipirkti ne „valdiškam" laikraščiui buvo labai sunku) ir pradėjome „Varpo Aido" kaip atskiro leidinio leidybą. Tai nebuvo lengva. Juk neturėjome nei redakcinės grupės, nei galimybės išleisti laikraštį reguliariai. Be to, spausdinome daugiausia savanorių pateiktą medžiagą ir, žinoma, Sąjūdžio informaciją ir agitaciją. Su spaustuve taip pat teko ilgokai pasiderėti.

1988-ųjų antrojoje pusėje vykdėme aktyvią agitaciją (pradėta ji anksčiau, bet gal nebuvo tokia aktyvi), kad miestui būtų sugrąžintas Marijampolės vardas. Tiksliai nepamenu, ar tų pačių metų pabaigoje, ar kitų pradžioje buvo padaryta apklausa šiuo klausimu. Mūsų dideliam džiaugsmui, Marijampolės vardas ženkliai laimėjo prieš Kapsuką. Aišku, dar reikėjo sulaukti tuometinės AT sprendimo, kuris jau nekėlė abejonių.

Tų pačių 1988-ųjų rudenį nutarėme Marijampolėje surengti Tauti¬nės vėliavos iškėlimo šventę. Valdžia siūlė palaukti, kol ši vėliava bus įteisinta oficialiai, bet mes manėme kitaip. Ir situacija buvo mums palanki - valdžia tokios ceremonijos uždrausti jau negalėjo. Ir vėl į J. Basanavičiaus gatvę susirinkus kelių tūkstančių miniai, virš Centrinio pašto pastato stogo suplevėsavo Trispalvė. Daugelio akyse žibėjo ašaros. Ir prieš tai, ir po to dar ne vieną kartą nuo šio pašto laiptų mums, sąjūdininkams, teko garbė ir atsakomybė kreiptis į miesto ir rajono žmones. Kažkodėl ypatingą nuotaiką (dabar sakytume - dozę adrenalino) sukeldavo faktas, kad kaskart ir atvirai buvome filmuojami iš priešais paštą stovinčio saugumo pastato.

Norėčiau paminėti ir Tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus kūrimosi pradžią, kuri prasidėjo dėl Sąjūdžio įtakos. Iš buvusių tremtinių sulaukėme pageidavimo padėti jiems susiburti į organizaciją. Miesto Vykdomajame komitete suderinome, kad šie beveik visi pagyvenę žmonės galės konkrečiu laiku (tam buvo numatyta išeiginė diena, pavakarys) susirinkti Audimo fabriko salėje ir kad ji bus atrakinta. Deja, duris radome užrakintas ir susirinkęs garbaus amžiaus (apie 60-70 metų) žmonių būrelis pasimetę stypčiojo prie durų. Netrukus pasirodė civiliškai apsirengęs milicijos ar saugumo pareigūnas ir pareikalavo išsiskirstyti, traktuodamas šį susirinkimą kaip nesankcionuotą mitingą (!?). Neišsiskirstėme, bet suėjome į uždarą mėgėjų teatro kiemelį ir ten jau po atviru dangumi žmonės įsteigė savo organizaciją. Dėl šio renginio vienas iš organizatorių, buvęs mokytojas ir 1941 m. tremtinys, šviesaus atmini¬mo Vincas Urbonavičius ir aš sulaukėme šaukimo į teismą, kur buvome „premijuoti" administracinėmis baudomis. Tiesa, tas pats teisėjas jau po kelių mėnesių, rausdamas ir atsiprašinėdamas, tas baudas panaikino.

Tikriausiai net nereikia aiškinti, kad vykdydami įvairių rinkimų agitaciją ir pristatinėdami Sąjūdžio keliamus ar remiamus kandidatus susidurdavome ir su atviru arba užslėptu valdžios pasipriešinimu. Pavyzdžiui: vyksta tėvų susirinkimas vienoje mokykloje. Kaip svečias pakviečiamas LKP miesto komiteto pirmasis sekretorius, Komunistų partijos kandidatas j AT. Atvykstame ir mes su savo kandidatu (tą kartą Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretoriumi Romu Gudaičiu). Mokyklos vadovybė aiškiai neslepia susierzinimo, bet išprašyti nedrįsta. Susirinkimui baigiantis, žodis garsiai ir iškilmingai suteikiamas valdžios kandidatui, o šiam baigus kalbėti, direktorė tėvus pakviečia skirstytis į kabinetus pas klasių auklėtojus. Nepasimetėme. Mokinių tėvams šiek tiek sutrikus, dairantis, ką daryti (nes visi matė, kad yra ir Sąjūdžio kandidatas ir jis yra ignoruojamas), tenka paskelbti, kad į susirinkusius nori kreiptis ir pastarasis. Žmonės be menkiausio nepasitenkinimo, net, sakyčiau, džiugiai ir drausmingai susėdo ir klausėsi Sąjūdžio kandidato pasisakymo. Tik po nuoširdžiais plojimais palydėtos kalbos ir rankos kalbėtojui paspaudimų išsiskirstė iš salės. Tikriausiai nereikia priminti, kokios organizacijos keliamas kandidatas po to triuškinamai laimėjo rinkimus. Panašiai būdavo ir ne vieno kolūkio darbuotojų susirinkimuose. Reikia pažymėti, kad ir čia situacijų būta įvairių: kai kurių kolūkių pirmininkai, sugalvoję vienokių ar kitokių priežasčių, Sąjūdžio žmonių tiesiog neįsileisdavo, kiti, priešingai - elgėsi kaip aktyvūs Sąjūdžio rėmėjai ir pagalbininkai.

Dar vienas svarbus mūsų veiklos baras buvo Sąjūdžio spaudos gabenimas iš Vilniaus ir Kauno bei jos platinimas. Kadangi dirbau rajono Švietimo skyriui pavaldžioje mokyklų filmotekoje, tai, be jokių abejonių, jos patalpos buvo panaudotos spaudos laikinam saugojimui. Ir dabar galėčiau padėkoti buvusiam Švietimo skyriaus vedėjui A. Petrauskui, kuris šiai veiklai neprieštaravo ir nedraudė spaudą dalyti kas mėnesį vykusiuose mokyklų direktorių susirinkimuose. Vėliau, pavykus iš valdžios gauti atskiras patalpas Sąjūdžio grupės būstinei, visas veiklos centras į jas ir persikėlė. Darbas tapo labiau organizuotas ir kryptingesnis.

Sąjūdžio rėmimo grupės susibūrė beveik visose miesto įmonėse bei dalyje kolūkių, todėl maždaug kartą per mėnesį rengėme atvirus sąjūdininkų susirinkimus įvairių įstaigų salėse. Vėliau tam tikslui gavome nuolatinę patalpą - jau minėtą Audimo fabriko salę. Išsirinkome ir plačiau atstovaujamą organą, vadinamąjį Marijampolės seimelį.

Žinoma, kaip ir visos Lietuvos sąjūdininkai ir Sąjūdžio idėjoms pritariantys žmonės, aktyviai dalyvavome visuose Sąjūdžio organizuotuose renginiuose, rinkome savo atstovus į Sąjūdžio Seimą. Ši garbinga pareiga teko jau minėtiems V. Viliūnui, V. Šneideriui, A. Pečkui ir man, S. Daugėlai.

Negaliu nepaminėti puikaus Maisto pramonės automatų gamyklos sąjūdininkų suorganizuoto Vasario 16-osios minėjimo 1989 m. Šiame įspūdingame renginyje dalyvavo R. Ozolas, šviesaus atminimo V. Landsbergis-Žemkalnis ir kiti. Su dideliu pakilimu agitavome ir rinkome tuometę SSRS Aukščiausiąją Tarybą, kurioje mums atstovavo R. Gudaitis ir akademikas A. Buračas.

Aktyviai veikė ir tuometiniam rajonui priklausiusios Sąjūdžio grupės: Kalvarijoje joms vadovavo J. Dzermeika ir E. Ulevičius, Kazlų Rūdoje - M. Daugiala ir Z. Salys.

SSRS komunistų partijos, vėliau Lietuvos komunistų partijos Marijampolės skyriaus veikla, mano subjektyvia nuomone, buvo dviprasmiška. Iš vienos pusės, ji nieko nedarė be nurodymų iš viršaus ir tuo labiau savo pozityvios pozicijos Lietuvos ir Marijampolės žmonių siekių atžvilgiu nerodė. Iš kitos pusės - mūsų veiklai labai akivaizdžiai netrukdė. Bet faktai yra tokie: renkant parašus dėl Lenino paminklo nestatymo ar Marijampolės vardo sugrąžinimo, šios partijos vadovų parašų blankuose nėra. Tai žinau, nes pats asmeniškai prašiau pasirašyti. Iš neoficialių šaltinių teko sužinoti, kad Partijos komitete, pasikvietus patikimus žmones (keletą kolūkių pirmininkų ir kitą partinį aktyvą, tarp jų, be abejo, buvo ir tuometinis antrasis sekretorius Romas Adomavičius), buvo svarstoma, kur reikės izoliuoti aktyvius Sąjūdžio žmones, jei ateis toks nurodymas iš viršaus. Laimei - neatėjo, o Vilniu¬je reikalai klostėsi taip, kad Komunistų partijos vadovybė, manyčiau, vien iš baimės netekti žmonių paramos, pasuko tautos siekių deklaratyvaus palaikymo ir pritarimo jiems keliu. Tad 1989 m. rugpjūčio 23 d., per didžiąją Baltijos kelio akciją jau ir Partijos komiteto veikėjai stovėjo šiame kelyje. Kiek nuoširdžiai - jau kitas klausimas.

Kalbėti apie dvi jėgas – Sąjūdį ir savarankišką LKP, petys petin vedusias Lietuvą į nepriklausomybę, švelniai tariant, būtų per drąsu -vieni vedė, o kiti lanksčiai prisitaikė. Kalbant apie komunistų (turint galvoje visą šio žodžio ideologinį užtaisą) kiekį Lietuvoje, drįstu teigti, kad tokių idėjinių, kaip M. Burokevičius, buvo vienetai. Didžiąją masę sudarė žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių privalėję turėti šios partijos bilietą (juk net ir kolūkyje, skirstant traktorius, partinis traktoristas jį gaudavo greičiau). Žinoma, pasitaikydavo ir tokių stojimo į partiją motyvų: „Kodėl aš turiu bijoti? Tegul bijo manęs..."

Turiu nuoširdžiai prisipažinti, kad apie dvejus metus trukusi aktyvi politinė veikla, dažnai net nematomi ir nežinomi jos momentai (prašymai, derinimai, diskusijos ir ginčai su įvairių lygių valdžios atstovais bei vietinės įgulos kariškiais, kelionės į Vilnių, rinkiminiai vojažai) gerokai išsekino ir nuvargino, todėl labai nudžiugau, galėdamas Sąjūdžio Marijampolės grupės pirmininku pasiūlyti išrinkti vis aktyviau ir produktyviau veikloje pradėjusį dalyvauti Dujofikacijos valdybos inžinierių šviesaus atminimo A. Bajarkevičių, kuris vėliau pirmuosiuose demokratiškuose vietos valdžios rinkimuose tapo pirmuoju naujai iš¬rinktos miesto Tarybos pirmininku.

Baigdamas norėčiau nuoširdžiai padėkoti ir pareikšti pagarbą visiems mus palaikiusiems Lietuvos ir Marijampolės žmonėms, o ypač daugiau ar mažiau aktyviems sąjūdininkams. Gaila tik, kad ant pašto pastato styrančio vėliavos koto miesto centre, visiems gerai žinomoje ir prieinamoje vietoje, pasibaigus Sąjūdžio veiklai, taip nė karto ir nepamačiau jokios - nei valstybinės, nei miesto švenčių ar Europos dienas simbolizuojančios vėliavos...


Sąjūdis Lietuvos periferijoje (1988-1993 m.). - Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009. - P. 291-300.