Senieji Grabupiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,9 / 5 (28 balsai)

Grabupiai – kaimas Šilutės rajone. Grabupiuose išlikusios senosios evangelikų liuteronų kapinės, kurios 1997 m. buvo įtrauktos į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą. Nuo 1821 m. iki 1944 m. Grabupiuose veikė vokiška pradinė mokykla. XX a. pradžioje Grabupiuose buvo apie 50 sodybų, dauguma, karčiama, dvarelis, kapinynas.

Turinys

Istorija

Sporto šventė Grabupiuose (nuotr. Iš asmeninio I. Bunokienės archyvo). Apie 1945 metus Grabupių mikrorajoną sudarė Grabupiai, Grabupėliai ir Kalininkai.Tai buvo gana didelė gyvenvietė, kurioje didžiąją gyventojų dalį sudarė vokiečiai.Vietiniai lietuviai irgi buvo suvokietėję. Grabupiai, Grabupėliai ir Kalininkai turėjo savo kapinaites, kuriuose buvo laidojami jų gyventojai (kapinaitės išlikusios). J. Storostos tėvai palaidoti Grabiupių kapinaitėse. Tuo laikotarpiu (karo metais) Grabupiai buvo turtinga gyvenvietė su stambiais, pasiturinčiais ūkininkais, vienas iš jų Jacobs Storosta. Grabupiuose veikė pradinė mokykla, karčema (yra išlikę autentiški namai).Grabupiai turėjo seniūną Liliškį (vokietis) kuris palaidotas kapinaitėse Grabupiuose. Grabupiuose gyveno Vydūno (Vilhelmo Storostos), pusbrolis Jacobs Storosta, kuris turėjo vienintelę dukterį Evą Sorostaitę , kuri ištekėjo už vietinio gyventojo lietuvio I. Bunokienės mamos brolio. Apie 1957 m. jų visa Jacobs Storostos šeima išvyko gyventi į Vokietiją. Pokario metais, apie 1945 -1946 metus, daugelis Grabupių, Grabupėlių, Kalininkų kaimų gyventojų (vokiečių) išsikėlė gyventi į Vokietiją ir į Tilžę palikdami savo namus. Daugelis paliktų vokiečių namų buvo sudeginti, soniokoti. Į Grabupius kėlėsi naujakuriai iš visos Lietuvos, daugiausia dzūkai ir žemaičiai. Jie dažniausiai apsigyvendavo vokiečių paliktuose namuose.

Tradicijos

Pokario laikotarpiu kaimo gyventojai būdavo labai draugiški, vieni kitiems padėdavo dirbti lauko darbus, pasitardavo ką ir kada sodins, kuo gali pasidalinti ir padėti vieni kitiems, kartu švęsdavo šventes, sportuodavo Žmonės mėgdavo ir norėdavo linksmintis. Į buvusią karčemą, žmonės susirinkdavo pašokti, padainuoti, švęsdavo Jonines, Kalėdas, Velykas. Pavakaroti sueidavo daug jaunimo, susirinkusius linksmino kapela, kuri grodavo įvairiais instrumentais: besedla, smuiku, būgnais. Ši kapela, paskutiniąją metų dieną aplankydavo kiekvieną kaimo namą, sveikindama su artėjančiais naujaisiais metais. Buvo susikūrę šokių kolektyvai, kurie dalyvaudavo „ apžiūruose“ Traksėdžių valsčiuje. Grabupiškiai buvo dėmesingi vieni kitiems. Per vardadienį, varduvininkui nupindavo vainiką, padarydavo atvirutę (širdies formos), ir jam nematant vainiką su atvirute prikaldavo virš jo lovos, taip jį pamalodindami savo dėmesiu. Likę senieji vokiečiai draugiškai sutardavo su naujaisiais gyventojais. Vokietės padėdavo pyragus kepti, kulinarijos meno, naujametines eglutes puošti, aplinką tvarkyti, sodinti gėles kiemuose. Iš senųjų vokiečių lietuviai mokėsi tvarkingumo.

Mokykla

Iki karo Grabupiuose veikė vokiška pradinė mokykla, kurioje buvo dėstoma vokiečių kalba. Namas kurioje veikė pirmoji mokykla yra išlikęs. Po II pasaulinio karo buvo atidaryta lietuviška pradinė mokykla, buvusiame vokiečių dvare. Mokykloje dirbo mokytojai: S.Virbickas, A.Virbickienė, (kurių šeima buvo ištremta į Sibirą), M. Jokubonienė, I. Bunokienė. Mokykla turėjo savo tradicijas, rengdavo įvairias šventes, vaidinimus, sporto varžybas, moksleiviai dalyvaudavo Šilutės regiono konkursuose.

Šaltiniai

Senieji Grabupiai. Irenos Bunokienės atsiminimai/sudarė Sonata Mockienė. - Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio VB, Grabupių filialas, 2009.