Sintautų parapija

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,6 / 5 (5 balsai)

SINTAUTŲ PARAPIJOS ISTORIJA

Nedidelis Sintautų miestelis, prigludęs prie kelio Šakiai-Kudirkos Naumiestis patraukia keleivių dėmesį spindinčiais bažnyčios bokštais. “Ramu ir jauku, erdviai spindulinga. Miestukas svetingai šviesus – nelyginant saulėgrąžos žiedas“ (P. Orintaitė).


Sintautai įsikūrė Veliuonos girioje, prie Pentos upelio, tarp 1641m. ir 1641m.. 1951m. Jurbarko dvaro inventoriuje minimas Suntautaičių kaimelis. Prie Šešupės ir Aukspirtos išmatuoti trys valakai lauko, pievų ir krūmokšnių blogos žemės, kurią priėmė jo karališkosios malonės valdiniai: Petras, Vilius, Grigas ir Jurgis Suntautaičiai. Jie turėjo nuo kiekvieno valako kasmet mokėti po 60 grašių. Kitokių prievolių nebuvo. Prie Aukspirtos apsigyvenę Suntautaičių vaikai ir anūkai patraukė toliau į rytus ir Veliuonos girioje prie Pentos upelio įkūrė dabartinius Sintautus. 1641 m. Sintautuose, ant Pentos kranto, Veliuonos seniūnas LDK kancleris, istorikas Albertas Radvila(1593-1656) pastatydino bažnytėlę. Ji buvo Veliuonos filija. Pradžioje kunigo nebuvo, pamaldų laikyti atvykdavo Veliuonos klebonas arba Naumiesčio karmelitai. Kunigas Sintautuose pastoviai apsigyveno 1685m. Pirmasis čia įsikūręs kunigas savo rankomis kirto medžius daržui ir sodui išplėsti. Aplinkui gyventojų skaičiui padaugėjus, kūrėsi gyvenvietės; pagerėjo ir Sintautų kunigo padėtis. 1703m. Žemaičių vyskupui belankant Sintautų parapiją, kunigas buvo sukalėdojęs 60 bačkų javų ir pinigų. Sintautų kamendorius buvo kunigas Petras Ignacijus Kugelevičius. Iš Sintautų bažnyčios metrikų (1697-1707m.) buvo nustatytos parapijos ribos. Jau tada Sintautai turėjo 36 kaimus. Sintautų parapijoje nebuvo dvarų. Gyvendamas Lukšiuose o paskui Sintautuose kunigas Antanas Tatarė laikė pas save mokyklą, kurioje turėdavo po keliolika mokinių. Daugelis jo mokinių ėjo į Marijampolės keturių klasių apskričio mokyklą ir paskui į Šakių ar į kitas Lenkų karalystės seminarijas.


Atkeltas į Sintautus, bažnyčią rado suklypusią paramstytą, bažnyčios aptvarą apirusį, kleboniją sutrūnijusią, trobesius senus. Gavęs iš kaliatorės, Zyplių dvaro savininkės, medžių, jis pastatė naują kleboniją, špitolę, klėtį ir pataisė kitas trobas.


Apie 1860 metus ėmė taisyti bažnyčią; atitiesė jos sienas šulais, kurias abipusiai surakino geležinėmis sijomis, darė gaubtinias lentų lubas, padirbdino tris naujus altorius, sakyklą, ištaisė vargonus, pagamino naujas vėliavas, nutapė šventųjų paveikslų. Nudažė bažnyčią, pastatė naują varpinę, nupirko naują didelį varpą. Užsodino sodą. Parašė kelias knygas: “ Pamokslai išminties ir teisybės“, “Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“, vertė iš lenkų kalbos.

SINTAUTŲ BAŽNYČIA

Vienas iš gražiausių kultūrinio ir dvasinio pasaulio centrų yra Sintautų Švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Pirmoji bažnyčia (koplytėlė) Sintautuose pastatyta 1641 metais. 1865m. paskirtas nuolatinis kunigas. Ta bažnytėlė sudegė ir 1788m. kunigaikštienė Poniatovskienė pastatė naują bažnyčią. 1907m. ir ši sudegė. Pastatyta nauja šopa. Naują bažnyčią ryžosi statyti klebonas kunigas Vincentas Paulionis. 1913 m. birželio 15d. buvo pašventintas kertinis akmuo ir pamatai. Statybai einant į pabaigą kilo pirmasis Pasaulinis karas. Statybą užbaigė klebonas kunigas Juozas Stanaitis . Tik 1922m., buvo atlaikytos pirmos Šv. Mišios. Sintautų bažnyčia buvo graži, įspūdinga; dviem aukštais, bokštais fasade. Tai eklektinės architektūros bažnyčia su romantiniais ir renesansiniais bruožais išsiskyrė iš kitų to laiko statybų savo saikingu išorės dekoru. Pagrindinis altorius projektuotas skulptoriaus Vinco Grybo.


Šventoriuje, prie gatvės stovėjo stambių proporcijų varpinė, pastatyta apie 1860 metus, kai Sintautuose klebonavo kunigas Antanas Tatarė. Sintautuose gyvenęs 1855-1863m. Vienas pirmųjų pradėjęs rašyti lietuviškas knygas. Jis sutvarkė parapijos trobesius, apie 1860 metus suremontavo bažnyčią, pastatė kleboniją, nutapė paveikslų.


Kunigas Antanas Tatarė, pamokslininkas, rašytojas, kovotojas už blaivybę ir už Lietuvos laisvę. Sintautų parapijos ir bažnyčios istorijoje paliko gilų kultūrinį pėdsaką. Kai 1907m. kilo gaisras, bažnytėlė sudegė, šis gaisras sunaikino kun.Antano Tatarės kultūrinį palikimą: paveikslus, rankraščius.1922m. pastatyta bažnyčia Antrojo Pasaulinio karo metais labai nukentėjo. 1944m. vokiečiai traukdamiesi rugpjūčio 13 dieną bažnyčią padegė ir apgriovė. Po karo Sintautų klebonas Jonas Damijonaitis buvo areštuotas, mirė Vilniaus kalėjime, o bažnyčia nyko ir buvo sumanyta ją nugriauti.


Pokario metais Sintautų kunigai: A. Keblaitis , V.Butkus, J.Kavaliauskas, ir A.Maskeliūnas pertvarkė senąją kleboniją, statytą A.Tatarės, pritaikė maldos namams. Taip šalia mūrinės bažnyčios griuvėsių atsirado kukli nedidukė, gražiai sutvarkyta ir jauki bažnytėlė. Dabar, atstačius Sintautų mūrinę bažnyčią, senoji bažnytėlė tapo laidojimo namais ir joje kun.A.Maskeliūno dėka įruoštas kun. A. Tatarės muziejėlis.


Ištisus dešimtmečius tikintieji rašinėjo ir prašė žemesnių ir aukštesnių, net respublikinių instancijų leidimo atstatyti bažnyčią, bet atsako nebuvo. 1961 metų lapkričio 3d. Šakių rajono vykdomasis komitetas, vadovaujamas LTSR Ministrų Tarybos nutarimu Sintautų parapijos bažnyčios griuvėsius perdavė Sintautų kolūkiui. Tada kas norėjo, tas ir griovė, ardė bažnyčią. Sintautų kolūkis „įkinkęs“ traktorius „staliniecus“ bandė nugriauti bažnyčios šonus, bet lynai trūko, ir šventovė išliko. Buvo nutarta bažnyčios bokštus susprogdinti karine technika, bet pabūgę, kad gali nukentėti vietiniai gyventojai, bokštai išliko.


Bažnyčios teritorija virto šiukšlynu, užaugo šventoriuje krūmai, bokštuose suko lizdus paukščiai, o stikliuko mėgėjai taip pat rasdavo prieglobstį. Šventa bažnyčios žemė tapo išniekinta. Parapijos klebonas Antanas Maskeliūnas mynė naujus takus, prašydamas grąžinti bažnyčią. Jo nepalaužiamo atkaklumo dėka 1989m. iš Maskvos gautas leidimas atstatyti bažnyčią. Labai sunkią, bet reikšmingą naštą pasirinko kunigas. Ėmėsi didžiulio darbo sunkiu, neramiu metu. Prasidėjo statybos darbai.


1995m. birželio 1 d.valstybinė komisija priėmė bažnyčios pastatą, o rugpjūčio 26 d. - bažnyčios konsekracijos diena.