Silvestras Gimžauskas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (41 balsai)

Tarsi nieko nebūtų belikę gimtuosiuose SILVESTRO GIMŽAUSKO (VARGOMAČIO) Kirdeikiuose atmintino apie šį didįjį švietėją, “ Aušros” gadynės poetą, garbės kanauninką, praėjus 165 metams nuo jo gimimo, išskyrus jo garbei pastatytą S. Karanausko stogastulpį, arti jo garbei pastatytų parapijos namų, dailininko T. Kosciuškos spalvotas drobes Kirdeikių bažnyčioje… Ir jo gimtasis namas nukeliavo į Tėviškės muziejų, ir nė vienos knygelės, jo parašytos, nebeliko parapijiečiams, ir prisiminimai apie jį seniai užgeso. Bet jo neužmiršo Lietuva, šviesesni, tauresni tautiečiai, universiteto mokslininkai, studentai. Savo motinos kraštietį ėmė tyrinėti buvęs lituanistikos studentas Paulis Subačius, prisiminimus surašė A. Maciulevičius, bagaslaviškietis kraštotyrininkas, buvęs tremtinys Kazimieras Skebėra. Juk neįkainojama šio lietuvio patrioto reikšmė Lietuvai, jos kultūrai, buvęs ir tebesąs jo taurumo pavyzdys kiekvienam iš mūsų. Prisiminkime jo, tikro lietuvio, kelią. Pradėjęs nuo tautosakos rinkimo, lietuviškų spaudinių platinimo, paskui steigęs slaptąsias lietuviškas mokyklas,rėmęs knygnešius, mokęs savo parapijiečius mūsų kalbos, dainų, drąsiai metęs iššūkį rusintojams ir lenkintojams, pagaliau parašęs 15 publicistikos ir poezijos knygučių, kuriose dar prieš Maironį dainavo:


“O Lietuva, motinėle!

Tave naktį aš sapnuoju;

Prie tau mano vis širdelė,

Aš tau rašau ir dainuoju!”


Ir taip už tuos lietuviškai ištartus tėvynės meilės žodžius buvęs garbės kanauninkas, Merkinės dekanas,Valkininkų klebonas buvo pažemintas ir nutremtas į Giedraičius vikaru, atėmus jo titulus, o vėliau dar nesenas nustumtas į paskutinę parapiją, Bagaslaviškį, altarista… Tačiau slėpdamasis po daugiau kaip tirsdešimčia slapyvardžių, jis teberašė, organizavo lietuviškus dainavimus ir giedojimus, tebesakė gimtąją kalba pamokslus. O jeigu kam rūpi žvilgterėti, kokia buvo to meto- XIX a. pabaigos- kirdeikiškių tarmė, tepaskaito jo publicistiką arba jo poemėlę “Linkmenes”. Jo eilėraščius “Lietuvos bičiulyje”.Teturėdamas 25-erius metus jis parašė šią poemėlę, jau tada smerkdamas girtavimus, svetimtaučius smuklininkus. O juk net ir jo artimieji, net brolis buvo girtuokliai. Tik jis vienintelis iš tos tamsos karalystės išsiveržė į šviesą pirmasis, kai tėvas nudardino pagarbiai, net lineika, į Švenčionių gimnaziją.Paskui Daugpilis, Vilniaus kunigų seminarija, Petrapilio med. chirurgijos akademija, perėjimas į dvasinę akademiją. Jei ne pablogėjusi sveikata, jis ją Petrapilį būtų užbaigęs, ir kirdeikiškiai galėjo turėti net ir vyskupą.Deja sugrįžus į Lietuvą, prasideda jo, Vargomačio, keliai: skundžiamas, ujamas prorusiškos, prolenkiškos dvasininkijos valdžios, jis pradeda kryžiaus kelius po įvairias Vilnijos parapijas.Mylėdamas caro priespaudoje kenčiančius žmones, kiek galėdamas šviečia juos žodžiu ir raštu, savo tauriu, šventu pavyzdžiu net ant šventorių mūro, ant koplyčių sienų, ant bažnytėlių durų jis rašo lietuvišką žodį, eiles. Jis nori, kad lietuvių kalba ir raštas būtų gryni, neužteršti svetimybėmis. Juk jis kalbininko K. Jauniaus, didelio kultūrininko P. Kriaučiūno studijų draugas. S. Gimžausko, dar studento užrašytus linkmeniškių kalbos tekstus labai vertino K. Būga, E. Volteris, o vėliau visą veiklą savo paskaitose išgyrė Vaižgantas.

Šaltiniai

Gasperaitis A. Vargiais Vargomačio keliais // Utenis.- 1990.Nr.116.- P.2.

Nuotrauka iš http://www.spaudos.lt/Knygnesiai/Silvestras_Gimzauskas.htm