Sėlių kraštas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (8 balsai)
Šniukštai

Turinys

Šniukštai

Tegu kuo mažiau lieka neaplankytų Lietuvos kampelių. Užsukite pas mus, kordinatės: 55º49´39´´N, 26º00´30´´E. Šniukštų kaimas yra Zarasų rajono šiaurinėje dalyje, Antazavės seniūnijoje, 13 kilometrų į šiaurės rytus nuo Dusetų. 2 kilometrai į pietryčius - Čičirio ežeras savo vandenimis maitinantis Dauguvos baseiną (apie jį skaitykite tinklapyje www.Čičirys.lt) . Šiaurės vakaruose ežerai Dūburaitis, Dūburys savo vandenimis maitina Šventosios baseiną. Taigi Šniukštai įsikūrė šių upių takoskyroje. Rašytiniuose šaltinuose kaimo vardas paminėtas 1729 metais. Dusetų parapijos krikšto registracijos knygose minima Kavolių, gyvenančių Šniukštų kaime, pavardė. Kurį laiką šiuose vietose Kavolių pavardė buvo plačiausiai paplitusi. Kaimo teritorijoje gyventa nuo senų laikų. Rasti senkapiai, stūkso Šniukštų piliakalnis, vietinių gyventojų vadinamas Pupeikienės kalnu, žvalgytas 1949 m. Jame nerasta kultūrinio sluoksnio ar įtvirtinimų aikštelės, tad priskiriamas prie spėjamųjų piliakalnių. Sovietmečiu jo viršūnėje įrengtas vandentiekio bokštas. Nuo viršūnės atsiveria plati panorama, matomas už Čičirio kaimo esantis Ažvertiškių kalnas, Suvieko apylinkės, Kriovinių aukštuma. Senaisiais laikais nuo jo galėjo būti siunčiami įspėjimo signalai apie artėjantį priešą.

Kaimo vardo kilmės legenda

Seniai labai seniai čia ant kalvų kalvelių ošė pušynai, pakalnėse tyvuliavo ežerai ežeriukai, atverdami akims mėlynas tyrumas. Iš miškų atkovotose plynumėlėse gyveno sėlių gentys. Klestėjo įvairūs amatai, reikalingiausias visiems būdavo kavolis ( kalvis). Šiuose kraštuose kavolis Šniukas taisė ratus, kaustė arklius, nukaldindavo kiekvienam reikalingus buities ir gynybos įrankius. Dažnas atvykusysis klausdavo, kur rasti kavolį. Jam atsakydavo: „-Šniukas štai“. Šniukštai...Tokia sutrumpinta nuoroda ir liko kaip gyvenvietės pavadinimas – Šniukštai. Kurį laiką šiuose vietose Kavolių pavardė buvo plačiausiai paplitusi. Tikėtina, kad kaimo pavadinimas sietinas su pavarde Šniukšta ar Šniukas. Kaip aiškina kalbininkas Juška, -„Šniukštas – žmogus be jokios gėdos, su didele drąsa‘. Sakoma – ‚Tas šniukštas tai visur gaus“.

Kaimas šiandien

Šiandiena Šniukštai nykstantis kaimas. Mokykla, gyvavusi nuo 1921m., uždaryta 2008 m.Kaimą aptarnauja pravažiuojantis kilnojamas paštas. Yra biblioteka. Bibliotekos istorija: 1947 m. Šniukštuose įsteigta viešoji biblioteka. Iki 1989 m. biblioteka buvo tai vienose, tai kitose privačiose patalpose. 1974 m. Šniukštų biblioteka tapo Zarasų viešosios bibliotekos filialu. 1990 m. filialas perkeliamas į buvusio darželio patalpas. 2003 m. prie Šniukštų filialo įkuriama jaunimo nevyriausybinė organizacija Kaimo kartų bendrija. 2004 m. bendradarbiaujant su Kaimo kartų bendrija, išplėstos paslaugos vartotojams, įkurta 2 kompiuterizuotos darbo vietos vartotojams, prieiga prie interneto, formuojamas muzikos fondas. 2008m.bibliotekoje įsteigtas VIPT-as. Vartotojų paslaugoms penki kompiuteriai su prieiga prie interneto, multifunkcinis įrenginys: kopijavimo, skenavimo, spausdinimo paslaugos. Filialo dokumentų fondas universalus, 8 998 vnt. spaudinių. Grožinės literatūros dokumentų fondą sudaro 61 % , mokslo šakų - 31% , periodinių leidinių –8%. Leidiniai lietuvių kalba sudaro 99,5%. Darbo laikas: Antradieniais - šeštadieniais - 10.00 – 19.00 val. Pietų pertrauka- 13 –14 val. Poilsio dienos - sekmadienis, pirmadienis Paskutinė mėnesio diena sanitarinė

Paslaugos: Spaudinių išduotis į namus; Prieiga prie interneto, darbas su Microsoft Office programomis; Informacinės literatūros fondas; Periodinių leidinių fondas; Atsakymai į užklausas; Spaudinių paieška abėcėliniame kataloge ir elektroniniame bibliotekos kataloge; jų užsisakymas iš elektroninio bibliotekos katalogo; Galimybė naudotis muzikos kompaktiniais diskais, garso kasetėmis vietoje; Galimybė savarankiškai mokytis anglų, vokiečių, švedų , prancūzų, ispanų kalbų, naudojant kompiuterines programas; Susitikimai su įdomiais žmonėmis, knygų pristatymai, įvairios parodos – literatūros, vaikų darbelių, puokščių; Mėgėjiško bibliotekos vaikų teatriuko veikla; Vieningo Zarasų centralizuotos viešosios bibliotekos sistemos fondo panaudojimas; Nesant spaudinio filiale ar kitose rajono bibliotekose galima pasinaudoti tarpbibliotekinio skolinimosi (TBS) paslauga;

Aplinkinių kaimų ir vienkiemių pavadinimai

Aleksandriškis. Biržyniškis. Būgai. Būgų Šilelis. Čičiriai. Degutiškis. Didėja. Duburaitis. Dunduliškis. Joniškis. Kazimieriškis. Kukariškis. Kumpuoliai. Maniuliškės. Margavonės. Matuliškis. Pačičirys. Pailgis. Paliūniai. Pamilgedžiai. Parubežė. Vėdariai. Vienasėdžiai. Voverinka. Volungiai.

Ežerai

Aklažeris 1,2ha. Avinuostas 4,1ha. Ajočių 2,3ha Čičirys 715ha. Duburaitis 50ha. Kotrelka 0.3ha. Keizeris 3,7ha. Knyvaščius 0,6ha. Kumpuolaitis 1.01ha. Kumpuolis 94ha. Lapušnikas 0,7ha. Marčežeris 1,2ha. Pirčežeris 2,0ha. Pakalnis 1,0ha.

Marčežerio legenda

Vienkiemyje, šalia nedidelio krūmais ir žolėmis apaugusio ežeriuko gyvenę bajorų kilmės Talačkos, turėję 81 dešimtinę žemės.Vienkiemio ponas vedė paprastą kaimo mergaitę, bet jos nemylėjo, visaip skriaudė. Toji iš skausmo ir sielvarto liedavo ašaras prie mažojo ežerėlio. Tų marčios ašarų buvo tiek daug, kad ežeras padidėjo trigubai ir žmonės jį pradėjo vadinti Marčežeriu.

Maniuliškių piliakalnis

Gražus vaizdas atsiveria nuo piliakalnio. Maniuliškių piliakalnis yra apie 0,5 km į šiaurės rytus nuo Maniuliškių kaimo, netoli Kumpuolaičio ir Kumpuolio ežerų Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje. Aikštelė trapecinė, pailga vakarų-rytų kryptimi, 50 m ilgio, 29 m pločio rytiniame, 18 m - vakariniame gale. Jos vakariniame krašte supiltas 2 m aukščio, 20 m pločio pylimas 5 m aukščio išoriniu šlaitu. Šlaitai statūs, iki 14 m aukščio. Visose piliakalnio papėdėse, 3 ha plote yra buvusi papėdės gyvenvietė. 1933 m. P. Tarasenka įvairiose aikštelės vietose ištyrė bendrą 28 m2 plotą, rado iki 1,2 m storio kultūrinį sluoksnį su geležiniu smeigtuku, kauline yla, moliniu verpstuku, svareliu, brūkšniuota, lygia, grublėta ir gludinta keramika, gyvulių kaulais. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. - II tūkst. pradžia.Pasiekiamas Antazavės-Kumpuolių keliu Maniuliškėse, sankryžoje (į dešinę - kelias į Šniukštus) pasukus į kairę (ŠV), už 560 m (yra 170 m į dešinę (ŠR) nuo kelio). Senolių pasakojama legenda sako, kad Maniuliškių piliakalnį supylė švedai 1655 m., norėdami pažymėti savo pergales Lietuvoje. Sakoma, kad piliakalnį kariai supylė savo kepurėmis. Kitos legendos sako, kad piliakalnis - tai žemėmis užpilta Maniuliškių bažnyčia.Toje vietoje, kur buvę bažnyčios bokštai yra iškyšulys. Dabar jį vietos žmonės vadina „Kazirka“. O buvę taip: Aleksandravėlėje gyvenęs ponas bedievis, kraštą užkariavę vokiečiai kardininkai. Vienas kardininkų karininkas mokęs poną bedievį tikėjimo paslapčių. Ponas supykęs, nunuodijęs karininką.Visi kardininkai susirinkę į pono laidotuves Maniuliškių bažnyčioje, tada aplinkiniai vyrai apipylę bažnyčią žemėmis. Taip ir atsirado kalnas savo forma panašus į bažnyčią. Taip pat žmonės kalba, kad greta piliakalnio šiauriarytinėje pusėje yra didelis plokščias akmuo, po kuriuo paslėptas lobis. Norint paimti tą lobį, reikia nusilupti gabaliuką nuo to akmens ir nešioti burnoje tris paras nepratariant nė žodžio. Trečios paros vidurnaktį reikia tuo akmenuku pabelsti į plokščią akmenį, tada jis pakils aukštyn ir galėsi pasiimti po juo esančius turtus. Iki šiol dar niekam nepavyko ištylėti tris paras, lobis tebeglūdi po akmeniu.

Literatūra:

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija T.11 Juozas Kaladinskas „Mūsų protėviai prie Čičirio“ IIdalis Jonas Kaškaitis „Kovos sūkuriai“ Česlovas Kudaba „Kalvotoji Aukštaitija“ Matiukas „Po Zarasų kraštą“ Garbės kraštotyrininkas J. Nemanis Zarasų rajono kultūros paveldas Alfonsas Streikus „Mūsų Maniuliškės“