Senoji Papilė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Posmai iš Papilės


Kai Jūrakalnis puošiasi ievų žiedais

Ir lakštutė gegužiui dainuoja,

Dar brangesnė, gražesnė palieka tada

Mano širdžiai Papilė senoji.


Virš piliakalnio gęsta vakarė žara

Ir mėnulis padangėm keliauja,

Malonu čia ant tilto abiem vakarais

Apie meilę svajoti iš naujo.


Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (329 balsai)


Vietinio poeto Vitalijaus Čiupkovo eilėmis apie savo gimtinę pristatau miestelį, prisiglaudusį prie judraus Kuršėnų –Mažeikių plento bei geležinkelio,vaizdingame Ventos upės vingyje pabirusią Papilę.Jis vadinamas reprezentaciniu Akmenės rajono miesteliu.Žilagalvė Papilė –viena seniausių Žemaitijos gyvenamų vietovių.Ilgą laiką teigta ,kad jos vardas pirmą kartą paminėtas 1253 metais kalavijuočių ordino kronikose.Pastaruoju metu tuo suabejota, tačiau, tačiau nesiginčijama dėl 1359 m. kalavijuočių žygio į šias apylinkes, kurios ateiviams buvo nesėkmingas. 1493 m. paminėta Papilės bažnyčia, ši data laikoma ir parapijos įsteigimo ženklu. Nuo 1600m. Papilė minima kaip miestelis. 1703m. gavo turgaus privilegiją. Už aktyvų dalyvavimą 1863 m. sukilime dalis miestiečių buvo represuoti. Papilė yra seniūnijos ir parapijos centras.Seniūnijos plotas yra 159 kv.km. 2001 m. miestelis turėjo 1449 , o seniūnija-4077 gyventojus. 1999 m. gegužės 7 d. Prezidento dekretu patvirtintas miestelio herbas.


Papilė tikriausiai gavo pavadinimą nuo to, kad šiose vietose viduramžiais buvo keletas pilių (piliakalnių), o miestelis kūrėsi greta jų. Gilią senovę mena kairiajame Ventos krante stūksantis piliakalnis, dešiniajame krante būta kito piliakalnio,vadinamo Pašalpos kalnu. Papilės dvaras kadaise priklausė Žemaičių vyskupams. Papilė ir jos apylinkės įrašytos į 1831 ,1863 bei 1905 m.sukilimo kronikas. Čia buvo ir paskutinis didžiojo tautos istoriko Simono Daukanto prieglobstis, kuriame jis nykų 1864 m. rudenį atgulė paskutinio poilsio. Papilėniškiai gerbia garsųjį kraštietį, jo vardas suteiktas miestelio gimnazijai. 1930m. miestelio aikštėje pastatytas skulptoriaus V.Grybo paminklas,o1986 m. duris atvėrė S.Daukanto muziejus. Apie tolimą praeitį pasakoja ir Simono Daukanto vardo gimnazijos muziejaus ekspozicija. Kraštą garsina vaizdingos Ventos slėnių panoramos, parke ošianti 15- likakamienė liepa, o Juros periodo atodanga yra tikra geologijos turtų saugykla, kuria domėjosi ir dabar domisi žymiausi Lietuvos , Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių mokslininkai.Papilės seniūnijoje veikia ir Lazdynų Pelėdos muziejus. Papilės žemės ūkio bendrovė , dirbanti apie 4 000 ha žemės ir laikanti beveik 1000 karvių bandą, yra viena iš stipriausių Lietuvoje. Miestelyje yra geležinkelio stotis, ambulatorija, vaikų darželis, Kultūros ir laisvalaikio centras, biblioteka. Gyvas šio krašto kultūrinis gyvenimas. Ši žemė išaugino daug garsių, savo kraštą mylinčių žmonių .Tarp jų poetas, kunigas St.Būdavas, fotomenininkas, keliautojas P.Normantas, dailininkas grafikas A.Švažas, rašytojos seserys, pasivadinusios vienu slapyvardžiu –Lazdynų Pelėda, poetas Jonas Žirgelis ir daugybe kitų garsių žmonių.

Miestelyje susikūrė ir kūrybingai dirba neįgaliųjų žmonių klubas"Parama" ir pagyvenusių žmonių klubas "Atgaiva", kurie ne tik rūpinasi savo žmonių gyvenimu, laisvalaikiu, bet ir puoselėja kultūrines krašto tradicijas.

Miestelio bendruomenę remia JAV gyvenantys kraštiečiai. Didžiausias geradarys tarp jų – gydytojas K.Narščius, aukojantis pinigus seniūnijos paramos fondui, padedantis miestelio bibliotekai, ambulatorijai, mokyklai. Seniūnijos viršaitis A.Vaičius rūpinasi ne tik ūkiniais miestelio poreikiais, bet ir noriai dalyvauja miestelio kultūriniame gyvenime, rūpinasi kultūros puoselėjimu, miestelio išgarsinimu. 2006 m. baigta leisti (leidykla „Versmė“)3-jų dalių monografija „Papilė", joje plačiai supažindinama su miestelio istorija ir dabartimi.2007 m. išleistas ir fotografijų albumas „Papilės kraštas“, meniškai parodęs šio Žemaitijos kampelio grožį ir jo žmones.Trečioji knyga-"Papilė širdyse ir likimuose" išleista 2009 metais. Joje galima surasti biografijas čia gyvenančių, gimusių ar Papilėje gyvenusių, Lietuvai ar šiam kraštui nusipelnusių žmonių.

Turinys

Papilės Šv.Juozapo bažnyčia


Pirmoji bažnyčia Papilėje pastatyta 1483–1492 m. vyskupo Martyno iniciatyva, krikštijant papilėniškius.1493m. karalius jai užrašė beneficiją.Kiek vėliau vyskupas M. Giedraitis sudarė nuolatinį giedotojų būrelį, jų išlaikymo išlaidos buvo imamos iš bažnyčios. Teoriškai jis priklausė Varnių katedros giesmininkams.Vėliau vyskupas A.Tiškevičius šiems giedotojams paskyrė piniginį atlyginimą, o pats perėmė Papilės parapiją.1841 m.bažnyčiai priklausė 2 valakai žemės, 1660 s.rb. pinigais, 3239 parapijiečiai. 1887 m.kunigas Ambrazevičius su parapijiečiais pastatė naują mūrinę dvibokštę Šv. Juozapo bažnyčią. Pilies kapinėse buvo kapinių koplyčia. 1938 m. parapijai priklausė 7858 parapijiečiai. II-rojo pasaulinio karo metu bažnyčia išdegė, bokštai buvo numušti.Pokario metais (1964) bažnyčia atremontuota, su žemesniais bokštais. 1993 m. liepos 22 d. kunigo V.Skipario rūpesčiu, buvo atstatyti senieji bažnyčios bokštai, kokie buvo iki karo.Tais pačiais metais, minint bažnyčios 500 metų jubiliejų, buvo atkastas bažnyčios senasis varpas, kuris žemėje išgulėjo 52 metus.Jį prieš antrąjį pasaulinį karą buvo paslėpę parapijiečiai ir tik vienas ilgametis vargonininkas S.Čiapas iš savo brolio pasakojimo bežinojo jo buvimo vietą.Varpas buvo paslėptas pagalbiniame pastate, vadinamame Šopa. Per karą šis pastatas sudegė, o pokario metais, remontuojant bažnyčią, čia buvo pilamos šiukšlės... S.Čiapas pats vienas bandė atkasti šį varpą.Vėliau kunigas V.Skiparis kreipėsi į Papilės žemės ūkio bendrovės direktorių V.Lapėną, kuris šiam reikalui skyrė ekskavatorių.Taip varpas buvo surastas ir šiandien yra įkeltas į bažnyčios bokštą. Varpas svėrė 200 kg. Jo skersmuo 58 cm, bendras aukštis -58 cm, liestine-42cm.Viename varpo krašte nedidelis defektas –apie 1 centimetro pailga kaverna. Jo viršų puošia ornamentai, žemiau lotyniškas įrašas virš graižo skelbia: “TRANSFUSA AB ERNESTO FRIDERICO FECHTERO MITAVIAE 1774“(Perlietas Ernesto Frideriko Mitavoje 1774)Įrašas liemens frize, pirmoji eilutė:“DA PACEM DOMINE IN GIEBUS NOSTRIS“(dieviškajai taikai mūsų krašte);antroji-„CAMPANA ECCLESIAE POPIELANENSIS“(Varpas papiliečių susirinkimui). Iš pirmo įrašo galima spręsti ,kad varpas XVIII a. antroje pusėje buvo skilęs ir jį teko perlieti.Šį darbą pakartotinai atliko žinomas meistras E.F.Fechteras Mitavos (dabartinė Jelgava Latvijoje) liejykloje.Vietiniai gyventojai sako, kad jis nuo ilgo gulėjimo po žeme nebėra toks skambus, kaip kadaise... Papilės bažnyčia –gotiško stiliaus vietinės reikšmės kultūros paminklas.

Papilės piliakalniai

Papilės piliakalniai literatūroje žinomi jau beveik 200 metų, bet niekada nebuvo rimtai tyrinėti.Jie vadinami Papilės pirmuoju ir Papilės antruoju (Pašalpos kalno piliakalniu).



I-masis piliakalnis yra kairiajame Ventos upės krante, prie tilto per Ventos upę.Pirmasis jį apmatavo lenkų archeologas L.Kšivicas 20 a pradžioje.Savo darbe apie Lietuvos piliakalnius jį pavadino Popelėnais ir paskelbė ,kad jo aikštelės ilgis yra 64 ,o plotis-30 m. Iš rytų jį juosia Venta, o iš vakarų bevardis upeliukas. Nuo Ventos piliakalnio šlaitai statūs ir siekia 20 m, o nuo kelio-15 m aukščio.Piliakalnio aikštelėje jau seniai įrengtos kapinės, todėl jis stipriai apardytas.Šiose kapinėse yra palaidotas istorikas, rašytojas Simonas Daukantas.1973 m Papilės I-asis piliakalnis buvo įtrauktas į kultūros paminklų sąvadą ir priskirtas prie respublikinės reikšmės kultūros paminklų.1986 metais , piliaklnio papėdėje, pietiniėje jo kalvoje buvo nutarta įrengti naujas kapines, todėl čia buvo atliekami archeologiniai tyrimai, jiems vadovavo archeologas Algirdas Varnas.Aptikta išnykusi gyvenvietė ,kuri buvo išsidėsčiusi kalvoje, vakarinėje piliakalnio pusėje.Jos kultūrinis sluoksnis ilgą laiką buvo ardomas, kadangi čia nuo seno stovėjo keletas sodybų ,buvo dirbama žemė.Ištisinio gyvenvietės kultūrinio sluoksnio nebuvo aptikta , randami tik atskiri likučiai.Rasti skaldytų apdegusių akmenų, angliukų ,molio tinko trupinių ir gabalų, gargažų. Molio tinko gabalų forma rodo ,kad jiie buvo naudojami tarpams tarp rąstų užglaistyti, taigi, gyvenvietėje yra stovėję netašytų rąstų mediniai tinkuoti pastatai.Rasta ir kitų radinių - keramikos šukių ,gyvūnų kaulų.Puodų šukių būta dviejų tipų,vienas jų –grublėtoji keramika.Tie puodai buvo naudojami maistui laikyti.Šioji keramika gerai žinoma iš Lietuvos 1-mo tūkstantmečio po Kr. piliakalnių ir gyvenviečių tyrinėjimo.Kitas lipdytos keramikos tipas-puodai lygiu paviršiumi.Jų sienelės plonesnės, molio masėje esantis granitas būna smulkiau grūstas.Puodai yra pustašoniai, atriestais kakleliais.Tokia keramika randama Lietuvoje , datuojama nuo I a prieš Kr. Iki XIV a. Tyrinėtojai pažymi , kad Papilės I –ojo piliakalnio papėdėje rasta per 160 radinių. Jie gyvenvietę , o kartu ir piliakalnį datuoja I tūkst. prieš Kr. -II tūkst. pirmaisiais amžiais. Taigi, gyvenvietėje buvo gyvenama apie tūkstantį metų. Gaila , kad papėdės gyvenvietė buvo suardyta. Iš jos būtų galima daug sužinoti apie Šiaurės Vakarų Lietuvos praeitį. Papilės II-rasis piliakalnis yra Ventos dešiniajame krante, šalia senųjų kapinių, 1 km į rytus nuo Papilės I-mo piliakalnio.Kitaip jis vadinamas Pašalpos kalnu. Iš pietų jį juosia Venta , o iš šiaurės ir vakarų-bevardis upeliukas. Piliakalnio šlaitai statūs ,apie 13 m aukščio.Ventos ir bevardžio upelio santakoje išliko 20 m ilgio ir 13 m pločio aikštelės dalis, o likusią nuplovė Venta. Rytiniame aikštelės dalyje supiltas 2 m aukščio pylimas , kurio išlikęs 28 m ilgio fragmentas. Jis skiria aikštelę nuo priešpilio, kurio aikštelė yra 39x28 m dydžio.Deja, 1966 m žvalgopmosios ekspedicijos metu čia kultūrinio sluoksnio nebeaptikta.1978 m, ruošiantis plėsti S.Daukanto vidurinę mokyklą, atlikti būtini archeologiniai tyrimai. Juos atlikęs A.Varnas konstatavo ,kad per dešimtmetį nuo žvalgosmosios ekspedicijos piliakalnis buvo nuolat ardomas.Aikštelę plovė Venta ,visas plotas buvo nuolat ariamas, vėliau iškasti ir vėl sulyginti su žeme mokyklos priestato pamatai.Arceologas čia neaptiko nei kultūrinio sluoksnio, nei nei senovės dirbinių,nei kitokių žmogaus žmogaus veiklos pėdsakų.Kol nenustatyta, kad paminklas visai suardytas, jis paliktas naujai sudarytame archeologinių vietų sąraše (A579P).


Penkiolikakamienė liepa

Papilės parke, kuris yra yra Papilės miestelyje, liepų gatvės dalyje, dešiniajame Ventos upės krante, 0,3 km į pietus nuo tilto per Ventą auga įvairių medžių.Šiauriniame ir rytiniame pakraštyje auga keletas mažalapių liepų, kurios jau išpuvusios. Rytiniame pakraštyje auga 2 kanadinės tuopos, 4 tuopos auga ant kalvelės už estrados ir šokių aikštelės, esančios netoli įėjimo į parką.Storiausios tuopos apimtis krūtinės aukštyje-4,60 m. Na ,o šio parko įžymybė –penkiolikakamienė liepa.Tai medis – gamtos paminklas. Šios liepos kamienai yra 0,30 m storio ir apie 23 m aukščio.Manoma , kad ši liepa pasodinta 1860 -uosius metus.Anksčiau ši liepa buvo 16- likos kamienų , vienas jų 1981-1982 metais nudžiūvo.Vieni kalba , kad sodinant parką, į vieną duobutę buvo pasodinta 16-lika liepaičių ,kiti mano j og visos jos išaugo savaime iš vieno kelmo.


Simonas Daukantas ir Papilė

Simonas Daukantas Papilėje praleido paskutinius trejus savo gyvenimo metus. Pasak amžininkų, gyvenęs jis vienišas ir atsiskyręs.1930 m. rugsėjį 83 metų papilėniškis Juozas Šliauteris, žurnalisto H.Blazo paklaustas, ar buvo Simonas Daukantas „panašus į aną, kuris aikštėje ant aukšto stiebo pastatytas", atsakė: „Tai toks ir buvo. Susilenkęs, apsisiautęs ilgu šliaproku. Ant galvos raudona ermulka su kutosu.[...]Buvo pamaldus, kas rytą ėjo į bažnyčią. Valgė su šeimyna, visados stačias.Ateidavo prie stalo, už vienos ausies alupka, už antros papirusas. Čia ant krūtinės kišeniuje popiera. Pasisems šaukštą, pakels koją ant suolo ir rašo popierą ant kelies pasidėjęs. Buvęs visuomet mįslingas. Mįslyjo ir mįslyjo. Net bažnyčioje, išsitraukęs popiergalį kažką užsirašydavo.[...]Vis krapštėsi ir krapštėsi, visus amatus mokėjo.Papilėje stalioriavo.O kada per kada per lenkmetį kunigą Vaišvilą moskoliai išvarė į kalėjimą, Daukantą prieteliai nuvežė į vieną dvarą.Tenai jis sliesoriavo.Gyveno labai vargingai. Kada Vaišvilą moskoliai paleido, Daukantas vėl sugrįžo į Papilę, čia neužilgo ir mirė.“ Kiti jį pažinoję (Norvydas, Marcinkienė, Vaivada) teigė, jog buvęs santūrus, kuklus. Vilkėjo paprastus, bet dailai pasiūtus namų darbo drabužius. Viršutinis apdaras- pilka milo sermėga (milinė), kurią visad vilkėjęs, nes geresnių drabužių neturėjęs. „Žmonės jo triūso nevertinę, jį vadindavę tinginiu ir dykaduoniu, matyt dėl to, kad nedirbdavęs jokio fizinio darbo“.Atviras ir nuoširdus buvęs tik vienam Ignotui Vaišvilai. Pasak G.Rutenbergo, mėgęs vaikščioti po miestelį, klaidžioti Ventos takais, kopti į kalvas.Veik kasdien papilėniškiai matę jį su lazda atsirėmusį, pamažėl einantį gatve, dažnai ties tvora ir namais sustojantį pailsėti.Pripratę matyti taip jį vaikščiojantį, ėmę laikyti jį šventuoju, pradėję lankyti jį, vestis ligonių. “Net rusų vyriausybė, kuri šiaip jau sekė gyventojus, ar nebus kur įsispraudus „kramola“, nesikišus leisdavo jam sakyti prkalbas šventoriuje ir priiminėti pas save namuos“ Remdamiesi G.Rutenbergu, galėtume teigti, jog Simonas Daukantas ir Papilėje bandė rasti sau veiklos-tai kažką rašinėdavo arba užsirašinėjo, tai kalbino vyresniuosius. Buvęs filomatų Adomo Mickevičiaus, Pranciškaus Malevskio, filareto Vincento Bobinskio bendramokslis iki pat gyvenimo pabaigos tęsė savo švietėjišką misiją.Iš esmės Daukantas buvo filomatas-rengė vadovėlius gimtąja kalba,rašė populiarius (dabar sakytume-publicistinius) veikalus, užrašinėjo tautosaką. Tik tai darė ne lenkų o lietuvių kalba, kurios išlikimo galimybe, kaip ir pačios tautos ,to meto eruditai nebetikėjo. Simonas Daukantas, jau nudirbęs visus Likimo ir savo paties sau paskirtus darbus, atvyko į Papilę numirti. Ir Papilę išgarsinti. Gal būt Papilės žmonėms, o kartu ir visiems lietuviams dar ir dabar reiktų ūgtelėti ,kad galėtų suprasti Daukanto idėjas, atrasti jį savyje, tautoje ir kintančioje Europoje.Ir jei tektų kovoti dėl tautos išlikimo, reikėtų pradėti nuo Simono Daukanto.Nuo jo raštų ir nuo jo ryžto matyti Lietuvą laisvą ir stiprią.

Paminklas Simonui Daukantui Papilėje

Virš mažo miestelio dangaus fone visu ūgiu iškyla elegantiška Simono Daukanto figūra. Paminklą 1928 m. sukūrė skulptorius V.Grybas. Atidengimo iškilmės įvyko 1930 m.rugsėjo 21d. Paminklas, tapęs ne vien miestelio, bet ir V.Grybo simboliu, skleidžia ne tiek išorinio, kiek dvasinio pasaulio harmoniją.Tai vienas iškiliausių V.Grybo darbų, pareikalavęs iš kūrėjo milžiniškų dvasinių ir fizinių pastangų.Tuo metu jis buvęs netik Papilės, bet ir visos Lietuvos simbolis, įprasminęs išmintį, laisvę, valią.

Skulptorius V.Grybas paminklą pradėjo projektuoti 1927 m., dar mokydamasis Paryžiuje Grand Šomje akademijoje, studijuodamas skulptūrą. Jam šitą darbą pasiūlė Lietuvoje suformuotas komitetas, skirtas rūpintis Simono Daukanto paminklo statymu, tiksliau dailininkas A.Zmuidzinavičius, kuris buvo šio komiteto narys pasiūlė jam šį darbą ir nurodė pirmininko prof. M.Biržiškos koordinates, kad V.Grybas galėtų sužinoti smulkesnę informaciją apie paminklo statymą. Neužilgu V.Grybas laiške klausinėjo M.Biržišką apie paminklo statymo reikalus, o profesorius jam atsakė :

„Gerbiamasis! Buvau išvažiavęs, tai tik dabar tepaskaitęs Tamstos laišką, atsakau. Deja, į visą eilę klausimų negaliu atsakyti, nes Komitetas nutarė, kad jo narys p. A.Zmuidzinavičius, kaip menininkas visu tuo rūpinsis[...]Be to temoku tik tiek pasakyti, kad pinigų turime 20 000 litų sunkiai surinktų per kelerius metus mokytojų, kai vietos Papilėje dar nesame aprinkę (tuo turėtų pasirūpinti p.Zmuidzinavičius), bet komiteto norima, kad traukiniu pro miestelį važiuojant būtų matyti. Norima taip, kad paminklas būtų liaudžiai suprantamas.Šiokias tokias abejones iššaukia tas dalykas, jog be to yra ant Daukanto kapo du ar trys paminklėliai, tai net Komitete esama balsų, kad reikėtų Kaune paminklas statyti, bet tas dalykas man nerūpi: man rūpi provinciją puošti ir mokyti savo didvyriai gerbti. Tai iki susitiksiu su p. Zmuidzinavičium, daugiau nieko negaliu sakyti, o ir jam turbūt teks pavažiuot Papilėn ir pasižiūrėti. M.Biržiška (1927 rugpjūčio 5 d., Viekšniai)“

Tuo tarpu komitetui nepavyko surinkti daugiau lėšų, kaip buvo planavę. Pirmasis paminklo projektas buvo per daug brangus įgyvendinti. Skulptorius ėmėsi kurti antrąjį, mažiau lėšų sunaudosiantį paminklo variantą, kuris Komiteto ir buvo patvirtintas. S.Daukanto statulos aukštis buvo numatytas 2,30 m. Tokiam darbui senoji dirbtuvė, kurioje dirbo skulptorius, Ilguvoje , pas seserį Marcelę, Meškeliūnų kaime, netiko. Buvo ieškomos ir surastos kitos patalpos, priklausiusios Jurbarko „Saulės“ gimnazijai. Tad 1928 m. rudenį nuvykęs į Jurbarką, V.Grybas ėmėsi šių pastatų tvarkymo, bei skulptūros lipdymo darbų. Prieš pradėdamas portretinį S.Daukanto atvaizdą, jis dažnai atvažiuodavo į Papilę, susitikdavo su Daukantą pažinojusiais žmonėmis, prašydavo papasakoti, kaip Daukantas atrodė, kaip vilkėjo, koks jo charakteris, piešdavo ir vis klausinėdavo, ar panašus... 1929 m.pabaigoje skulptoriusV.Grybas paprašė P. Rimšą, kuris tuo metu buvo Berlyne pagelbėti ir suvesti jį su „gerais ir nebrangiais liejikais“, sužinoti, kokią sumą jiems reikėtų sumokėti už darbą. Įdėjęs dvi skulptūros fotografijas,kad būtų aiškiau, dar aprašė figūrą:“visai nekebli, nestora, vienoj rankoj laiko knygą, kita – rodo kažin ką ir tiek“. Vos praėjus dviems savaitėms, V.Grybas jau kitame laiške džiaugėsi ir dėkojo P.Rimšai už suteiktas jam geras žinias iš Berlyno, tikėdamasis, kad per du mėnesius skulptūra bus išlieta iš bronzos.

Bet ne vien pagalbą, o ir stiprų pasipriešinimą patyrė skulptorius, dirbdamas S.Daukanto paminklą. Papilės prekybininkai, ypač žydai nenorėjo „ įsileisti“ į turgaus aikštę kažkokio paminklo, išsiuntė Vidaus reikalų ministerijai protesto laišką, bijodami, kad neiškeltų kitur turgavietės. Bet šis miestelėnų protestas buvo atmestas ir paminklo statybos darbai vėl tęsėsi. Skulptorius pats važiavo į Berlyną ir prižiūrėjo paminklo liejimo darbus iš bronzos.Galop traukiniu per Tilžę, Pagėgius skulptūra buvo atgabenta į Papilę ir pastatyta klebonijos kluone, kur prabuvo iki pat užkėlimo ant pjedestalo.

Rugpjūčio pabaigoje ant 7 metrų pjedestalo buvo užkelta bronzinė S.Daukanto statūla.Tačiau paminklui dar kažko trūko. V.Grybas, už Papilės bažnyčiai atliktą kažkokį darbą gavęs 400 litų, puse šios sumos davęs vietiniam kalviui, kad šis nukaltų grandines, kuriomis vėliau buvo apjuosta apatinė postamento dalis. Rugsėjo 21 d. šis paminklas buvo atidengtas. To meto spauda rašė: „Jau iš ryto nedidelis Papilės miestelis staiga patvino iš visur privažiavusiais žmonėmis. Tarp žemaitiškų milinių maišėsi gelumbuoti suvalkiečiai, tarp lyriškai nusiteikusių dzūkų linksmai šypsojosi aukštaičiai ir visi sūkurojo apie didinga drobe aptrauktą Simono Daukanto stovylą“. Šiose iškilmėse dalyvavo valsčiaus atstovai iš Kauno, žurtnalistai, visuomenės veikėjai, paminklo satatymo Komiteto nariai.Tarp jų, atvyko profesoriai M.Biržška, I.Šlapelis, švietimo ministras K.Šakenis, dailininkas P.Rimša. 11 val. bažnyčioje vyko iškilmingos pamaldos. Po pamaldų visi su bažnytinėmis ir organizacijų vėliavomis patraukė į kapines. Čia kalbėjo Telšių vyskupo įgaliotas atstovas,buvo pasimelsta. Kariuomenės orkestras pagrojo gedulingą maršą. Kalbėjo S.Daukanto draugijos nariai, profesorius A.Janulis, mokytojas Pr.Šliauteris. Atidengus paminklą, orkestras sugrojo tautos himną.Kalbėjo žymūs asmenys:prof.M .Biržiška, prof.K.Šleževičius, kun.A.Šveistrys, A.Vokietaitis, studentai Nezabitauskas ir Jucys.


Ketvirtą valandą banko salėje vyko iškilmingi pietūs. Juose dalyvavo pats apskrities viršininkas. Jo nuotraukos su paminklo atidengimo vaizdais paplito po visą Papilę ir toliau.Žmonės didžiavosi, kad gyvena Papilėje ... Kelerius metus paminklas buvo lyg ir nebaigtas – jis nebuvo aptvertas, nesutvarkyta aplinka. Aikštėje tebevyko turgūs, kurių metu valstiečiai prie aptvarui skirtų kuolų rišo arklius. Atrodo, kad galutinai jis buvo sutvarkytas 1933 m pavasarį. Buvo nukaldinta ir paminklo tvorelė. Dabar paminklas yra lankoma ir mylima vieta vietinių žmonių ir ekskursantų.Prie jo nevysta gėlės, čia įvairių miestelio švenčių kuliminacinė vieta.

Simono Daukanto muziejus


Muziejus įkurtas 1986 m.spalio mėnesį, minint žymiojo lietuvių tautos istoriko 193–iąsias metines.Muziejus randasi prie bažnyčios, buvusioje špitolėje, kur paskutinius savo gyvenimo metus, globojamas kunigo I.Vaišvilos, praleido Simonas Daukantas. Vienas iš muziejaus įkūrėjų buvo rajoninio laikraščio „Vienybė“ redaktorius L. Rozga.Ypač daug vertingų, senų leidinių buvo gauta iš Papilės Simono Daukanto gimnazijos. Surinkta apypilnė jo raštų kolekcija.Muziejui savo darbų padovanojo dailininkai A.Každailis, A.Surgailienė, A. Švažas.Surinkta nemaža dalis Daukantui dedikuotų kūrinių. 1987 m. muziejui pradėjo vadovauti ilgametė Papilės Simono Daukanto vidurinės mokyklos lituanistė Danutė Veisienė.Jos darbo metais Daukanto muziejus tapo žymi ir lankoma vieta ne tik visiems Daukanto mylėtojams, bet ir žmonėms, mylintiems poeziją. Čia kiekvieną pavasarį rengiamos poezijos šventės - „Lakštingalų naktys“. Ramioje Ventos upės slėnio aikštelėje skaitoma, dainuojama poezija. Poeziją skaito netik vietiniai, rajono poetai ,bet ir svečiai iš visos Lietuvos, bei užsienio. Eksponatų skaičius, muziejuje nuo 223 (pradžioje) dabar išaugęs virš 2000.Muziejuje surinkta medžiaga apie Simoną Daukantą, Stasių Būdavą, Antaną Mockų , Sakų šeimą , Juozą Šiūšą.Saugojami vietinių gyventojų prisiminimai apie prieškarinę Papilę, jos nuotraukos.Surinkta ikikarinėje Lietuvoje skaitoma lektūra.Taip pat saugojami geriausi mokinių ir literatų darbai apie Daukantą, kunigo J. Bučelio darbas „Ką aš žinau apie Papilę“. Muziejus turi keletą žymių darbų : J.Marcinkevičiaus draminę apysaką „Daukantas“, K. Kavecko Daukantui dedikuotą iškilmingą kūrinį ,V. Giedros žodžiais, 1924 m.dokumentą „Statykime Daukantui paminklą“. Dokumentą pasirašė komitetas iš 9 narių (pirmininkas M.Biržička) , G.Rutenbergo knygą su su prof.M.Biržiškos prakalba „Simonas Daukantas –lietuvių atgimimo pranašas“.

Vertingas ir įdomus eksponatas – paties Daukanto suręsta kėdė, kurioje jis sėdėdavo ir dirbdavo.Ją Daukanto muziejui paskolino Šiaulių „Aušros“ muziejus. Interjeras papouštas vietinių tautodailininkų V.Valiuko ir Pr.Veisos medžio dirbiniais.Muziejuje įkūrus (2003 m.)antrąjį kambarį , vadinamą ‚“svetlyčią“,atsirado vietos rengti įvairius renginius , skirtus Daukantui ir kitiems žymiems papilėniškiams atminti. Muziejaus kiemelyje guli pačio Simono Daukanto sukurtas jo antkapinis akmuo.Nustatyta ,kad Daukantas tik prižiūrėjo jo darymą.Ant akmens iškalti šie žodžiai „D.D.G. Cze Guli Kunas Symona Daukąta Raszitininka Warga Pieles Gimuse Metuse 1793 Miruse 1864 M. Sijkie 6 Dienoi.“ 1988m. spalio 28 d. prie S.Daukanto muziejaus pirmoji Akmenės rajone ir viena pirmųjų šalyje suplėvesavo tautinė Lietuvos vėliava.Todėl šis kiemelis vadinamas Nepriklausomybės kiemeliu. 1989 m. vasario 16 dieną muziejaus kiemelyje pasodints ąžuoliukas, simbolizuojantis Lietuvos laisvę. Dabar šis ąžuoliukas stiprėja ir virsta į tikrą ąžuolą. 1990 m. muziejaus kiemelyje Lietuvos Sąjūdžio Papilės nariai atstatė medinį kryžių, kurį buvo nuvertus sovietų valdžia, jį pašventino kunigas V.Skiparis. Taip į Papilę sugrįžo geroji Simono Daukanto dvasia. Sugrįžo, kad mums primintų, kad dėl savo tautos reikia aukotis, kad tiesa ir gėris amžiais liktų tėvynainių širdyse ir būtų nuolatinis jų palydovas.

Simono Daukanto kapas

Gyvendamas Papilėje Simonas Daukantas dažnai mėgdavo vaikščioti pavenčiais, ypač jį traukė piliakalniai. Tais laikais pilakalnio šlaituose dar buvo galima rasti molinių šukių, kitų buities liekanų kažkada čia gyvenusių žmonių. Tada jomis niekas nesidomėjo, įvairūs Lietuvos ir užsienio mokslininkai į Papilę atvykdavo ieškoti Juros periodo atodangos fosilijų . O šiam žmogui labiau rūpėjo istorija. Kažin ar daugelis miestelėnų suprato, kad jis mokslininkas, greičiausiai manė, kad koks keistuolis. Jam čia buvo ne šiaip koks kalnelis, o „pilė“, davusi vardą pačiai Papilei. Deja prie piliakalnio Daukantas ėjo vis rečiau ir rečiau. Jėgos išseko, „Jis pats buvo palikęs visišku vargdieniu,-rašė J.Šliūpas,-jo veikalai tebeklaksojo nespausdinti ir jam pasimirus galėjo ant vėjų nueiti!O tai ar ne širdgėla, tiek darbo padėjus ant jų parašymo! “ 1864 m gruodžio 6 dieną Simonas Daukantas, palikęs visą palikimą, kurio nekas tebuvo, tvarkyti I.Vaišvilai,mirė. Mirė, palikęs krūvas neišspausdintų savo darbų. Laidotuvės įvyko gruodžio 8 d. Diena buvo ūkanota, protarpiais lijo. Slinko vežimas su juodu karstu. Priešais berniukas, pavarde Šliauteris, nešė tradicinį žibintą, netoliese ėjo niūrus Vaišvila, o paskui karstą ėjo kokios trys senelės .Ši eisena traukė iš miestelio į piliakalnį. Prie piliakalnio pasitiko samdyti duobkasiai, padėjo užnešti karstą. Vaišvila pasakė pamokslą, supylę naują kapą, užritino akmenį su užrašu:“D.D. Cze Guli Kunas Synona Daukata Rasztininka Warga Pieles Gimuse Metuse 1793 Miruse 1864 Sijke 6 Dienoi“ Žmonės kalbėjo ,kad šį paminklą nusikalė pats velionis, betrūko įrašyti mirimo datą.Bet paskutiniu metu išaiškinta, jog jis tik prižiūrėjo jo darymą.

Po 20 metų, būdamas 75 metų amžiaus, Ignotas Vaišvila vėl prisiminė Papilės kalnelį.Susiradęs Rygoje meistrą jis užsakė antkapio plokštę, sieksnio ilgio ir pusės sieksnio pločio. Netrukus ant Daukanto kapo atsirado naujas paminklas su tokiu užrašu:“ Ateivi! Minėk sau, jog čion palaidotas Simanas Daukantas, pirmas iš tarp mokytų vyrų, rašytojas sebnovės veikalų Lietuvos, Žemaitijos, kaip ir kitų naudingų knygelių. Jis per savo gyvenimą, it vargo pėlė , be paliaubos triusėjo vienutiškai žemaitiškai rašyti dėlei naudos vientaučių. Gimė 1793 m. 28 d. spalinio mėn. Mirė 1864 m. 24 d.lapkričio. Ištark : Viešpatie!Duok jam atilsį amžiną. Palaidojęs ant jo kapo įsteigiau su užrašu užristi tą akmenį. Papilės kleb. Vaišvila."

Kiekvienas lietuvių inteligentas laikė pareiga užkopti į Papilės kalnelį. Lankėsi čia ir knygnešys A.Raudonis. Betgi žiemą buvo sunkiai surasti Daukanto kapą. Jis kreipėsi į vietos valdžią, kad nors kryžių pastatytų. Deja niekas jo neklausė-„Et, pamaniau, nenorite, nereikia.Nukaliau kryžių, atvežiau į Papilę ant kapų[...]“Cemento pamatui pamūryti vis tik davė vietos valdžia. Taip gale Vaišvilos parūpintos plokštės atsirado iš akmens iškaltas lyg vėtros nulaužtas ąžuolo kamienas su įrašu: „Simanui Daukantui. Iki visuomenė pastatys paminklą, atatinkamą nuveiktiems Tavimi darbams. Tavo atminčiai skiriu šį savo rankų d(arbo) paminklą. A.Raudonis . 1925 m.“

Ir dabar čia šis kapas yra mėgiamas visų vietinių žmonių ir svečių. Būdami čia mes turėtume susimąstyti apie tai, ką mes duodame savo Tėvynei, o ne ką Ji duoda mums...Juk to ir mokė didysis istorikas Daukantas savo raštais ir savuoju gyvenimu.

Panaudota medžiaga:

Papilė I dalis .-Vilnius, 2004m.

Br.Kviklys. Mūsų Lietuva T4 .- USA,1968 m.

V.Merkys Simonas Daukantas.-Vilnius ,1991 m.

Vienybė// 1992.- rugpj.25d.

Iš S.Daukanto muziejaus vadovės D.Veisienės pasakojomo.