Savaitraštį „Kregždutė“ prisimenant

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (103 balsai)


2019 metais minint anykštėno rašytojo Vygando Račkaičio garbingą jubiliejų renginio metu šalia autoriaus grožinės literatūros kūrinių buvo prisimintas ir savaitraštis moksleiviams Kregždutė“, kurį jis kartu su žmona Milda Telksnyte daug metų leido. 




Vaizdas:Kr


Savaitraštis „Kregždutė“ skrydžiui pakilo 1991 m. kartu su Lietuvos Nepriklausomybės siekiais. Leidykla „Naujasis amžius“ laikraštį spausdino kartu su leidiniu „XXI amžius“. Leidinys gyvavo aštuoniolika metų (1991-2009), visus tuos metus jo nenuilstama redaktore buvo Milda Telksnytė. Tikrai didelis laikotarpis, pareikalavęs ir sumanumo, ir bemiegių naktų, ir kantrybės, ieškant finansinė pagalbos. To laikmečio jaunajai kartai šis laikraštis buvo parankinė priemonė, teikusi palaimą pažvelgti į pasaulį per krikščioniškumo ir tautiškumo prizmę, matyti savo artimame ir draugą ir klystantį, oponentą ir bendramintį, silpną ir stiprų, laimingą ir kenčiantį, užuojautos laukiantį. „Kregždutė“ buvo pakilimo takas pradedančiam kūrėjui, kuris su savo pirmu kūrinėliu nedrąsiai rašė laišką redaktorei su prašymu įvertinti pirmuosius bandymus ir su viltimi, kad gal pirmam eilėraštukui atsiras vietos ir laikraščio puslapiuose. „Kregždutė“ išugdė daug puikaus jaunimo, kurie, mokydamiesi spinduliuojančio gėrio, suformavo savo pasaulėžiūrą, surikiavo gyvenimiškas vertybes.


M. Telksnytė kartu su gyvenimo draugu V. Račkaičiu pasiaukojamai dirbo, kad laikraštis kas savaitę pasiektų jaunuosius skaitytojus. Deja, vien atsidavimo ir entuziazmo nepakako: leidybai reikėjo lėšų. Beveik 13 metų teko kovoti, siekiant paramos iš Spaudos rėmimo fondo, bet buvo tik išeikvotos jėgos ir atimtos bet kokios viltys sulaukti nors minimalios finansinės injekcijos. Gerą valią parodė krikščioniškosios organizacijos, išeivijos fondai, privatūs asmenys.


Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje saugomas didžiulis anykštėnų rašytojų M. Telksnytės ir V. Račkaičio rankraščių fondas. Jame saugoma ir ilgametė kūrėjų korespondencija, „Kregždutės“ gerbėjų ir rėmėjų laiškai sudaro didelę jos dalį. Laiškai apie viską: jaunųjų skaitytojų susižavėjimas leidiniu ir gražūs padėkos žodžiai, pirmieji poetiniai bandymai, kuriuos prašoma publikuoti, žinoma, ir susirašinėjimas su finansiniais rėmėjais. Viena iš leidinio skaitytojų Sesuo vienuolė Apolonija Andzevičiūtė rašė: – „Dėkoju Dievui, kad ne mažareikšmiais darbeliais užsiėmėt, ne pelno vaikėtės, bet Dievo Jums numatytus didžius darbus nuveikėt“. Jonas Najulis taip pat dalinosi savo mintimis laiške: – „Nudžiugino „Kregždutės“ pasirodymas, kuri mane pradėjo lankyti nuo šių metų (1992) pradžios. Malonu, kad Lietuvos katalikų vaikai vėl turi jiems skirti leidinėlį. Būtų gerai, jei „Kregždutė“ taptų žurnaliuku, koks ėjo prieš karą“.


Poetė Eglė Perednytė laikraščio leidėjams rašė: – „ Seniai, seniai pasaulyje gyveno mažytė mergaitė Eglutė. Ji mėgo piešti, o kartais, apimta keisto įkarščio, rašydavo eilėraščius...Pasaulis buvo pilnas keisčiausių dalykų; didelis nelaimingų žmonių ir laimingų gėlių, vienišų senelių ir dar kažko, kas netilpo į jokius rėmus...Ir štai atėjo diena, kai mergaitė panoro pasidalinti su kitais tuo, ką sukūrė. Viskas atrodė labai paprasta – juk ji skaitė „Kregždutę“. Kurioje matydavo kitų vaikų piešinėlius, eiles ir laiškus, pasakas ir daugybę dalykų, kuriuos tik gali sukurti stebuklinga mažo žmogučio fantazija...“. Tokia graži jaunosios kūrėjos literatūrinė pradžia, o šiandieną E. Perednytė jau Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) narė ir poetinėse platybėse pristatė ne vieną poezijos knygą.


Savo mintimis pasidalino ir Juozas Plačeris: – „ Nors jau amžiumi gal ir nebetinku būti „Kregždutės“ skaitytoju, bet ji spausdina tokius puikius eilėraščius, o aš poezijos garbintojas, tad su malonumu sklaidau laikraštuko puslapius, o ypač pirmąjį“ (pirmajame puslapyje buvo publikuojami eilėraščiai).
Tarsi pasiteisindamas, kad vaikams skirtą laikraštį prenumeruoja, buvęs mokytojas Vincas Steponavičius rašė: – „ Kodėl aš prenumeruoju ir skaitau „Kregždutę? Aš ne vaikas, aš jau senas žmogus, bet „Kregždutę“ prenumeruoja ir su pasitenkinimu ją visą perskaitau, nes joje randu labai daug gerų pamokymų, nuoširdumo, meilės, gerumo. Skaitai ir nori būti geresnis, švelnesnis, jautresnis. Tie pamokymai nėra įkyrūs, be prievartos, jie brukte nebrukami, o savaime išplaukia iš kiekvieno kūrinėlio, paveikdami kito širdį, protą, jausmus. To nerasdavau nei „Lietuvos pionieriuje“, nei „Aitvare“...Linkiu „Kregždutei“ lengvo skrydžio. Tegu ji neša Lietuvos vaikams pavasario džiaugsmą, meilę, gerumą, šilumą“.


Mokytoja Vida Turskytė laikraštį pavadino tikru stebuklu: – „Ir vis dėlto dar kartą noriu pasidžiaugti „Kregždute“. 10 metų dirbau mokykloje, puikiai pažįstu Lietuvos vaikus ir jų pasaulį. Oi, kaip jiems šiandien reikalinga tokia spauda. Ta Jūsų leidžiama „Kregždutė“ tikrai yra stebuklas. Tik laikykitės iš paskutiniųjų“.
Redaktorė M. Telksnytė, padrąsinta ir paskatinta tokių nuoširdžių laiškų, rūpinosi savaitraščio leidyba, netgi paskutiniais „Kregždutės“ gyvavimo metais dirbdama be atlygio rūpinosi, kad laikraštis pasiektų skaitytojus.


Deja, palinkėjimui „laikytis iš paskutiniųjų‘“ nebuvo lemta išsipildyti. 18 metų skraidžiusi „Kregždutė“ pailso ir nutūpė į ją skaičiusių atminties slėnį.


Dabar pavartyti „Kregždutę“ galima Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje arba vasarą aplankyti anykštėnus kūrėjus Mildą ir Vygandą Latavos sodyboje (Anykščių r.), kur saugomi visi 18 metų gyvavusio leidinio tiražo egzemplioriai.

VB Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė

Judita SKAČKAUSKIENĖ