Sidabrinės laiko gijos

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,6 / 5 (76 balsai)

Nuotraukoje: Teklė Laurinavičienė ir jos senoji siuvimo mašina


               Sidabrinės laiko gijos


Šį straipsnį rašiau prieš keturis metus jubiliejiniam Tauragnų laikraščiui „Tauragnai“, kuriam rinkau ne vienerius metus medžiagą ir rūpinausi jo leidyba. Šiandieną laikraštis vadinasi „Po Tauragnų dangumi“, o jo leidyba užsiima bendruomenės pirmininkė Danguolė Grabauskienė. Laikas slenka sidabrinėm gijom, skaičiuodamas metus. 750 metų – tokį puikų gimtadienį suskaičiavo laiko istorija. Kiekviena prabėgusi diena nenuėjo užmarštin. Ji vis vertė ir vertė naują Tauragnų metraščio puslapį, primargintą mūsų nuveiktų darbų Tauragnų labui.Džiugu, jog šiandieną dar galime pakalbinti tauragniškius, menančius tolimą Tauragnų praeitį. Kiekvienas jų pasakytas žodis, užrašyta mintis – tai lobis, išliksiantis ateinančioms kartoms.

Tuomet aplankiau seniausią Tauragnų gyventoją – 97 metų Teklę Laurinavičienę. Šiandieną močiutė jau skaičiuoja 101 metų gyvenimo kelio atkarpą . Tada, vos įžengusi į močiutės namus, supratau, jog tokie žmonės, kaip ji, yra neįkainojamas turtas ateinančioms kartoms, kurios galbūt rašys Tauragnų istoriją. Reikia džiaugtis, kad turime istorijos liudininkų, kurių prisiminimai leidžia versti ir versti „gyvosios“ istorijos puslapius. Ši moteris – tai gerumo , sąžiningumo, neapsakomos meilės artimam įsikūnijimo simbolis (taip teigia patys tauragniškiai). Užvėrusi jos namų duris, pasijutau dvasiškai pakylėta, nustebinta nepaprastu žmogaus nuoširdumu, atvirumu, sugebėjimu sklandžiai dėstyti savo mintis, nors pečius slegia sunki metų našta. Teklės Laurinavičienės nereikėjo ilgai įkalbinėti, kad prisimintų savo jaunystę, Tauragnuose gyventus metus.

-Gimiau ir augau Jačiūniškių kaime. Šeimoje daug dirbdavome: vasarą – lauko darbus, o žiemą – siūdavau. Visą laiką turėjau svajonę – įsigyti siuvimo mašiną. Tuo laiku jos buvo labai brangios , kainavo 700Lt. Už 100 Lt. buvo galima nusipirkti gerą karvę o prastesnę – ir už 50 Lt. Siuvimo mašiną pirkau kreditan. Žiemą eidavau į kaimus ir siūdavau kailinius, vyriškus kostiumus ir kas mėnesį agentui atiduodavau po 25 Lt. Ne vienerius metus atidavinėjau skolą , o siuvimo mašiną turiu ir šiandieną. Džiaugsmu suspindėjo močiutės akys , pažvelgusios didžiausio turto link.

-Atsisėdu prie jos, sutepu, nuvalau dulkes, ne taip seniai ir šiek tiek siūdavau. Visą gyvenimą turėjusi „kriaučiaus“ amatą, dešinės rankos dviejų pirštų nejaučiu – tikriausiai nuo adatos. O tada kai atėjo metas tekėti , važiavo piršliai virtinėm. Piršo turtingiausius, gražiausius jaunikius, bet nė prie vieno iš jų nelinko širdis. Ištekėjau už Laurinavičiaus. Jis buvo „biednas“, bet geras žmogus. Anksčiau gyveno Rusijoj, jau kartą buvo vedęs, turėjo vaikų. Mes savų vaikų neturėjome. Užauginau podukros dukrą, Reginutę. Šiandieną ji rūpinasi manimi lyg tikra motina. Padėjau užauginti vaikučius ir jai. Kartu su manim gyvena ir kiti podukros vaikai – Antanas ir Petras. Kai atvažiuoja Reginutė su savais, jau suaugusiais vaikais, tai pilni namai žmonių klegesio, bet vietos užtenka visiems. Jos užtekdavo visais laikais ir kiekvienam, paprašiusiam priglausti.

Matote, toj vietoj, kur buvo bažnyčia (dabar stovi buvusi kolūkio kontora), auga gražus kaštonas. Jį pasodino klebonas Čiučkis . Sakė: „pasodinau, kad prisimintumėt, kai numirsiu“. Kunigai man labai daug gyvenime padėjo.Sunkiausiais gyvenimo momentais jie ir mano giminės pirmieji ištiesdavo pagalbos ranką. Labai gerai atsimenu, kokie gražūs senosios bažnyčios (bažnyčia sudegė 1944m. liepos mėn.) varpinėj kabėjo variniai varpai, pirkti Karolio Gineičio. Kai jais skambindavo, rodos, girdėdavosi Karoli, Karoli...o garsas pasiekdavo net Vyžių kaimą. Karo metu bijojome, kad šie varpai nebūtų sunaikinti, todėl nukabinome ir, norėdami paslėpti, paskandinome Labės ežere.Galvojome: „po karo išsigriebsime“. Pasibaigus karui graibėme, graibėme neradome, gal dumblas užnešė. Klausytum ir klausytum Teklės Laurinavičienės pasakojimo. Visko nesurašysi į storiausią knygą. Močiutė dar sugeba save prižiūrėti, o ir grindis dar pati išsiplauna. Tik regėjimas ir klausa sudaro keblumų. Paklausta, ar vartoja kokių vaistų, atsakė: „kai kada tabletę citramono nuo galvos, ir nuo kraujospūdžio daktatas parašo vaistų, o stiprybė nuo dievo ateina.

Nuo mūsų pokalbio prabėgo ketveri metai . Žiemas močiutė leidžia Šiauliuose pas podukrą Reginą, o vasarą sugrįžta į gimtąjį kraštą. Ilgiausių metų Jums, mieloji, geroji, močiute! (Nuotraukoje Teklė Laurinavičienė)


Kalbėjosi Tauragnų bibliotekos vyr. bibliotekininkė Nijolė Šuminienė