Sąjūdis ir mūsų viltys

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (460 balsai)

Balys Juodzevičius


Kaip didinga pavasarį iš krantų išsiliejusi upė, šią vasarą ir rudenį gatves, miesto aikštes ir stadionus užtvindė Lietuva, ilgai brandinusi viltį gyventi demokratiškai ir nepriklausomai. Ryškiomis vėliavų spalvomis sužėrėjo miestai, pagaliau trispalvė suplazdėjo ir Gedimino kalne. Vėl Vinco Kudirkos žodžiais reiškiame savo šviesos ir tiesos ilgesį.

Šią vasarą, gražiai susiėmę už rankų, dainuodami apie tiek vargų patyrusią Tėvynę, pajutome, kad mūsų širdys dar gali plakti vienu taktu, kad turime tuos pačius džiaugsmus, rūpesčius, viltį. Pajutome, kad esame nedidelė, bet išdidi ir vieninga tauta.

Dešimtis metų tylėjusi, tauta prabilo, norėdama viešai mitinguose išsakyti savo nuoskaudas, tiesos troškimą ir šviesesnės ateities ilgesį.

Bet laisvės kaina visada didelė. Dažnai ji pareikalauja net gyvybių. Rugsėjo 28 dieną ir prieš mūsų taikingą demonstraciją Vilniuje buvo pavartota brutali jėga, bet šimtai tūkstančių žmonių pareikalavo išaiškinti nusikaltusius, ir žmonių balsas buvo išgirstas.

Svaiginančio entuziazmo ir mitingų dienos jau lyg ir praeina. Atėjo darbų metas. Įvyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, neseniai Seimo posėdyje apsvarstytas Lietuvos Konstitucijos projektas. Jos naujoji redakcija jau paskelbta „Atgimimo“ 7 numeryje.

Brežnevinė biurokratija, pajutusi iš po kojų slystant žemę, sujudo. Juodašimtiškai pasišiaušė „Vienybė“(„Jedinstvo“), liaudies vardu pradėjusi ardomąją veiklą ir pasišovusi lemti Vilniaus ir Lietuvos ateitį. Tad mes tik pritarti galėtume J. Janonio žodžiams:

„Pailsėti dar ne laikas,

Tai dar tik kovos pradžia...“

Persitvarkymo priešai pradėjo lieti pamazgas ant Sąjūdžio, siekdami sukompromituoti, apjuodinti jį žmonių akyse. Keista šiandien ir nesuprantama, kaip kai kurie piliečiai, 10 – 15 metų gyvenę respublikoj, nerado reikalo išmokti jos kalbos. Maža to. Jie pasišovė spręsti mūsų tautos reikalus, kelia vėjus: lietuviai mus skriaudžia, verčia lietuviškai kalbėti!

1945 – 1952 metais į Irkutsko ir Krasnojarsko apylinkes buvo išvežta šimtai tūkstančių lietuvių. Ar jie reikalavo Sibire įvesti lietuvių kalbą? Dirbdami katorginius darbus, sutinę nuo bado, jie per trejetą mėnesių pramokdavo rusiškai. Taigi reikalavimams ir pretenzijoms yra ribos. Ar neperžengia jų mieli broliai?

Sąjūdis, kaip ir respublikos vyriausybė, reikalauja nutraukti biurokratinį Maskvos diktatą kitoms respublikoms. Karštą Lietuvos gyventojų protestą sukėlė TSRS Konstitucijos pakeitimų ir papildymų projektas, o ypač 73, 74, 75 straipsniai, visiškai paneigiantys respublikų teisę pačioms spręsti savo klausimus. Į protesto akciją prieš šios Konstitucijos priėmimą ir svarstymą aktyviai įsijungė ir mūsų rajono gyventojai, ypač pensininkai, surinkę beveik 30 tūkstančių parašų. Atmetus vaikus ir paauglius, tai absoliuti gyventojų dauguma.

Šiandieną išlydime į TSRS Aukščiausiosio Tarybos sesiją mūsų deputatę Rimutę Matuliauskienę, tikėdami, kad ji Maskvoje išreikš mūsų rajono gyventojų valią, parems vyriausybės ir Sąjūdžio priesakus, gins mūsų tautos orumą ir garbę.

Neseniai praėjo rajono partinė konferencija. Stagnacijos metais susikompromitavę asmenys užleidžia vietas jaunimui. Tikimės, kad naujų jėgų plūstelėjimas įlies daugiau demokratijos ir į partines organizacijas.

Bet artėja rinkiminė kampanija. Rinkimų tvarka ir eiga parodys, ar mes mokame kovoti dėl savo teisių, dėl demokratijos. Argi neskaudu, kai tūkstančiai žmonių, atidavę balsus „už geriausius iš geriausių“, net nežino savo rinkiminės apygardos deputato? Beje, dalis buvusių TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatų net negyvena mūsų respublikoje!

Rinkimuose kandidatais turime kelti žmones, kuriuos gerai pažįstame. Ir ne po vieną, o po kelis. Kelkime tuos, kurie norės ir mokės ginti žmonių interesus, kuriais tikime. Gana abejingai kilnoti rankas! Jeigu deputatas yra liaudies tarnas, tai tegu jai sąžiningai ir tarnauja. Blogą tarną paprastai iš darbo atleidžia.

Tikime, kad pabudusi tauta ras savyje jėgų atsikratyti stagnacijos laikų purvo ir pakils kurti naujo gyvenimo – be melo ir prievartos.

Lenino keliu, 1988, lapkr. 26