Senoviniai valgiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,7 / 5 (71 balsai)

Ona Tuskenytė — kraštotyrininkė, gamtininkė, visuomenininkė. XX a. antrojoje pusėje aplankė daugumą Anykščių apylinkės kaimų senų žmonių, išklausė ir užrašė jų prisiminimus apie žymius anykštėnus, taip pat tautosaką: dainas, pasakojimus, mįsles, patarles, buities žinias ir papročius.

O. Tuskenytės prisiminimai apie keletą dabar jau pamirštų anykštietiškų patiekalų.

Virtas alus. Dar prieš Didįjį karą jis buvo labai mėgstamas ir daugelyje šeimų gaminamas. Namie darytą alų supildavo į didelį molinį puodą ir pastatydavo jį į bebaigiančią kūrentis duonkepę krosnį. Kai užvirdavo, ištraukdavo ir paruošdavo užkulą — sumušdavo nemažai žalių kiaušinių, pridėdavo druskos ir gerai išplakdavo. Tada į tą masę pridėdavo nemažai rūgščios grietinės ir vėl plakdavo su mediniu šaukštu. Tuomet pildavo į puodą ir maišydavo. Toks alus geriausiai būdavo geriamas karštas ir su duona.

Šustiniai. Avižos išverdamos, išdžiovinamos ir sugrūdamos piestoje. Tada jas maldavo girnomis, nusijodavo per sietą. Iš tų miltų gaminami šustiniai. Miltai išmaišomi vandenyje, pridedama druskos ir laukiama, kol subrinks. Tuomet iš tos tešlos daromi paplotėliai ir valgomi vieni.

Miltienė. Šustiniai miltai įplakami į rūgusį pieną, kiek palaukus, valgomi su duona ar bulvėmis.

Paplakonė. Šustiniai miltai įplakami į truputį pasūdytą vandenį ir valgomi su duona. Tai būdavo sauso pasninko valgis.

Leščiai. Valgomuosius burokus sudėdavo į medinį kubilą ir užpylę vandeniu pastatydavo šaltoj kamaroj, kad išrūgtų. tada burokus verda pasūdytame vandenyje. Kai išverda, nulupa žievę ir supjausto skridinėliais, sukrauna į molinį puodą, prideda prieskonių ir užpylę aliejumi, įkiša į krosnį tarp žarijų, kad pašustų. Patiekalas valgomas karštas su duona ar bulvėmis.

Garsvyčios. Ruginius duoninius miltus užplaka vandenyje ir su visu puodu deda į krosnį, ją baigia kūrenti. Po kiek laiko puodą ištraukia, ataušina, prideda druskos, sutrintų garsvyčių grūdų ir įdeda dėl rūgimo duonos plutelę. Kai išrūgsta, valgoma su šiltomis bulvėmis. Tai pasninko valgis.

Parūgėliai blynai. Prieš duonos minkymą iš paraugintos tešlos kepdavo blynus. Valgydavo juos su kokiu nors dažiniu — grietine, bulbiene arba užpilus taukais.

Blėkai. Jie budavo gaminami iš avies skrandžio. Jį švariai išplovę ir pašutinę, išlupdavo vidinę odą, supjaustydavo išilginiais rėžiais, juos susmulkindavo ir virdavo sriubą su bulvėmis.


O. Tuskenytė gerai prisimena, ką valgydavo jos šeima. Tokie valgiai buvo tada įprasti visiems Anykščių krašto valstiečiams.

Pusryčiams dažniausiai būdavo blynai, vadinami raguoliais. Juos kepdavo iš namie girnomis maltų arba pikliuotų miltų, žirnių, miežių ir kviečių mišinio. Raguolius valgydavo su dažiniu — bulvių ar miežinių kruopų koše, pagardinta riebalais. Kartais dažinį pagamindavo iš kopūstų, išgriebtų iš sriubos, užpiltų taukais ir spirgučiais. Antras pusryčių valgis — sriuba. Žalius arba raugintus kopūstus, batvinius, raugintus burokėlius virdavo su mėsa. Rudenį tai būdavo aviena. Visas rūgščias sriubas valgydavo su rugine duona. Trečias pusryčių valgis būdavo girnomis maltos smulkios miežių kruopos, arba grucė, užbalinta pienu.

Per pietus valgydavo iš ryto virtą sriubą ir šiltai krosnyje laikytą mėsą. Tais laikais jokių salotų žmonės nežinojo, nebent kai kas būdavo linkęs mėsą valgyti su raugintais kopūstais. Dažniausiai trečio patiekalo nebūdavo, nebent iš ryto virtos šaltos kruopos.

Vakarienė priklausydavo nuo metų laikų. Rudenį valgydavo virtas bulves su rūgusiu pienų, pavasarį ir vasarą — zacirką iš pikliavotų ruginių miltų arba iš miltų mišinio raguoliams, užbalintą pienu. Kartais, vėlai rudenį, kai turėdavo daug avienos, vakarienei virdavo smulkiai supjaustytų bulvių su mėsa.

Valgydavo ir įvairias košes. Dažniausiai jos būdavo verdamos iš bulvių ir kruopų. Jas pagardindavo taukais su spirgučiais, o pasninko dienomis — aliejumi. Valgydavo ir užsigerdami pienu.

"Nors paprastas, neprašmatnus buvo mūsų maistas, bet valgydami kaimo žmonės buvo stiprūs, nuveikdavo pačius sunkiausius darbus." (O. Tuskenytė).


Šaltinis:

Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose: ["Apie aut.", p. 324 - 329] / Sudaryt. V Račkaitis, A. Verbickas; Redkol. V. Balčiūnas ir kt.; [Pratarmė, p. 5 - 8, Tylos]. — V.: Mintis, 1992. — 330 p., 16 iliustr. lap.