Semėnas Stanislovas – fotografas mėgėjas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (208 balsai)

Stanislovas Semėnas, 2011 m. (Nuotr. iš asmeninio archyvo)


Stanislovas Semėnas – fotografas mėgėjas, vienas pirmųjų Anykščiuose pradėjęs daryti spalvotas nuotraukas. Daug metų kaupęs nuotraukų archyvą fotografas ryžosi jas parodyti ir kitiems. Parinkęs naujausias 2010–2013 metais darytas nuotraukas, jis surengė pirmąją savo fotografijų parodą „Anykščiai žiemą, vasarą, rudenį ir pavasarį“. Paroda eksponuota 2014 m. sausio 7 d. – vasario 12 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje.

Plačiau apie parodą :

 <http://www.anyksciuvb.lt/lt/naujienos/1056-prakalbinta-gamta .


Trumpi biografijos duomenys


S. Semėnas gimė 1942 m. rugsėjo 29 d. Anykščiuose, amatininkų šeimoje. Jo tėvelis Pranas ir mama Rozalija buvo siuvėjai. Stanislovas šeimoje buvo pirmagimis, kartu užaugo keturiais metais už jį jaunesnė sesuo Aldona.



Stanislovas su sese ir tėvais, 1960 m. (Nuotr. iš asmeninio archyvo)


1948 m. jis pradėjo lankyti mokyklą, tuo metu įsikūrusią buvusio Anykščių vienuolyno pastate, paskui mokėsi Anykščių septynmetėje mokykloje. Mokslus tęsė Šiaulių politechnikume ir ten įgijo elektriko specialybę.
Pirmoji Stanislovo darbovietė buvo Anykščių kelių skyrius 1958 metais. Bet jau 1960 m. jis pradėjo dirbti Anykščių elektros tinklų skyriuje elektriku ir šioje įmonėje dirbo iki 2006 m., kol išėjo į pensiją.



S. Stanislovas darbe, 2006 m. (Nuotr. iš asmeninio archyvo)


1961–1963 m. S. Semėnas atliko karinę tarnybą, tarnavo kariniame dalinyje Ukrainoje, Ivano Frankivsko srityje.
1967 metais jis susituokė su pedagoge Stanislova Stuokaite ir šeimoje užaugino dvi dukras Sonatą ir Skaivę.


S. Semėnas su žmona ir dukromis, 2012 m. (Nuotr. iš asmeninio arhyvo)


1985 m. S. Semėnas pradėjo dirbti antraeilėse pareigose Anykščių rajono centrinėje bibliotekoje, kur dvidešimt metų buvo ūkio dalies vedėjas. Dabar daugiau kaip šešiolika metų bibliotekoje dirba jo duktė Skaivė Meškauskienė.
Prisimindamas savo darbo metus bibliotekoje, Stanislovas papasakojo, kaip sužinojęs, kad bibliotekai reikia atsakingo darbuotojo už elektrą, atėjo prašyti darbo:
„Atėjau į biblioteką pasikalbėti su direktore Birute Bulotiene. Pasakiau, ką moku dirbti, o ji iš karto pasiūlė daugiau darbų ir mane priėmė dirbti ne elektriku, o pasiūlė Ūkio dalies vedėjo vietą. Be manęs skyriuje vairuotoju dirbo Alfonsas Tulušis, o darbininku - Bronius Girnius. Vėliau skyriuje žmonės keitėsi, jų daugėjo.
Darbo buvo daug, tačiau viską suspėdavome padaryti. Iš Lietuvos Kultūros ministerijos tuo metu gaudavome nemažai baldų ir įrangos, reikėdavo viską atnaujinti, atlikti remonto darbus. Važinėdavome po visus rajono filialus ir rūpinomės jų ūkiniais reikalais. Kolektyvas bibliotekoje buvo draugiškas ir man čia dirbti patiko “.
Išėjęs į užtarnautą poilsį ir turėdamas daugiau laisvo laiko mėgsta žvejoti, grybauti, būti gamtoje ir fotografuoti. Dar vienas jo pomėgis – šaškės, jis yra kandidatas į Lietuvos sporto meistrus, neatsisako pažaisti ir šachmatais. O jo dukra Skaivė yra Utenos apskrities moterų ir daugkartinė Anykščių rajono šachmatų čempionė. Šachmatų varžybose jau dalyvauja ir Stanislovo anūkė Emilija.


S. Semėnas su anūkėmis: Monika, Emilija ir Smilte, 2012 m. (Nuotr. iš asmeninio archyvo)


Fotografuoti Stanislovas pradėjo jaunystėje, kai tėvai jam nupirko fotoaparatą „Smena“. Vėliau jis pats įsigijo „Liubitel“, „Moskva“ ir „Zenit“ fotoaparatus, tuomet išsiskyrusius tarp kitų geriausia optika. Pirmose nuotraukose buvo jo artimieji, draugai bei Anykščių miesto vaizdai. Prisimindamas fotografavimo pradžią, Stanislovas pasakojo, kad nuotraukos nebuvo labai geros kokybės, nes sunku buvo gauti chemikalų joms daryti, trūko gero fotopopieriaus. Teko dirbti su pasenusiomis, nekokybiškomis medžiagomis, o visas nuotraukų gamybos procesas vykdavo namuose, vonios kambaryje.



Prisiminimai apie fotografą Izidorių Girčį

Kalbėdamas apie mokytojus iš kurių jis pats mokėsi, Stanislovas kaip vieną pirmųjų savo mokytojų įvardino anykštėną Izidorių Girčį. Tai jis davė pirmuosius patarimus, pamokymus, kaip geriau fotografuoti, mielai mokydavo Stanislovą, pasikvietęs jį į savo namus.
Paprašytas daugiau papasakoti apie bendravimą su fotografu I. Girčiu, Stanislovas prisimena: „Tai buvo įdomus, originalus žmogus. Jis dažnai užsukdavo į Anykščių restoraną „Puntukas“, prieidavo prie žmonių, sėdinčių prie staliukų, kalbindavo juos, fotografuodavo ir kartu pasivaišindavo. Tiesa, mėgdavo ir kitus apkalbėti. Anykštėnai jį keistuoliu laikė ir vis sakydavo, kad I. Girčys fotografuoja tuščiu fotoaparatu, o vaikai mėgdavo jį ir paerzinti – pamatę Izidorių šaukdavo: „Dėde, nufotografuok, dėde, nufotografuok“. Susierzinęs I. Girčys jiems paskubom atrėždavo: „Mano dėdė, tavo dėdė, mano šikė, tavo ėdė“... O gatvėje pamatęs Anykščių valdžios atstovus, Izidorius kartais garsiai šaukdavo: „Žmonės, žiūrėkite, eina ponai be dvarų!“
Pasak S. Semėno, tokių ir panašių nuotykių, nutikusių susidūrus su fotografu I. Girčiu, išliko ne tik jo, bet ir kitų bendraamžių anykštėnų atmintyje. I. Girčys dažnai sukiodavosi miesto centre, ten, kur būdavo daugiau žmonių. Jis bandydavo kiekvieną užkalbinti, tačiau dauguma jo vengdavo, jį pamatę, net pereidavo į kitą gatvės pusę. „I. Girčys buvo nenuspėjamas – jis galėdavo iškeikti, apšaukti, o kitą kartą labai maloniai bendraudavo. Jis buvo kitoks – ne toks, kaip visi kiti aplinkui,“ – pasakojo apie savo fotografijos mokytoją Stanislovas.
Be I. Girčio, nemažai patarimų jam davė ir Anykščiuose dirbę Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografai, Šiauliuose gyvenantis vienuolis pranciškonas Pranas Nalivaika ir kiti profesionalai. Stanislovas žavisi ir fotografo Leonardo Grudzinsko darbais.
„Daug yra garsių fotografų, iš kurių galima mokytis. Man fotografija praturtina aplinką, padeda pilniau ją suvokti. Fotografuodamas atkreipiu dėmesį į tai, ko anksčiau nė nepastebėdavau“, – savo patirtimi dalijosi S. Semėnas.
Jis prisipažino, kad rodyti kitiems savo nuotraukas, kauptas jau daug metų, nedrįso, o parodą surengti paskatino dukra Skaivė ir buvusios kolegės iš Bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus.


S. Semėnas fotografas, 2011 m. (Nuotr. iš asmeninio archyvo)


Paprašytas papasakoti apie savo planus, Stanislovas sakė, kad ateitis sunkiai numatoma, tačiau dar norėtų surengti savo senųjų nuotraukų parodą – o tokių nuotraukų jis turi tikrai nemažai.


S. Semėno apdovanojimai

S. Semėnas nuo pat jaunystės aktyviai dalyvavo įvairiose sporto varžybose. Tai patvirtina kelios dešimtys diplomų bei garbės raštų, kuriuos jis saugo savo asmeniniame archyve.
1964 m. tarnaudamas armijoje jis iškovojo trečią vietą bokso varžybose.


1967 m. LSD (Laisvanoriškos sporto draugijos) „Nemunas“ suaugusių bokso pirmenybėse, I vidutinio svorio kategorijoje užėmė antrąją vietą. Tais pačiais metais LSD „Nemunas“ Anykščių rajono Taryba jį apdovanojo kaip komandos dalyvį šachmatų varžybose užėmusį pirmąją vietą.
1969 m. šaškių varžybose vėl iškovota pirmoji vieta, o teniso varžybose jam įteiktas garbės raštas už iškovotą antrąją vietą.

1971 m. šaškių varžybose pirmoji vieta.



1973 m. Kūno kultūros ir sporto komitetas prie Trakų rajono apdovanojo S. Semėną Pirmojo laipsnio diplomu už dalyvavimą LTSR energetikų spartakiados šaškių varžybose.
1977 m. Stanislovas užėmė pirmąją vietą ETR (Elektros tinklų rajonas) žvejų būrelio vasaros spartakiadoje.




S. Semėnui garbės raštai įteikti ir už gerą mokymąsi. 1973 m. Šiaulių K. Didžiulio politechnikumo direktorius M. Zumaras garbės raštu apdovanojo Stanislovą už gerą mokymąsi ir aktyvų dalyvavimą, kuriant politechnikumo mokymo materialinę – techninę bazę.



Sportas Stanislovą lydi visą gyvenimą. Pastaraisiais metais LSD „Žalgiris“ žiemos žaidynėse ir Anykščių miesto šventėse šaškių varžybose pasiekta ne viena pergalė, iškovotos taurės.




Audronė BEREZAUSKIENĖ
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja