Sąjūdžio veiklos aktyvistas Gediminas Karauskas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,4 / 5 (21 balsai)

Ties likimo sūkuriais (Apie Gediminą Karauską)

„Tamsta, Lazdijų rajono Šaulių kuopos vado pavaduotojau, pirmasis skyrius „Pušelė" dviejų dienų žygiui „Partizanų keliais" pasiruošęs!" - skyriaus vadė „Pelėda".

Šiais žodžiais 2005 m. balandžio 16 d. Krosnoje vykusiame dviejų dienų žygyje „Partizanų keliais", skirtame Kalniškės mūšio šešiasdešimtmečiui paminėti, nuaidėjo kreipimasis į gerbiamą Lietuvos laisvės kovų dalyvį Gediminą Karauską. Atiduodama pagarbą šiam žmogui, pajutau neapsakomą vidinį jaudulį ir didžiulę atsakomybę. Juk man teko garbė kreiptis į tokį svarbų, visuomenei žinomą žmogų. Būtent Gediminas buvo vienas iš tų, kurie parodė stiprų ryžtą ir trykštančią dvasios energiją išgyvendamas kovų už laisvą Tėvynę tragizmą.

Kaip manot, kiek patyčių reikėjo ištverti? Kiek daug skaudžių ir lemtingų gyvenimo puslapių teko praversti, kad turėtume ją laisvą ir nepriklausomą kad galėtume drąsiai sakyti: „Tai mano Tėvynė- laisva Lietuva!?"

G. Karausko gyvenimas yra vienas iš daugelio faktų, kurie liudija apie didžiulę meilę savai gimtinei. Gedimino ir jo artimųjų auka tik dar labiau praturtina mūsų prasmingą krašto istoriją. Jo širdį be gailesčio daužė ir į šipulius trupino rūsti gyvenimo lemtis. Tačiau net tada, kai pateko į žiaurių kovų sūkurį, šio pasakojimo herojus nepalūžo...

Gedimino istorijos prisiminimai vis dar glūdi giluminiuose prabėgusių metų kloduose. Jie pasiruošę dar kartelį atgimti.

1934 m. vasario 16 d. Naujosios Kirsnos kaime, Rudaminos parapijoje, pasaulį pirmą kartą išvydo Gediminas Karauskas. Jis augo penkių vaikų šeimoje (keturių brolių ir vienos sesers). Mama Anelė Juktelytė-Karauskienė (Vinco) dirbo pas ūkininkus. Tėtis Juozas Karauskas buvo stalius. Visi gyveno namuose, pastatytuose ant Jurgio Paškevičiaus žemės.

Vokiečių okupacijos laikais 1941 m. Gediminas pradėjo lankyti mokyklą Naujosios Kirsnos kaime. Pasimokęs čia vos dvejus metus turėjo nutraukti mokymąsi, kurį vėliau baigė jau sovietinės okupacijos metais. 1947 m. pradėjo lankyti Krasenkos septynmetę (dabar jau Krosnos pagrindinę mokyklą), kurioje besimokant atsitiko svarbių ir skaudžių Gedimino gyvenime įvykių.

Atrodytų ramų, saugų paprastų žmonių gyvenimą iš esmės pakeičia 1945 m. įvykiai. Po Kalniškės mūšio (1945) partizanai sudarė mažesnius būrius, kurių vienas neaplenkė ir Karauskų namų. Jų sodyboje buvo įrengtas Dainavos apygardos, Šarūno rinktinės, Mindaugo tėvūnijos, Broniaus Šalaševičiaus-Žilvičio vadovaujamo partizanų būrio bunkeris. Čia partizanams lyg ir buvo saugu. Sodyba, turėjusi "Dunojaus" slapyvardį, buvo vienkiemis prie Naujosios Kirsnos upės ir pelkynų. Be to, vargingos šeimos gyvenimas neužkliūdavo valdžiai. Gedimino tėtis Juozas Karauskas buvo partizanų ryšininkas 1944-1948m.. Aprūpindavo juos maistu ir tiekdavo žinias.

Laikui bėgant jo vaikai tapo partizanų pagalbininkais, nešiodavo laiškelius. Nuėję į Šeštokus ar Rudaminą, stebėdavo, ar yra kariškių mašinų, kariuomenės dalinių. Surinkę reikalingą informaciją pranešdavo kam reikėjo.

Gediminas pažinojo partizanus, gyvenusius jų namuose, tačiau vieno nežinojo, nes tai buvo Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas- Vanagas, kurio veikla buvo paslaptis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Pagalba partizanams galėjo brangiai kainuoti kiekvienam Karauskų šeimos nariui. Tai reikalavo didelio budrumo, atsakingumo, dvasinės ištvermės. Kiekviena diena buvo tarsi stipriai įtemptas siūlelis, kurį vos palietus galėjai viską sugriauti.

Partizanų slėpimas ir dangstymas tapo kasdieniu rūpesčiu. Tai truko trejus metus, kai staiga 1948-ųjų metų vasario 11 dieną MGB kariuomenės 562-ojo atskiro šaulių bataliono kareiviai apsupo Karauskų sodybą.

Tuo metu namuose buvo mama su tėčiu ir jauniausias sūnus Edvardas bei vyriausias Juozas. Partizanai buvo budrūs. Vos įžengus į namus rusų kareiviui, partizanų būrio vadas Žilvitis į jį šovė. Šiuo šūviu buvo pradėta sunki ir įnirtinga kova. Per susišaudymą enkavedistai negailėjo nei kulkų, nei granatų. Viena granata sprogo vos spėjus Gedimino mamai pasikelti nuo lovos ir nubėgti pas vaikus, kurie tupėjo papečėje su kupinomis baimės širdimis. Jų akyse ties slenksčiu nuo kulkos krito Gedimino tėtis. Dar spėjo ištarti „sudievu, sūneliai", ir užgeso kaip žvakė nuo vieno mirtį nešančio šūvio.

Kartu su juo krito ir gyvybę paaukojo penki, partizanai: S. Keršulis- Švyturys, V. Busila-Ramutis, V. Bartaška- Vaidotas, J. Jančius- Rytas, J. Zdanavičius- Trispalvis.

Tuo metu mokykloje buvęs Gediminas, išgirdęs pirmuosius enkavedistų šūvius, iškart suprato, kad susišaudymas vyksta jų namuose. Nieko nelaukęs, tekinas pasileido bėgti namo. Prie netoli namų esančio vieškelio susitiko su broliu Vitu ir seserimi Irena, kurie taip pat lyg nujautę kažką negera, iš Naujosios Kirsnos mokyklos parskubėjo namo. Jie laukė, kol aprims šūviai. Vienas iš saugumiečių sužeidė šešiolikmetį brolį Juozą, kurį paėmęs už rankos vaikščiojo prie kiekvieno žuvusio partizano ir iš kitoje rankoje laikomo pistoleto vaikų akivaizdoje dar šaudė į sužeistus ir negyvus partizanus.

Klaikūs garsai kėlė neapsakomą siaubą. Akyse degančio ūkinio pastato liepsna pamažu geso. Su ja drauge ir viltis pamatyti ką nors gyvų iš taip jų mylimų žmonių.

Pritilus susišaudymui abu broliai ir sesuo drąsiai žengė namų link. Įeinančius į kiemą juos pasitiko pats klaikiausias vaizdas. Sugriauta namo dalis, išdaužyti langai, negyvi partizanų kūnai ir srūvantys kraujo upeliai nekėlė jokios abejonės: pasitraukti pavyko tik daliai partizanų. Nerimo genami žengė pro duris. Kelią pastojo kraujo klane gulintis tėvo kūnas. Kambaryje buvo tardoma mama. Ji verkė, net spiegė. Ją areštavo.Buvo duotas įsakymas krauti nukautuosius ir suimtuosius į "padvadas" (vežimus) ir išvežti į Lazdijus. Kaimynas dar maldavo palikti Gedimino tėčio kūną, kad galėtų deramai atsisveikinti ir palydėti į paskutinę kelionę. Bet jis pamiršo, kad prieš jį stovi begėdiškos prigimties padaras, kuris neturi jausmų... Blankstantis judančio vežimo siluetas pamažu išnyko. Gediminas su broliais ir seserimi liko vienui vieni. Prieš juos stovėjo namas, toks gūdžiai šaltas ir baugus. Jis buvo vienintelis liudininkas, bylojęs apie tragišką susirėmimą.

Tolimesnio gyvenimo kelias buvo lyg veidrodis, kuriame atsispindėjo tik skausmas, kančia ir sunki kova dėl likimo. Mamą nuteisė dešimt metų kalėti lagery, Karagandos srityje. Vaikai išsiskirstė, kur kas priėmė. Jie buvo stumdomi iš vienų namų į kitus. Žmonės bijojo juos ilgai laikyti, nes vaikai buvo laikomi partizanų šeima ir už jų slėpimą galėjo būti nubausti. Taip likimo blaškomi Karauskų vaikai buvo atskirti vienas nuo kito.

Prieš išsiskirdami Gediminas su broliais ir seserimi dar kelias dienas gyveno pas kaimyną. 1948 metų vasario 16 dieną praėjus vos savaitei po tragiškų įvykių Gediminas grįžo į mokyklą Krasenkoje tęsti mokslų. Direktoriui Vaitiekūnui įteikė raštelį nuo partizanų vado Žilvičio. Gediminas nežinojo, kas jame parašyta, tačiau direktorius išsigandęs perskaitė ir geranoriškai liepė eiti į klasę ir mokytis.

Klasės draugai buvo labai dėmesingi. Jie nesmerkė, neignoravo Gedimino. Jiems buvo žinomos visos tos siaubingos dienos smulkmenos. Vaikai užjautė ir teikė dvasinę paramą. Tačiau klasėje atsiradus mokytojui Stepanauskui visi nustėro. Jis pakvietė Gediminą prie lentos ir uždėjęs ranką ant jo peties paklausė vaikų, ar šie matė kada banditą?... Gediminas pasijuto išduotas ir nesuprastas. Mokytojas pažemino jį visų draugų akivaizdoje, todėl palikęs knygas, iššoko pro atidarytą klasės langą ir pabėgo. Į šią mokyklą niekada negrįžo.

Vieną vakarą Gediminas traukė link balų, kur buvo įrengta slėptuvė. Joje žadėjo praleisti naktį. Tačiau pakeliui sutiko kaimyną Urmanavičių, kuris, sužinojęs apie jo nakvynės vietą pasiūlė pernakvoti jo namuose. Tą naktį Urmanavičių sodybą užplūdo stribai. Apsupo namą ir įėję vidun visus šeimos narius sustatė vidury kambario. Griežtas ir stiprus stribo balsas perspėjo nebėgti, nes tai padarę bus nušauti.

Šią šeimą trėmė į Sibirą. Į vežimus buvo sukrauti visi daiktai, kuriuos leido pasiimti. Urmanavičienė dėjosi rankinę siuvimo mašiną tačiau stribas atėmė ją. Enkavedistų kareivukas buvo minkštesnės širdies, ko nepasakysi apie lietuvį stribą, ir siuvamąją grąžino, nes žinojo, kokia reikalinga bus Sibire. Dalį nakties Urmanavičiai praleido Šeštokuose esančiame malūne, netoli geležinkelio stoties, nes trūko vagonų sutalpinti žmones.

Anksti ryte, kai visus varė į vagonus, nepaisydamas enkavedistų perspėjimų, nutaikęs progą, Gediminas pasileido bėgti. Nematydamas nieko aplink save, jis lėkė kaip vėjas nuo Šeštokų iki Liepinės kaimo. Pasąmonėj pynėsi tik ką matyti vaizdiniai, kurie dar labiau ragino sprukti.. .Vėl teko sugrįžti į realybės košmarus. Klaidžioti iš vienų namų į kitus...

Netvirtą savisaugos jausmą netrukus atgaivino pastovių, saugių ir jaukių namų šiluma. Pusantrų metų Gediminas gyveno pas tetą Veroniką Jutkevičiūtę Vartuose. Vėliau apie dvejus metus praleido Alekso Juškausko namuose, taip pat Vartuose. Šis žmogus jam buvo ypač dėmesingas, nes kančių ir rūpesčių nualinta Gedimino širdis neatlaikė. Vis dažniau jį ištikdavo širdies priepuoliai. Juškauskas šių ryškėjančių blogos sveikatos požymių pro akis nepraleido. Jis pradėjo vežioti Gediminą pas daktarus į Kalvariją, Marijampolę. Po ilgo ir varginančio gydymo pagaliau buvo atvertas langas į saulę. Ši šviesa tarsi viltis įsiliepsnojo jo viduje. Gediminas pasveiko! Buvo žengtas žingsnis iš košmariško sapno. Dabar gyvenimas tapo kitoks.

Gediminas pasidarė dokumentus ir jį paėmė tarnauti į tarybinę armiją. Čia jis sutiko jam brangių žmonių, kurie jį suprato ir padėjo sunkiu gyvenimo momentu. Baigęs tarnybą kartu su broliu grižo į tėviškę. Čia jo laukė jaudinantis susitikimas su mama, broliais ir seserimi. Pagaliau po tiek metų jie turėjo teisę būti kartu. Aplieję karčiomis ašaromis, krauju, tulžimi pilkus košmariškus prabėgusių metų įvykius, juos palaidojo žemės gelmėse. Gyvenimas prisipildė gėrio, džiaugsmo ir laimės. Vaikų širdys pražydo tarsi gėlės, palaistytos motiniškos meilės ir šilumos. Tiesa, vieno žmogaus jų tarpe trūko - tėčio. Bet nors nebuvo jo šalia, nors negalėjo jo liesti, matyti, tėčio atminimas buvo gyvas jų dvasioje. Po septynerių metų grįžusi mama aplink vaikus sukūrė tarsi gaubtą, po kuriuo jie jautėsi ypač saugūs ir mylimi.

Gediminas pradėjo dirbti. Trisdešimt metų dirbo melioracijoje, o dešimt metų kolūkyje. Atgimimo laikais 1991 metais jis įstojo į Šaulių sąjungą. Dalyvavo partizanų paieškoje ir buvo išrinktas partizanų rezistencijos perlaidojimo komisijos nariu. Jis vadovavo paminklų, koplytstulpių, skirtų partizanams, statymui.

Ir šiandien Karauskų šeima uždegdama žvakutes prie partizanų paminklo Lazdijų kapinėse, visada prisimena tą slegiantį skausmo kartėlį dėl praeities padarinių. Iki šiol nerastas tėvo kapas pasąmonėje vis dar gimdo mintis apie neužpildytą tuštumą kiekvieno iš jų širdyse...

Versdamas paskutinius prisiminimų lapus, Gediminas mums linki mylėti tėvynę! Nesvarbu, kiek daug ji iš mūsų atimtų, svarbiausia tai, kiek jai duotume mes!

Darbą parengė: Eglė Kazakevičiūtė, mokytoja Audronė Pileckienė, Lazdijų rajono Krosnos pagrindinė mokykla.


VEIKLA ATGIMIMO METAIS

Prie mitingo Lazdijuose prisidėjo Šaulių organizacija. Mitingą miesto centre buvo uždraudę, tačiau jis vis tiek įvyko užmiestyje. Į šį mitingą buvo atvykę žmonių iš Vilniaus: Medalinskas, Radžvilas, Kuzmickas. Jie pravedė Sąjūdžio mijnėjimą, kurio metu žmonės išsirinko iniciatyvinę grupę.

Kitas mitingas vyko Veisiejuose, sporto stadione. Šiame mitinge dalyvavo nemažai lazdijiečių, mitingą vedė J. Verseckas ir Ražukas. Dalyvavo ir poetas Sigitas Geda.

Pamenu, kai buvo bandyta iš mitingo vedėjų atimti mikrofoną, bet komunistų partijos atstovams buvo pasakyta, kad jie tik klausytųsi. Tada visi jautėmės nesaugiai, ėmėme dairytis ar neapsups mūsų. Tie metai dar buvo pati Sąjūdžio pradžia.

Vilniuje Vingio parke įvyko pirmasis mintingas. Dalyvavo daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Į Vilnių važiavau su žmona ir kaimyno šeima. Vos atvažiavus, prie įėjimo, mus pasitiko dvi mergaitės ir įsegė mažas Lietuvos vėliavėles. Tai buvo malonus sukrėtimas. Mano kaimynas, pamenu, tą vėliavėlę vis užsidengdavo, tada jam dar buvo nedrąsu. Mitingo metu Gedimino pilyje iškėlė trispalvę. Pirmasis kalbėjo užsienio reikalų ministras apie savo viešnagę Maskvoje. Vėliau kalbėjo V. Landsbergis. Mintingas tęsėsi ilgai. Kai važiavome namo, buvo jau naktis.

Šiaulių sąjunga Lazdijuose

Šaulių organizacija susikūrė Atgimimo laikotarpiu. Šaulių sąjungos Lazdijų skyriaus vadovu buvau apie 10 metų. Šauliai dalyvavo įvairiuose renginiuose, pradėjome atstatinėti žuvusių partizanų kryžius, paminklus. Esu Kalniškės mūšio vietoje pastatytų kryžių iniciatorius.

Dabartiniu metu yra pastatyta apie 36 paminklai, koplytstulpiai.

Kokios nuotaikos buvo Lazdijuose Atgimimo laikotarpiu?

Buvo jaučiamas didelis pakilimas. Visi žmonės tokie draugiški, nuotaikingi.

Pamenu, kai Lietuvos Lenkijos pasienyje atvėrė sienas. Nuvykome su visa šeima prie pasienio ir įsiprašėme, kad įtrauktų į sąrašus, kad galėtume nuvykti į Lenkiją. Lenkai jau laukė mūsų – lietuvių, ir sutiko mus labai džiaugsmingai. Po ilgos okupacijos tokie įvykiai buvo džiaugsmingi.

Kap gimė idėja įkurti savo namų biblioteką?

Turėjau daug nuotraukų iš Atgimimo laikų, partizaninio laikotarpio, tad gimė mintis įkurti biblioteką. Bibliotekoje yra visi mano garbės raštai, medaliai.

Šiemet G. Karauskui Vasario 16-oji buvo ypatinga diena. Tądien 76-ąjį gimtadienį pasitikęs lazdijietis buvo apdovanotas už nuopelnus Lazdijų kraštui ir Lietuvai Laisvės angelo statulėle ir Lazdijų rajono mero Artūro Margelio padėka. Taip buvo įprasminta žinomo partizanų ryšininko, vieno iš Kalniškės mūšio vietos įamžinimo iniciatorių, aktyvaus Lazdijų miesto bendruomenės nario veikla.

Šaltiniai

Sąjūdžio veiklos aktyvisto Gedimino Karausko atsiminimus užrašė Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytoja Deima Povilaikaitė