Signataras iš Žaliakalnio, arba mūsų Algirdas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

       Algirdas Vaclovas PATACKAS

Išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimo narius Žaliakalnio rinkimų apygardoje Nr.14 Gimė 1943 m. Gyvena Žaliakalnyje. 1965 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Vėliau - Mokslų akademijos aspirantas, mokslinis bendradarbis. Dėl pogrindžio veiklos teko mokslus palikti. Nuo 1982 m. dirbo melioracijoje darbininku. 1986-1987 m. kalėjo kaip pogrindžio leidinių "Lietuvos ateitis", "Pastogė" redaktorius. Buvo Sąjūdžio seimo narys, 1990 m. išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, o 1993 m. - į Seimą kaip Sąjūdžio kandidatas Žaliakalnio rinkimų apygardoje. Dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros, o vėliau Seimo Nacionalinio saugumo komitete.

Skaitė baltų kultūros ir etikos kursą KTU, VDU. Partijoms nepriklauso, bet Seime įstojo į Krikščionių demokratų frakciją. Yra krikščionių demokratų ir konservatorių rėmėjas.Turi du vaikus: Algirdą ir Eglę-Mariją. 

Už Sausio 13-ąją gavo Garbės savanorio vardą, yra Kovo 11-osios Akto signataras.


Žaliakalnietį nuo 1949-ųjų metų Žaliakalnio bendruomenė vadina "Mūsų Algirdas". Todėl, kad jis paprastas ir nuoširdus, todėl, kad visuomet su mumis."Sąjūdis išsieikvojo. Jo lieka vis mažiau",- sako signataras, baltiškosios kultūros išpažinėjas, Lietuvą pasirinkęs savo Likimu. Bet leiskime apie nūdieną ir Sąjūdžio Virsmus už autorių prabilti jo tekstams.


Algirdas Patackas apie Virsmą Baltų kultūra – ne tik viena seniausių, bet ir viena, o gal vienintelė iš tebeesančių indoeuropietiškųjų kultūrų. Ji yra čia pat, greta mūsų. Iki I-o Pasaulinio karo ji dar gyvavo Lietuvoje, kurią V. Toporovas prasmingai pavadino „senienų sandėliu“ . Todėl nebūtina persikelti į žilą senovę anei vykti į tolimas egzotiškas šalis. Keliaukime po savąją tėvynę, eikime dvasioje į dainomis ir pasakojimais apipintą senąjį sodžių, margąjį tėvelio dvarą, baltiškosios kultūros ir lietuviškojo gyvastingumo versmę – šeimą. Bet svarbiausia, kad toji kelionė būtų į save. Tai turėtų būti pažinimas per prisiminimą to, kas pamiršta, kas išnyko ir tebenyksta, nors vis dar tebeaidi mūsų sielose, mūsų kalboje ir padavimuose, kas dar tebesrūva su motinos pienu bei krauju, kas tebegyvuoja, nors irstančiu ir prietarais virstančiu pavidalu. (Patackas A., Žarskus A. Virsmų knyga. Kaunas, 2002, p.83 ) Gyvenimas nėra tolygus vyksmas. Ramią ir tolygią būties tėkmę pertraukia lemiami gyvenimo pokyčiai – virsmai. Senoji protėvių išmintis sako, kad po virsmo sekantis kitas būties tarpsnis nėra vien tik buvusiojo tąsa. Jis yra kitoks iš pagrindų. Tai jau naujas, aukštesnės kokybės gyvenimo laikotarpis. Tiksliau, kiekvienas virsmas turėtų žmogų pakelti į naują kokybę, tačiau būtina sėkmingai jį atlikti. Nuo virsmo priklausė tolesnio žmogaus gyvenimo sėkmė ir prasmė. Mūsų protėviai tai žinojo ir labai rūpinosi žmogiškosios būties persikeitimais. Kiekvieną virsmą tvarkė apeigos ir papročiai. Šiuo požiūriu dorinę lietuvių kultūrą galima pavadinti virsmo kultūra. Suirus seniesiems papročiams, šiandien jau būtina kalbėti apie individualų, sąmoningą virsmo suvokimą ir jo įveikimą. Ypač svarbu suvokti, kad visi virsmai yra, tiksliau –turėtų būti negrįžtami. Kadangi virsmas veda į naują, aukštesnę kokybę ir yra negrįžtamas, tai laikas įgyja etinį atspalvį. Dorinė lietuvių kultūra nedviprasmiškai primena, kad žmogus atsakingas už savo pragyventą laiką. Virsmas doros, etine prasme yra grasos sritis. Sužadinta ir nepastovi virsmo būsena pažadina gerąsias ir blogąsias galias – susiremia gėris ir blogis, padidėja asmeninė atsakomybė. Grasai įveikti reikia didžiausių dvasinių pastangų. Dauguma žmogaus ir visuomenės gyvenimo bėdų kyla dėl nesėkmingo virsmo- įstringama virsme, arba sugrįžtama, atkrintama ir tampama atžindu-atkritėliu. Todėl virsmo negrįžtamumas yra būtina gyvenimo darnos sąlyga. Virsmo negrįžtamumas ir tai, kad tolesnis gyvenimo tarpsnis turėtų būti kažkas iš esmės naujo, pagrindžia gyvenimo prasmę. ( Ten pat, p. 97, 98, 99 ). Virsmas – tai reiškinys, su kuriuo mes nuolat susiduriame kasdienybėje ir esame taip prie to pripratę, kad jo nė nepastebime. Virsmas yra bendras ir visa apimantis reiškinys. Mūsų protėviai, kaip jau minėta, jį pastebėdavo visuose gamtos ir žmogaus gyvenimo reiškiniuose bei buities darbuose. Kiekvienas virsmas, kokio masto jis bebūtų, yra didžiojo virsmo – Pasaulio Sukūrimo atkartojimas. Kalba rodo, kad senovės lietuviams vertinga tai, kas gali virsti. Rugių želmenys varpoja, t.y. virsta į varpas, kuriose subręsta grūdai. Ir šiuolaikinis žmogus dažnai ką nors vertina, mintyje turėdamas įvyksiantį virsmą. Pinigai vertingi tiek, kiek jie virsta daiktais. Žiedai gražūs, bet jie tampa vertingi, kai virsta vaisiais. Vaikas vertingas tuo, kad jis virsta suaugusiu. Maistas vertingas tiek, kiek jis virsta mūsų kūnu. Žmogaus gyvenimas vertinamas tiek, kiek jis virsta gėriu, sąmoningumu ar išmintimi. Gamtoje, buityje ar versle vykstančius virsmus galima apibūdinti labai paprastai: virsmas – tai apykaita arba keitimasis. Gamtos kaita ir vystymasis yra savaiminė ir didesnių nesklandumų nesukelia. Žmogaus virsmai, gali sukelti ir sukelia nemenkas problemas. Virsmai yra skaudūs, o žmogus, trokšdamas pastovumo ir tikrumo bei nesuvokdamas pasikeitimo prasmės, dažnai priešinasi virsmui. Todėl žmogaus virsmai buvo įrėminti sudėtingomis apeigomis ir paprotinėmis tradicijomis. ( Ten pat, p. 115 ). Žmogaus virsmus taip pat galima trumpai apibrėžti, išryškinant vieną ar kitą bruožą. Tokie trumpi apibrėžimai gali būti labai įtaigūs. Pavyzdžiui : virsmas - tai grasa. Arba : virsmas – tai mirtis ir prisikėlimas. Arba kitaip : virsmas – tai atsisveikinimas ir naujo sutikimas. Galima pasakyti ir taip : virsmas – tai netektis ir atradimas; virsmas – tai praradimas, kuris virsta laimėjimu. Arba šitaip : virsmas – tai kelionė be sugrįžimo; virsmas – tai ėjimas per niekieno žemę. Galima pasakyti net šitaip : depresija – tai užsitęsęs virsmas, kuriame pasireiškia virsmo grasa. Virsmas – tai pagrindinis augimo, vystymosi dėsnis (principas), kurį apibrėžti galima ir taip: tai, kas buvo reikalinga, tampa kliūtimi. Be virsmo neapsieina filosofai. Pasak Maceinos, krikščionybė yra ne mirties ir ne gyvenimo religija, bet prisikėlimo religija. ( Ten pat, p. 117,119,120 ). Apžvelgėme visą mūsų protėvių ypatingos išminties reiškinį – virsmą. Kokia logiška įžvalga, kiek šviesios būties gelmių nuovokos reikėjo turėti, kad būtų išlaviruota per grasos slenksčius, chaoso pragarmę! Todėl baltų kultūra ir yra klasikinė Vydijos, Vidinė, Ethos’o kultūra. (Ten pat, p. 36)






Algirdas Patackas. Iš Kauniečio Konstitucijos

POLIS – miestas, turintis savo dvasią, individualybę. Tokie senovės Graikijoj buvo Sparta, Atėnai Kaunas yra polis. Vilnius nėra polis Kaunietis negali gyventi ne Kaune, nebent būtų ištremtas. Po to jis grįžta. Titulas “Kaunietis” nėra paveldimas, nėra surištas su gimimo vieta, kilme ir t.t. Galima būti iš Salantų, ir tapti kauniečiu, ir galima gimti Kaune, ir juo netapti. Kaunietis – atšakus, nemalonus, ambicingas , kiek trenktas. Nemėgsta minios. Visada turi kažką, ko neturi kiti – pvz. gali būti įsiknisęs į Tibeto mediciną labiau už budas, arba žinoti ,kaip viskas buvo prieš tūkstantį metų geriau už Brunoną Kauniečių yra nedaug , tačiau visada pakanka, kad miestas išliktų polis. Visi kiti – kauniškiai, ar tesivadinie kaip nori. Dezertyrai tik grynina kauniečio veislę - “staltiese jiems kelias, ir tegul gyvenimas muša juos raktais “( čia toks apyprastis bajeris tiems, kurie dar neužmiršo rusiškai). Kaunietis tačiau nėra namisėda – pradedant Matu Šalčium. Juos galima sutikti nuošaliausiuose pasaulio kampeliuose, bet ne kaip turistaujančius pampūzus, o kažko ieškančius. Ko – jie patys težino.. Kaunietis iki panagių žino savo miesto istoriją, ypač neformaliają. Gali parodyti, kurioj tarpuvartėj buvo LLA štabas, nors ten jokios lentelės nėra. Arba kur gyveno poetas Klemensas Dulkė – ogi Vėjų skersgatvy ( yra toks), numeris nusitrynė… Kauniečiui verslumas nėra svarbiausioji savybė, kaip daug kas mano. Tai tik pirmoji pakopa, ant kurios galima ir įstrigti. Kaunietis, išvijęs okupantą, t.y. svetimkūnį, kurį laiką pasimeta. Tas reiškinys vadinamas dekompresija. Tai kauniečius buvo ištikę du kartus - 1941 m. birželyje ir po1990 – jų..Paskui šitai praeina. Kaunietis slaptai, pasąmonėje visada jaučia, kad kaunietis yra kalnietis, o Kaunas yra Kalnas, iškilęs virš Lietuvos lygumų, kuris, kukliai kalbant, pasaulinio ar kitokio tvano atveju visada priglobs Lietuvos laivelį…

Algirdas Patackas. Apie Sąjūdžio Virsmą.Sąjūdis ir Kaunas – abu labu tokiu

     (Autoriui leidus perspausdinta iš  www.bernardinai.lt ir sutrumpinta)  

20 metų istoriniam žvilgsniui daug ar mažai? Mažai – jei turime omenyje atstumą, retrospekciją, ir daug – jei norėsime perduoti autentišką istorinio įvykio dvasią. Tarp šios Scilės ir Charibdės – žudančio dvasinę atmintį laiko ir jausminio atsiribojimo poreikio – visada balansuos istorikai. Vilniaus Sąjūdis ir Kauno Sąjūdis – šios santykinės sąvokos ne vien dviejų miestų, ne vien geografinė ar kultūrinė priešprieša. Jos žymi dvi Lietuvos atkūrimo idėjas, o dar gilesne prasme – dvi Lietuvas, atskiras laike ir erdvėje, ko gero, nuo pradžių pradžios. PRELIUDIJA. Sąjūdis plačiąja prasme, be abejo, yra pokario kartų kovų už laisvę sudėtinė dalis. Siaurąja prasme – Sąjūdis tęsė antrosios, neginkluoto pasipriešinimo bangos, kurios ryškiausia apraiška buvo LKB Kronika, tradiciją. Būtent ši antroji banga buvo stipri Kaune, maištingiausiame buvusios SSRS mieste, – pradedant Vėlinėmis bei Kalantinėmis ir baigiant pogrindžio spauda, kurios didžioji dalis buvo susieta su Kaunu ne vien geografine prasme (keistas dalykas yra miesto, polio dvasia – kas atsakys, pavyzdžiui, kodėl neprisimename nė vieno ryškesnio disidento iš Klaipėdos? Ir ar tai susiję su proliberalistinėmis nuotaikomis šiame mieste?..). GIMIMAS. Kalbant apie Kauno Sąjūdį kaip reiškinį, apie jo įspaudą naujausioje Lietuvos istorijoje, prireiks „virsmo“ sąvokos. Kaip žinoma, virsmas yra „senos formos laužymas ir naujos kūrimas, gaivinant ją gyvybės, gyvuoju vandeniu“. Tačiau vien laužymo maža. Griuvėsių krūva tėra griuvėsių krūva. Kad iš jos pradėtų kaltis želmenys, kad atsibustume naujam gyvenimui, reikia gyvojo vandens. Kalbant ne taip gražiai, galima prisiminti kaip nokautuotam boksininkui duodama pauostyti amoniako. Drįstame teigti, kad šiuo gyvuoju vandeniu, jeigu norite amoniaku, Lietuvos revoliucijai buvo Kauno Sąjūdis. Kodėl? Ką daro ištikus revoliucijai valdžia, kai, anot marksistų, „nebegali valdyti po senovei“? Ogi bando valdyti kitaip, landsbergiškai sakant, „eiti žirgu“, t. y. apvaldyti burnojančios masės energiją jos neslopinant, nestabdant, bet nukreipiant sau reikalinga kryptimi, paverčiant pseudorevoliucija. Tas Rusijos atžvilgiu beveik pavyko, vadinamasis „Andropovo planas“ beveik įgyvendintas V. Putino. Nors ir su tam tikrais nuostoliais, „jie“ išsilaikė, netgi savaip sustiprėjo. Kodėl gi šitai nepavyko Baltijos šalyse? Todėl, kad tai nepavyko Lietuvoje. Kodėl nepavyko Lietuvoj? Todėl, kad šitai nepavyko Kaune. Kaune buvo kitaip. Prisiminkime Kauno Sąjūdžio gimimą. Vilniuje Sąjūdis gimsta kaip neaiški mutacija tarp nomenklatūros ir daugiau ar mažiau sovietinės inteligentijos viršūnių – žodžiu, viršūnėse, iš viršaus. Kaune viskas kyla iš apačios, savaime, kaip ilgai kauptos energijos proveržis. Drįstame tvirtinti, kad Kauno Sąjūdis buvo gyvas „vidinio proletariato“ pavyzdys, kuris anot anglų kultūros istoriko A. Toynbee, yra visų vidinių transmutacijų varomoji jėga. Įrodymai? Štai jie. Palyginkime du sąrašus – pirminį iniciatyvinės Sąjūdžio grupės sąrašą, sudarytą spontaniškai, čia pat, Architektų namų salėje, nors planuota buvo tik išklausyti efektingą A. Juozaičio paskaitą. Palyginkime šį pirminį sąrašą su vėlesniu jau nusistovėjusiu ir juodo darbo procese gimusiu Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (dar ne Kauno Sąjūdžio tarybos ) sąrašu. Pirmame matome pavardes žmonių, kurias iš dalies galima priskirti prie tuometinio Kauno kultūrinio bomondo, savotiškos nomenklatūrinės šlėktos. Tai režisieriai, aktoriai ir kitoks to meto visuomenės sąmonės popsas. Nieko blogo negalima pasakyti apie tuos vyrukus, nieko blogo jie nepadarė, tačiau jų beveik neliko. Jie atkrito. Kas liko? Liko gatviniai.

GATVĖ. Kas yra gatvė, kas yra gatviniai? Pirmiausia niekam nežinomi – jei žinias semsime iš to meto laikraščių. O jei ir žinomi, tai tik siauram bičiulių, bendraminčių nelegalų ratui. Būtent nelegalų – ne disidentuojančių, bet niekaip neįsirašančių į to meto legalią visumą. Antra, – atsitiktinai, t.y. pakliuvę į istorijos sūkurį eidami pro šalį, žmonės iš gatvės, atsitiktinai pakliuvę, kaip tas Grantenas iš Viktoro Hugo „Vargdienių“ į gatvės barikadas. Atsitiktinai tai atsitiktinai, bet jie buvo liaudies atstovai, ir šito iš jų neatimsi. Ir trečia – išimtys, kurios, kaip žinoma, yra būtinos taisyklėms. Bet apie jas vėliau. (Grįžtant prie „gatvės“ sąvokos, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad lazda turi du galus. Gatvės drąsa, turėjusi didelę įtaką radikaliam virsmui, vėliau gali virsti avantiūrizmu ar net kriminalu, kaip iš dalies ir atsitiko su kai kuriomis gerai žinomomis Kauno Sąjūdžio personomis.) Taigi praėjus vos savaitei po Vilniaus Sąjūdžio įsikūrimo, gimsta Kauno Sąjūdis. Tai atrodytų kaip vientiso proceso, kuris „pošol“, chronologinė seka. Tačiau šios kelios dienos yra takoskyra. Takoskyra tarp viršaus ir apačios, tarp dviejų – gal bus per drąsiai, bet iš esmės teisingai pasakyta – Sąjūdžių. MITAI. Sąjūdis, kaip ir kiekvienas istorinis reiškinys, yra apipintas savais mitais. Vienas iš šių mitų, o gal ne mitų, – kad Vilniaus Sąjūdį buvo pavesta įkurti LSSR Mokslų akademijai, o Kauno Sąjūdį – tuometinio KPI docentams. Mitas ar ne, dokumentais vargu ar įrodomas, bet pats buvau liudininkas, kaip po kurio laiko, jau gerokai įsikūrus ir pradėjus veikti Iniciatyvinei Sąjūdžio grupei (ISG), prisistatė tūla kompanija, pasisakė esą KPI docentai (sakau „docentai“ perkeltine prasme, gal jie buvo profesoriai, o gal kas nors) ir pareiškė, kad jie kurs Kauno Sąjūdį. „Viskas gerai, vaikinai, tik šiek tiek pavėlavote, – Sąjūdis Kaune jau įkurtas“. Reikėjo matyti tas fizionomijas. Beliko paguosti: „...bet jūs galite kurti Sąjūdžio grupes pas save. Darbo užteks visiems“. IŠIMTYS. Laikas pasakyti apie anksčiau minėtas išimtis. Jų būta po dvi – iš vienos ir iš kitos pusės. „Gatviniai“ turėjo marginalų iš abiejų galų – du iš „legaliosios“ pusės ir du iš pogrindžio. Tačiau tai tik marginalai, sukibimo taškai, kad krumpliaračiai liestųsi su visos Lietuvos sūkiais. Tokie „legalai“ buvo A. K. ir Č. S. ir vienas meninio “undergraundo“, pusiau legalizuoto („Antis“), kitas iš administracinės nomenklatūros. Kas šiuos žmones atvedė į Kauno Sąjūdį? Manau, jų asmeninės savybės, ypatingas, prigimtinis padorumas ir sąžiningumas. Ypač įsidėmėtinas yra Č. S. atvejis, – bet apie personalijas vėliau. Kitas sparnas – disidentinis. Kauno ISG turėjo du marginalinius personažus, žinomus kaip politinius kalinius. Tai V.P. ir A. P. Atskirai reikėtų pakalbėti apie disidentų santykį su Sąjūdžiu. Iš esmės pritardami jam, realybėje disidentai, kurių dauguma buvo „zekai“ (o „zekai“, kaip žinoma, visada pasižymi permanentiniu įtarumu), į Sąjūdį žiūrėjo atsargiai, nors ir geranoriškai. Būdinga pradinė politkalinio L. D. pozicija (kol dar nebuvo įsižeidęs ant visų, o ant Sąjūdžio ypač). Kai jis buvo kviečiamas į ĮSG, atsisakė: „Jūs berniukai, pirmyn, o manęs nereikia, kad nepakenkčiau“. REIDAS. Taigi gatviniai vis įžūlėja. Jiems jau neužtenka Kauno – važiuoja, eksportuoja Sąjūdį ne tik po Lietuvą, bet ir po „užsienius“. Atmenu fantasmagoriškai dabar atrodančią išvyką, o greičiau spec. grupės („task – force“, sakytume dabar) reidą į Gudiją kelti ten revoliuciją. Šita speciali grupė buvo gerai žinomas nesenstantis barzdyla L. G., Sajūdžio videografas, toksai A. P. ir jo sūnus Patackiukas, kurio funkcija buvo nešti stovą ir trispalvę. Šita triada įžūliai nusibeldė į Gardiną, iškėlė trispalvę ir surengė pirmą, o gal paskutinį BSSR mūsų pusbrolių gudų Liaudies fronto mitingą, lydimi milicininkų eskorto. KONVENTAS. Kokių dar išmislų prasimanė Kauno gatviniai? Vienas labiausiai vykusių, kuris, tiesą sakant, savaime susiklostė, buvo Įgaliotinių susirinkimas (ĮS), savotiškas Sąjūdžio Konventas su savais robespjerais ir maratais, jakobinais ir sankiulotais. ĮS buvo aukščiausia valdžia, kuriai turėjo paklusti ir ĮSG – jos nutarimus turėjo tvirtinti ĮS, ir tik po to jie įsigaliodavo. Kiek žinoma, šito nebuvo niekur Lietuvoje, jau nekalbant apie Vilnų (kur Sąjūdžio valdžia iš esmės buvo rankose nedidelės grupelės, šmirinėjančios Gedimino prospektu tarp LSSR AT ir Sąjūdžio būstinės). Jei kur ir buvo panašių struktūrų, tai kaunietiškoji nustelbė visas savo mastu – Sąjūdžio klestėjimo laikais įgaliotinių būdavo per 600. Ir jis veikė! Kaip galėjo valdyti tokia masė? Labai paprastai – norintis pasisakyti ir neturintis ką pasakyti buvo ne nušvilpiamas, o nuplojamas karštais aplodismentais. Pasikartojus kalbėjimo priepuoliui ir nepataikius į tašką, jo karjera ten būdavo baigta – taip atsitiko ir su L. D., ko pastarasis negali atleisti Sąjūdžiui iki šiol... STUKAČIAI. Kaip gatviniai apsisaugodavo nuo išdavikų „stukačių“, šito visų revoliucijų užkrato? Labai paprastai – savaime. Kadangi jie buvo gatviniai, „stukačių“ procentas tarp jų buvo kaip ir gatvėje – tik vienas kitas. O kaip juos susekdavo? Ogi niekaip – patys išsiduodavo. To meto aura buvo tokia dezinfekuojanti, tokia aitri, kad „anie“ sudegdavo patys, kaip ir Judas. ĮSG „stukačius“ pasirodė besąs banalus godišius (H. S. istorija). Nebanalu šioje istorijoje buvo tik tai, kad parduota buvo krauju atpirkta vėliava... ( Šalia karžygiškų rūpesčių buvo ir naivumo - kaip žinoma, idealistas visada truputį yra naivuolis. Jei šito neturi, darosi pavojingas, jei per daug – ilgainiui virsta tiesiog žiopliu. Prisimenu, kaip su A. S., būsimu dukart užsienio reikalų ministru, žygiavome kažkur į užpečkius, į Vilijampolę, taikyti Sąjūdžio vardu susipykusio vyro ir žmonos... Ir sutaikėme!) Ir štai šis gatvinis gaivalas, staiga, netikėtai netgi pačiam sau virtęs realia jėga, susikaupia lemiamai pastangai – pralenkti laiką, pralenkti išsilaisvinusios energijos bangą, kad taranuotų dar nespėtas pastatyti praeities jėgų užtvaras. Tam reikėjo individualizuotos valios, reikėjo asmens. Paradoksaliu būdu ši jėga įsikūnijo į visai ne didvyriškos, jei nepasakytum stipriau, išvaizdos muzikologijos profesorių, netgi ne lietuviška, o kažkokia livoniška pavarde. Visi žinome tą barzdelę, akinius, krenkštimą ir garsųjį kche-kche... Tačiau ne visi, tiksliau, keletas težino šio žmogaus lėtą, neatšaukiamą apsisprendimą „ištverti lig mirties“ ir – kas dar svarbiau – šio apsisprendimo akivaizdoje gebėjimą spręsti ir vadovauti, žaist klaikius šachmatus su mirtimi ir likimu. Teko sutikti ir pažinti du tikrus Prezidentus, du savo tautų Pirmuosius – tai Dudajevas ir Landsbergis. Džocharas Dudajevas irgi buvo apsisprendęs amžinybei. Žmoguje tai matytii, kažkokiu trečiuoju pojūčiu galima suvokti esant juos jau „ne iš šio pasaulio“. Tačiau Dž. Dudajevas jau laukė, troško tos akimirkos, – ji jam buvo išsivadavimas. Ala Dudajeva pasakojo savo sapną, kokias kančias dėl savo tautos likimo patyrė jos vyras pirmąją po žūties naktį, būdamas jau anapus – tai viršijo žmogaus galias, ir todėl dieviškojo atleidimo sekundė buvo laukiama kaip išganymas. V. Landsbergis visa tai patyrė realybėje, ne anapus. Kaip žinoma, realybė – banalybė. Rezultatas ar likimas – akivaizdus. Mes, nors ir murkdomės, vis dar čia, o čečėnai – jau beveik anapus. Taigi Vilniaus intelektualas-marginalas „susineša“ su Kauno vaikėzais. Ši netikėta Sąjunga duoda nelauktą, bet savaip logišką efektą – pastarųjų įžūlumas, tramdomas profesoriškojo ratio, bet kartu ir jo tarsi stimuliuojamas, padaro monumentalų ir kartu akiplėšišką ėjimą istorijos šachmatuose. Tai Vasario 16-oji Kauno muzikiniame teatre (1989 m.) ir jo metu priimta Sąjūdžio deklaracija, kur pirmą kartą oficialiame dokumente randame nedviprasmišką žodį – NEPRIKLAUSOMYBĖ. Prisimenu išvakarės, dūmą traukiančius sąjūdininkus Būstinės (K. Donelaičio g.) balkonėlyje, kai vienas solidesnių Kauno Sąjūdžio Tarybos (tada jau nebe Iniciatyvinės grupės) narių išsitarė: „Tai kaip bus, vyrai?.. – ir nebaigė. Prisimenu šaltuką, nubėgusį oda, ir tolimą šio jausmo reminescenciją su Sąjūdžio pradžios fejerverku Santakoje, kai, šįkart dar pirotechninio parako smarsas ir raketų šūviai labai jau tikroviškai priminė, kas yra karas. Vėliau buvo ir žmogaus kūno gabalai pramaišiui su skarmalais Džochargalos alėjų medžiuose, Sausio apokalipsė, Medininkų lavonai, bet visa tai buvo vėliau... O tą vakarą Taryboje buvo daug muštasi, o naktį porą kartų kursuota pirmyn ir atgal maršrutu Kaunas –Kačerginė, kur tąsyk nakvojo profesorius. O paskui – miesto sodo liepos, gyvas koridorius per žmonių minią, sveikinimai, kalbos ir siaura lenta per orkestro duobę į sceną, kuria turėdavo eiti kalbėtojas. Simbolika! Kodėl pavadinau profesorių Vilniaus marginalu? Mat likimo jam buvo dovanota viena aplinkybė – Vytulis, kaip šaukė artimieji, augo ir brendo savotiškojoje muzikų Kastalijoj, anapus čia ir dabar. Ten jis galėjo žaisti savo didmeistriškus muzikologinius endšpilius, saugomas, iš vienos pusės, bajoriškų senelio ūsų, ir profesoriaus kepuraitę dėvinčio Suvalkijos ūkininko-patriarcho – iš kitos. Augo smetoniškame Kaune, jau modernėjančiame, fliuksuojančiame, nors šaknys buvo istoriniame Vilniuje – visiškai atvirkščiai, nei eilinio Lietuvos inteligento kelionė maršrutu kaimas–Kaunas–Vilnius. Taigi gente vilnensis, natione kaunensis. Jau vien tai jį darė albinosu tarp prakutusių, apsihumanitarinusių kaimiečių, pokariu suvažiavusių į Vilnių. Neteko – tokia jau likimo dovana, – jam tiek meluoti ir išsisukinėti kaip kitiems. Ir šitai darė jį nepakenčiamą – už ką šitokios dõnys, šitasai išskirtinumas. Ir dar – tasai gebėjimas matyti kelis ėjimus į priekį, pašaipėlė politikos pradinukams ir nujaučiamas, bet nematomas, plieninis slapto tiesos adepto šarvas, tiesos vardan pačios tiesos, ne dėl ko nors kito. Ir netgi pomėgis apsistatyti vasalais ir rūmų freilinomis, taip erzinęs tikruosius bendražygius – iš aristokratiškųjų silpnybių rinkinio. O tas palengvėjimo atodūsis, – pagaliau išeina! – išduodantis liumpenišką ekskolaborantiškos dūšios nusilengvėjimą! O tas pro dantis iškoštas „tam tikrų nuopelnų pripažinimas“! O tas per ankstyvas plebėjiškas džiugesys! Labai per ankstyvas! (...verčiame Europos istorijos vadovėlį, skirtą ES valstybių mokinukams, parašytą dvylikos skirtingų tautybės autorių. Ten nėra Vytauto Didžiojo, bet yra Vytautas Landsbergis. Ir ištrauka iš 1989 m. Vasario 16-osios minėjimo Kaune deklaracijos.) Kokie dar būtų Kauno Sąjūdžio instinktyvaus liaudiškumo, „kaunietiško tautiškumo“ įrodymai. Būtent savaiminio, instinktyvaus, nes to suplanuoti neįmanoma. Peržiūrėkime Kauno Sąjūdžio Tarybos, Atkuriamojo ir kitų Seimų sąrašus: atėję iš Sąjūdžio, likę politikoje po Kovo 11-osios kauniečiai darbavosi iš esmės dviejose srityse – Krašto apsaugos (plačiąja prasme) ir užsienio politikos. (Dauguma krašto apsaugos ministrų – iš Kauno. Nacionalinio saugumo komitete, valdant dešiniesiems, vyravo Kauno sąjūdininkai. Žaliaraiščiai, SKAT‘as (KASP), Šaulių sąjunga gimė Kaune. Garsusis Kauno savanorių maištas privertė atsitokėti abi puses. Pagrindiniai KA daliniai dislokuoti apie Kauną. URM lemiamu laikotarpiu vadovavo kauniečiai, šeši buvę Kauno sąjūdininkai veteranai dirba ar dirbo diplomatinį darbą ir t.t. Būtent instinktyvus strateginis įžvalgumas liudija ne tik Kauno Sąjūdžio liaudišką, demosišką prigimtį, bet ir sveiką nuovoką (kas yra svarbiausia), kur pirmiausia turi būti panaudojama Sąjūdžio bangos energija, kuri, kaip jau galima buvo nujausti, nebuvo neišsemiama. Būtent šios kryptys – vidaus ir išorės apsauga – lėmė, kad vis dėlto turime valstybę, turime namus tautai gyventi. Kitos sritys gali palaukti, yra antraeilės, nes buvo pasąmonėje, sveiku protu suvokta, kad be saugos nėra gerovės. Jokiu būdu ne atvirkščiai, kaip bandė teigti Vilniaus laisvarinkininkai ir fonhajekininkai, pseudoekonomistai ir filosofuojantys partsekretoriai sąjungoje su kolchozų bonzomis ir posovietiniais liumpenais. Kitaip manantys ir darantys buvo išvadinami urviniais patriotais – idiotais. Tačiau šie idiotai pasirodė esą teisūs – rusų tankus sustabdė ne gerovė, kuri tada buvo neįmanoma, o blaivi ir dinamiška užsienio politika, energingas Krašto apsaugos kūrimas ir nuovoka, pagrįsta šimtamete istorine patirtimi, kad Lietuvos gerovė yra saugumo pasekmė, jokiu būdu ne atvirkščiai. Ši sveikos liaudiškos nuovokos padiktuota kryptis ir idėjos jėga padarė stebuklą, gal dar didesnį nei Kovo 11-oji – šitie gatvės idealistai, būdami nuolatinėje mažumoje, iš esmės laimėję tik porą rinkimų ar referendumų iš beveik 10-ties, turėdami ne daugiau kaip 20% rinkėjų balsų vidurkio, t.y. būdami nuolat Dovydo situacijoje, sugebėjo primesti ir diktuoti savo valią, savo doktriną daugumos Galijotui, pokomunistiniam Kolosui. Ir ne tik primesti, bet priversti ją vykdyti. Visa jų energija, Sąjūdžio akumuliuota, buvo išeikvota šiomis dviem kryptimis – Krašto apsaugos ir užsienio politikos, t. y. totalaus, viską apimančio, universalaus saugumo – žievės, apsauginio šarvo nukaldinimui. Lietuvos traukinys buvo pastatytas ant tinkamų bėgių, tie bėgiai nutiesti strategiškai vienintele teisinga kryptimi ir traukiniui, traškinant kaulus ir sausgysles, suteiktos energijos kvantas tokios jėgos, kad pagreičio užteko atriedėti, nepaisant rąstų ant kelio ir išardytų pabėgių, iki saugios zonos su abrevatūromis NATO ir ES. Nors mašinistas ir buvo nustumtas nuo vairo, bet prie stabdžių rankų kišti nedrįsta, – ir ačiū Dievui, traukinys, atrodo, įriedės į istorijos Pažadėtąją žemę. Kitas reikalas, jei tauta dar sumanys pasivaikščioti po dykumas – labai prašome, jei jau taip norisi, svarbu, kad išeita iš pavojaus zonos, iš egiptų ir sibirų. Ir tai yra stebuklas, nes jis buvo padarytas dovydiškos mažumos, padedant dausų armijoms, kadaise suguldytoms sibiruose ir pamiškėse. Ir šitoje istorinėje dramoje kaunietiškasis lašas buvo tas, kuris prakalė akmenį. DATOS 1988 m. birželio 10 d. – Kaune, Architektų namuose, įsikuria Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1988 m. birželį – Kauno Sąjūdžio iniciatyvinę grupę inspektuoja ir „diagnozę“ nustato CK pasiųstas Justas V. Paleckis. 1988 m. birželio 25 d. – Kauno Sąjūdžio kovos krikštas – mitingas prie Vykdomojo komiteto ginant Šv. Gertrūdos bažnyčią. Pirmosios trispalvės, pirmasis iššūkis valdžiai, J. Paleckiui stebint. 1988 m. rugpjūčio 1 d. – išleidžiamas pirmasis „Kauno aido“ numeris. Kauno Sąjūdis turi spaudą, įgyja balsą! 1988 metų rugpjūčio mėnesį – garsaus funkcionieriaus, žymaus „perestroikininko“ V. Jakovlevo vizitas Lietuvoje, tylomis legalizavęs Sąjūdį. Laikoma, kad iki šio vizito susikūrusios grupės yra drąsiausios ir patikimesnės, nei po jo. Sąjūdžio iniciacijos laikotarpis baigėsi, prasideda branda. 1988 m. rugsėjį – įkuriama Kauno Sąjūdžio Sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla. Ši struktūra unikali tuo, kad vienintelė iš Sąjūdžio struktūrų išsilaikė iki šių dienų. 1988 m. spalio 9 d. – Virš Kauno karo muziejaus bokšto po pusės amžiaus pertraukos vėl suplevėsuoja trispalvė, daugiatūkstantinei miniai džiūgaujant, porą dienų vėliau nei Vilniuje, Gedimino pilies bokšte. Skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno – kad trispalvę iškėlė ne bevardis funkcionierius, o Kauno Sąjūdžio įgalioti Kazimieras Uoka ir Algirdas Patackas. Bokštas tris paras prieš tai buvo saugomas žaliaraiščių. Prieš pakeliant, vėliava buvo iškilmingai pašventinta Arkikatedroje, o naktį, baiminantis milicijos ar KGB veiksmų, slapta tų pačių žmonių nuimta, dalyvaujant miesto varpininkui, pakeista kita ir atiduota saugoti kardinolui V. Sladkevičiui kartu su šitai patvirtinančiu Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės aktu, pasirašytu Kauno klinikų garaže. 1988 m. spalio 10 d. – daugiatūkstantinis mitingas Kaune, Rotušės aikštėje, reaguojant į „bananų balių“ Vilniuje, kai sovietinė milicija sumušė protestuojančius. Kauno Sąjūdžio žaliaraiščiai perspėja milicijos komisarą S. Liubertą nesikišti ir nebandyti kartoti Vilniaus įvykių. 1988 m. spalio 22-24 d. – LPS steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Į LPS tarybą patenka tik du kauniečiai – A. Kaušpėdas ir K. Uoka. 1988 m. lapkričio 19 d. – Kauno Sąjūdis pradeda akciją dėl VDU atkūrimo. 1988 m. gruodžio 1 d. – pradeda veikti įgaliotinių susirinkimas, aukščiausia Sąjūdžio valdžia Kaune. 1988 m. gruodžio 14 d. – išrenkama (slaptu balsavimu) Kauno Sąjūdžio taryba. 1988 m. gruodžio 24 d. – pirmosios laisvos Kūčios su žvakelėmis languose – pirmasis „referendumas“ už Nepriklausomybę. 1989 m. vasario 15-16 d. – neeilinė LPS Seimo sesija Kaune priima nedviprasmišką rezoliuciją dėl Nepriklausomybės, aktyviai spaudžiant Kauno sąjūdininkams. Kaune pašventinamas atstatytas Laisvės paminklas. Valdžios rūstybė sukyla. Sąjūdis, ypač Vilniaus, susigūžia. 1998 m. balandžio 15-16 d. – „Caritas“ atkuriamasis suvažiavimas Kauno sporto halėje. 1989 m. balandžio 28 d. – atkuriamas VDU. 1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelias. 1989 m. rugpjūčio 26 d. – Maskvos reakcija. SSSR CK pareiškime grasina Pabaltijui. 1989 m. rugsėjo 1 d. – pradeda veikti Vytauto Didžiojo Universitetas, pirmoji nepriklausoma aukštoji mokykla tuometinėje SSSR. 1990 m. vasario 24 d. – Kauno Sąjūdis laimi rinkimus į LSSR AT – Atkuriamąjį Seimą rezultatu 16:0. Ir pagaliau – 1990 m. KOVO 11-oji. Dieve padėk!

  • * *

Taigi šita žaižaruojanti vėliavos varsomis, atrodanti amorfiška ir nesuvaldoma, o iš tikrųjų personifikuota, susidedanti iš individualybių, iš išorės tiesiog minia, o iš tiesų labai struktūrizuota ir drausminga jėga valdė to meto Lietuvos protus ir širdis – tų, kurie nebuvo Judai. Kas buvo ta jėga? SĄJŪDIS. Kas buvo tas energijos šaltinis? IDĖJA. Koks buvo tos idėjos vardas? LAISVĖ.

„Nemuno“ į pasimatymą prie fontano pakviestas Algirdas Patackas apie nūdieną

Nors velniava prasidėjo jau seniai... Kai pradėjo byrėti Sąjūdis, kurio trečdalį sudarė komunistai, kai prasidėjo kompromisai, konfliktai, išdavystės. Lakmuso popierėliu buvo automobilis, kurį įsigyti galėjai tik gavęs paskyrą. Parašai prašymą, nusiperki pigiai, parduodi brangiai. Tokius politikus vadinome „automobilistais“, jų graibštumas nudrikęs per jų biografijas, pavyzdžių pakanka. Erozija prasideda nuo pagundų. Dar sužinai, kas ką stukseno... Nelengva buvo išsilaikyti ant ašmenų, nors ir galėjai susilaikyti, nebalsuoti, tačiau tai reikštų „prieš“. Eini ir vis sankryža, sankryža... Vertinu tik nedidelį signatarų branduolį, į kitus žvelgiu rezervuotai. Beje, 1990-ųjų Lietuvą su visomis bėdomis 141 politikas atspindėjo labai tiksliai, sakyčiau – sociologinė išklotinė, mozaika. Kaip ir prieškario signatarai atspindėjo savo epochą. Tik mes jiems pralaimime, kaip ir visai prieškario Lietuvai. Kur reikia gėdytis – nesigėdijama, kur nereikia – gėda, nes iškreiptos moralinės vertybės. Kalbos nesuprantantis jaunimėlis keikiasi rusiškai, kelis vaikus užmušęs vyras slapstosi kaip triušis, imti kyšius negėda, niekas nerausta. Ir turčiai PVM grobstytojai su žmonomis vaikšto po balius, fotografuojasi, nes visuomenė jų neatstūmė, nepasmerkė. Jaunų žmonių pilietiškumas, deja, prėskas, kriterijai be vektorių: gražu-negražu. Prieškario pasiektus rezultatus ryškiai atskleidė partizanų pasipriešinimas, paprastų žmonių valia ir ryžtas. Gyvena, pavyzdžiui, Kaune toks Armonaitis, eilinis partizanas, kuris svajojo tapti kaimo račiumi, o išėjo į miškus, buvo sužeistas, išduotas, kankintas taip, kad badavo norėdamas numirti. Kalėjime budeliai išmušinėdami informaciją jam pjovė koją be narkozės, tačiau vyras ištvėrė. Tipiškas anų laikų žmogus. Kitas, paprastas šaltkalvis, neturėdamas kitokių priemonių, sovietmečiu ranka perrašinėjo storas protingas knygas ir jas įrišinėjo. O kas nežino po Žaliakalnį bėginėjančios seselės kazimierietės Ados? Tik niekas jų neapdovanoja, mažai kas žino. Daug šnekų, kad atsisakiau priimti garbingą valstybės apdovanojimą, Vyčio Kryžiaus ordiną. Bet ar galėčiau pasielgti kitaip, kai jį gavo ir vienas iš sovietmečiu mane tardžiusiųjų? To niekada nesitikėjau. Labai giliai yra pasakęs Vaižgantas: kai esame prispausti, engiami, lietuvis moka laukti, glūdėti. O šiuo metu juk galime ir veikti. Tebūnie viena Lietuva fasadinė, europinė, o kita – giluminė. Dvi viena kitai neprieštaraujančios, viena kitai padedančios Lietuvos. Giluminė susideda iš atskirų salelių, kurios turi jungtis, augti, plėstis. Gaila, bet šiuo metu nėra patikimo visuomenės sluoksnio, kuris būtų neatsiejamai susijęs su valstybe. Prieškario metais stipri valdžios atrama buvo žemės gavę ir prakutę savanoriai bei karo mokyklų auklėtiniai. Kariuomenė, ypač iki leitenantų, ir dabar sveika, tačiau jaunimas kažkodėl jos vengia, kalbama apie samdomus karius. Rukloje dirba puikūs profesionalai viršilos, geros patalpos, per pusmetį jaunuoliai, kurie visi yra lygūs, pamažu susivokia, paskui paskirstomi po dalinius. Kita salelė – bažnytkaimių žmonės. Pažįstu keletą prie bažnyčių įsikūrusių bendruomenių, man regis, tie žmonės tvirtai stovi ant kojų, neapsivogę. Šviesuomenė ne pagal profesijas, o savo vidumi. Tokie iš tradicijos išliko ir ateitininkai. O kur dar senoji gvardija, rezistentai? Man artimi „Naujojo židinio“, „Artumos“ žurnalų kultūros žmonės, interneto „bernardinai.lt“ svetainė. Jūs, „Nemunas“, esate lyg ir nuošaliau vadinamosios elitinės kultūros, kurio keisto darinio nemėgstu, užribyje, todėl užimate teigiamai sveiką poziciją. Mūsų, tokių salelių, esama daug, reikia ieškoti vieniems kitų, bendrauti, vienytis. Per įvairius renginius man patinka sėdėti salės gale, matyti žmones. Jie – nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai. Buvo metas, ėjome kaip kareiviai ir kariavome, o dabar gyvenkime, džiaukimės. Ir tas vėžiukas, nepribaigtas Atgimimo pašvitinimų ir dviejų pusinių liustracijos operacijų, tikriausiai įveikiamas. Prinoko laikas šnekėti viešai. Juk žinodamas diagnozę žmogus pasistengia, pasitempia ir išsigelbėja. Norėtųsi, kad ir visuomenė taip... Einu anądien Vilniuje Konarskio gatve ir girdžiu, kaip žygiuodami kareiviai traukia lietuvišką dainą. Taip gera pasidarė. Ir nebereikia jokių medalių.