S. Baranausko atsiminimai iš Sibiro tremties

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (428 balsai)
Tremties atsiminimais dalijosi buvęs tremtinys Simonas Baranauskas, gimęs 1935 m. rugpjūčio 15 d. Laižuvos kaime, Mažeikių rajone, gyvenantis ten pat. Atsiminimus 1994 m. užrašė Vida Norkienė, Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Laižuvos filialo vyresn. bibliotekininkė.


Šie atsiminimai niekada neišblės iš mano atminties, kol aš būsiu gyvas, nes tuo metu man, trylikamečiui berniukui, gan ilgam įstrigo į galvą Sibiro tremtis. 1948 m. gegužės 22 d. į kiemą sugūžėjo stribokai bei rusų kareiviai. Tuo metu mes su broliu buvome pas kaimynus, padėjome sodinti bulves. Namuose buvo likusi mama su broliu, o tėvas buvo išvažiavęs į malūną. Atėjo brolis pas kaimyną, kur mes buvome, ir pasakė, Simai, eime namo, reikia važiuoti. Išgirdau šį žodį „važiuoti“, pasidarė karšta, silpo kūnas, linko kojos, bet aš supratau, kad kito kelio nėra, todėl išėjome namo. Namuose kieme stovėjo du stribokai Šimkai ir rusų kareiviai. Su mama kalbėjo gan griežtai, nes tėvo dar nebuvo namuose, šaukė ant jos, klausinėjo, kur tėvas, kur pasislėpė, bet mama šiaip taip išaiškino, kur yra tėvas. Jo belaukiant liepė mums kraustyti mantą, būtiniausius daiktus leido pasiimti. Tik stribokas Janulis buvo prieš, tačiau rusų kareiviams paliepus, nebegalėjo priešintis ir šis. Dėkui Dievui, kad pasitaikė tokie geri rusų kareiviai, kurie leido pasiimti šį bei tą iš maisto, iš drabužių. Mums pasisekė, o mūsų kitiems draugams neleido pasiimti nė vandens. Taip palengva kraustėmės, pakavomės, o sargyba stovėjo kieme. Aš, piemenukas, nuėjau ir iš prūdo parsinešiau tankelius (batai) (buvo sudžiūvę, todėl buvau pamerkęs), apsiaviau prie trobos slenksčio atsisėdęs. Kažkaip dingtelėjo mintis, kad reikia bėgti. Priėjau prie mamos ir jai pasakiau. Mama atsakė, kaip išmanai, vaikeli, jei sugebėsi išsislapstyti, bėk. Taip ir padariau. Dar paslampinėjęs po kiemą, tiesiai per daržinės duris ir išėjau. Išėjau ir nežinojau kur eiti. Kur nueisiu? O buvo jau pavakarys, šiltas, saulėtas. Skodžiau tiesiai į pamiškę, kur stovėjo sena pirtelė. Ten nubėgau, pasislėpiau, stoviu ir bijau, klausaus, kad kas neateitų. Girdžiu kažką šlamant, girgždant, ogi, pasirodo, toje pačioje pirtelėje buvo dvi kaimynų mergaitės pabėgusios. Taip išnakvojome per naktį, o anksti rytą atsisveikinome ir išsiskyrėme. Aš išėjau pas savo ciocę Pūkštienę, galvojau, kad ten prisiglausiu, bet taip nebuvo. Atėjus Pūkščio motina labai pyko ant ciocės, kad priglaudė buožės vaiką, sakydama, kad nori pražudyti savo šeimą per vieną piemengalį. Supratau, kad man čia ne vieta, todėl išėjau ganyti avių. O tuo metu grįžo tėvas iš malūno, daiktai buvo sukrauti, paruošta viskas kelionei. Kada reikėjo važiuoti, sargyba pasigedo manęs. Liepė tėvui suieškoti ir važiuoti į Mažeikius į geležinkelio stotį, nes ten lauks kiti namiškiai. Tėvas numanė, kur aš galėjau būti, todėl pasiuntė pranešti, kad aš grįžčiau namo. Mums beganant avis, pamatėme dviračiu važiuojantį žmogų, tuoj supratome, kad kažko ieško. Aš jį pažinojau, todėl ir prisistačiau. Taip vėl sugrįžau į namus, iš kurių su tėvu išvažiavome į Mažeikius. Kas galėjo pasakyti, kad praeis tiek daug metų, kai nebematysiu savo tėviškės. Mažeikiuose mūsų laukė. Sargyba paaiškino savo valdžiai, kad mes buvome atsiskyrę nuo šeimos, kad leistų susirasti savuosius. Taip vėl susitikome visi kartu, nors vagone, džiaugėmės, kad neišskyrė. Iš Mažeikių mus vežė aštuoniolika parų. Vagonas buvo sausakimšas. Blogiausia buvo, kad vagone turėjo būti ir tualetas, ir maži vaikai, ir seneliai. Prisimenu, kad vagone kartu buvo moteris su šešių mėnesių vaikeliu, o jai pasiimti nieko neleido, todėl buvo didelis vargas su maisteliu. Laimė, kad mama turėjo prisipylusi pieno kanikę, tai taip tas vaikas ir gyveno tą aštuoniolika parų, kol mus nuvežė į Sverdlovską ir išskirstė. Daugiau to vaikelio nebesutikom. Sverdlovske jau davė truputį sriubos. Kokia ten buvo ta sriuba, bet vis davė, numaudė visus, ir važiavome toliau. Mus paliko Taišetėje, miškuose. Dirbome miškuose, pjovėme medžius, apdirbome rąstus, plukdėme upe. Dirbome visi: ir tėvai, ir vaikai. Mes, du mažesnieji broliai, rinkome sakus, kankorežius, tvarkėme šakas, o didysis brolis leido medžius. Ten ir atsitiko didžiausia nelaimė, svetimame krašte. Žuvo brolis Justinas. O žuvo miške, virto medis ir kliuvo tiesiai su medžio šaka į galvuviršį. Mirė iškart, nes šaka sulindo į galvą. Ten ir tebėra palaidotas. Rusijoje tebegyvenant mane paėmė į kariuomenę į Sverdlovską. Už metų gavau atostogas, grįžau aplankyti tėvų į Taišetą. O jie jau buvo susiruošę grįžti į Lietuvą. Pabuvau valandą su jais, palydėjau, o pats grįžau į karinį dalinį. Taip ten mūsų šeima prabuvo dešimt metų. Sugrįžau namo į Lietuvą. Nebuvo kur gyventi, nes mūsų namus buvo nupirkę Navickai, todėl gavom prisiglausti prie Čepo. Bet ilgai negyvenom pas jį, ieškojom savo atskiro kampo. Taip tėvai Lietuvoje ir nerado, išėjo gyventi netoli iš čia į Renges, į Latviją. Grįžus man iš kariuomenės, vedžiau vietinę merginą iš Laižuvos, pradėjome ręsti savo pastogę. 1990 m. mama sugrįžo gyventi pas mus. Mūsų šeima grįžo, tik mažesnė, liko brolis amžinai Sibiro žemėje. Galiu pasakyti, kad mums nebuvo taip sunku gyventi, tik reikėjo dirbti. Tiesa, pirmais metais buvo visko. Išvežė vasarą, sėti jau buvo vėlai, todėl pirmieji ir antrieji buvo nelengvi. Valgėme ir balandų, dilgėlių sriubas. Antrais metais gavome 15 arų žemės. Prasigyvenome ir nusipirkome ožką, o vėliau ir karvę. Dirbome daug ir sunkiai, bet nepavargom, nepalūžom, su viltim, kad grįšim į Tėvynę. Buvom daug jaunimo, sugyvenom su vietiniais rusais. Nors kartais ir būdavo visokių ginčų tarp jaunimo, dainuodavom, šokdavom.


Panaudotas šaltinis: Sugrįžę iš Sibiro platybių...: Atsiminimai. – Mažeikiai, 1996, p. 21–23 (mašinraščio tekstas).