Smėlynė: Lietuvos – Latvijos pasienis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Turinys

Smėlynė

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (148 balsai)
Smėlynė – kaimas Zarasų rajone, apie 3 kilometrus į šiaurės rytus nuo Zarasų, šalia kelio Utena – Zarasai. Seniau už Zarasų miesto stovėjo senas aptrupėjęs stulpas, ženklinęs Kauno ir Kurliandijos ribas, kurį žmonės „tašku“ vadino. Nuo to stulpo prasidėjo Smėlynės Šv. Kryžiaus atradimo parapija, Smėlynėje veikė bažnyčia. Kaimas yra Latvijos pasienyje. 1915 metais Smėlynės apylinkėse vyko rusų – vokiečių kariuomenių įnirtingi mūšiai. Gyventojai pasitraukė. Daug trobesių buvo suardyta bunkerių statybai ir sudeginta. Po I pasaulinio karo Lietuvos – Latvijos susitarimu 4 / 5 Smėlynės parapijos buvo priskirta prie Latvijos teritorijos. 1920 metais atidarytas Smėlynės pasienio punktas. 1941 m. liepos mėnesį, prie Zarasų – Daugpilio plento , Alėjos miške buvo pastebėta naujai iškasta duobė. Ją atkasus rasti 8 netvarkingai sumesti lavonai. Tai buvo ukmergiškiai, politiniai kaliniai, bolševikų atvežti ir nužudyti 1941 m. birželio 24 dieną, apie 10 valandą. Šios teroro aukos 1941 m. liepos 31 dieną buvo iškilmingai palaidotos Zarasų katalikų kapinėse.

Nepriklausomybės metais Smėlynė priklausė Smalvų valsčiui. 1923 m. kaime gyveno 44 gyventojai. Sovietinės okupacijos metais kaimas buvo priskirtas Zarasų rajono Bernotiškių apylinkei. Šiuo metu priklauso Zarasų rajono savivaldybės Zarasų seniūnijai. 2001 m. Smėlynėje gyveno 23 gyventojai.

Smėlynėje veikė vieno komplekto pradžios mokykla.

Smėlynės kaimas savo pavadinimą gavęs nuo smėlynų, kurie tęsiasi į visas puses.

Į šiaurę nuo kaimo plyti gražus Laukesos ežeras, dažnai vadinamas Smėlynės ežeru, prateka Laukesa, dešinėje tyvuliuoja Samanis. Šalia Smėlynės yra Laukesos, Dimitriškių , Baraukos, Jurasiškių kaimai, Rimšiškės vienkiemis.

Smėlynės pasienio punktas

Lietuvos muitinių departamentas pradėtas organizuoti po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1918 metų vasario 16d. ir 1919 metais paskelbus „Laikinuosius muitinės įstatus“ ir ,patvirtinus atidaromų muitinės punktų sąrašą Lietuvos – Latvijos pasienyje. 1920 metais buvo nustatyta provizorinė Lietuvos – Latvijos siena, kurią saugojo pasienio kariuomenės dalys, o vėliau – pasienio policija.

1920 m. rugpjūčio mėnesio 3 d. Ežerėnų apskrities tarybos posėdyje buvo svarstomas klausimas „Dėl muitinės steigimo tarp Ežerėnų ir Daugpilio, ant Lietuvos ir Latvijos sienos“. Jame rašoma: „Apskričių taryba turėdama omeny, kad Ežerėnų apskrityje yra daug medžiagos ir produktų, kuriuos išvežant į užsienį žmonės ir valstybė turėtų pelną. Prašyti Finansų ir Prekybos Ministeriją kaip galima greitesniu laiku įsteigti kalbamąją muitinę“.

Rugpjūčio 15 dieną į Ežerėnus iš Alytaus pereinamojo punkto buvo atkelti muitininkai dirbti pasienyje, Smėlynės kaime. Ežerėnų muitinės viršininku paskirtas Zidorius Kemeržiūnas, pasiuntiniais – Feliksas Politikas, Vladas Jaulevičius. Prie muitinės dirbo policininkai Andrius Dirsė, Petras Cianas. Įsteigus Smėlynės muitinę ji savų patalpų dar neturėjo. Jos įstaiga buvo įrengta būdelėje (zemliankoje), kuri buvo užsilikusi nuo Pirmojo pasaulinio karo. Ji buvo pusiau įkasta į kalvos žemę, virš kurios stovėjo Smėlynės parapijos klebonija. Vėliau muitinė įsikūrė Smėlynės bažnyčioje. Siena ėjo Nikajos upele ir Laukesos ežeru. Lietuvos ir Latvijos pasienio pusėse stovėjo cementiniai stulpai ir buvo iškabintos valstybių vėliavos.

1920 metais ekonominė krašto padėtis buvo katastrofiška. Nualinti karų žmonės gyveno skurdžiai. Daug trobų buvo sudeginta, turtas išgrobstytas, laukai neapsėti. Prekiniai mainai tarp Lietuvos ir Latvijos buvo menki. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad 1920 – 1921 metais prekių judėjimas per sieną buvo nedidelis. Į Latviją veždavo macus, nedideliais kiekiais gabeno sviestą, grūdus, kiaušinius, žąsų plunksnas, o iš Vokietijos įveždavo kremus, lūpų dažus, pudrą.

1923 m. sausio mėn. Ežerėnų pereinamojo punkto viršininku buvo paskirtas Juozas Ostachovičius. Jo vadovavimo metais buvo sukurta muitinė materialinė bazė, o birželio mėnesį jai suteikta antra kategorija. Iš ataskaitų, pateiktų Prekybos departamentui matyti, kad 1923 – 1924 metais Ežerėnų muitinė buvo surinkusi 18 000 litų pajamų. Prekių judėjimas suintensyvėjo 1925 metais, nes muito buvo surinkta 71 000 litų. 1926 metais muitinei buvo skirta daugiau etatų, o 1927 metų pabaigoje pastatytas dviejų aukštų muitinės pastatas. 1930 metais įrengtas ir antras aukštas. Pastato statyba kainavo 36 373 litus.

1929 metais Ežerėnų muitinės viršininku tapo Pranas Vasiliauskas. Sausio 29 dieną Lietuvos Vyriausybė patvirtino tikrąjį miesto pavadinimą – Zarasai. Kovo mėnesį buvo pakeistas ir muitinės pavadinimas. Zarasų muitinės viršininkais dirbo Jonas Užpurvis, Petras Kupčiūnas. Smėlynės poste dirbo Kazimieras Jasevičius, sargybinis Motiekūnas, sargas Kutka, Vitkaitė, Šileikis.

1940 metais paskelbus apie Lietuvos ir Latvijos prijungimą prie Sovietų Sąjungos , sienos su Latvija neteko prasmės, muitinių veikla buvo sustabdyta.




1990 metais, atkūrus Lietuvos valstybingumą, spalio 9 dieną buvo atkurta muitinių veikla. Lapkričio mėnesį atkurtas Zarasų muitinės Smėlynės pasienio punktas. Muitinės darbą organizavo pirmasis muitininkas Petras Milašius, jam padėjo pirmas inspektorius Antanas Povilaitis. Muitinės pareigūnai įsikūrė vagonėlyje, nes muitinės pastatas buvo parduotas.

Muitines terorizavo ir puldinėjo OMONas. 1991 metų gegužės 22- ąją buvo užpultas ir Smėlynės postas, sudegintas vagonėlis, o tuo metu dirbę pareigūnai: Gintaras Šimkūnas, Aurimas Janaudis , S. Matusevičius ir kt. primušti ir apiplėšti.

1996 metais buvo pakeista muitinių struktūra ir Zarasų muitinė reorganizuota į Utenos teritorinę muitinę. Nuo 2002 metų Utenos teritorinė muitinė priskiriama Panevėžio teritorinei muitinei. 2004 m. gegužės 1 dieną, Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dieną nutraukta muitinės kelio postų veikla prie valstybės sienos su Latvija. Panevėžio teritorinės muitinės struktūra buvo pertvarkyta. Šalies vidaus rinką pradėjo saugoti mobiliosios pareigūnų grupės.

Nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo valstybės siena nuolat keitėsi, keitėsi ir jos apsauga. Valstybės sieną saugojo muitinių sargyba, nepriklausoma milicija, kariuomenės daliniai. 1990 metais kovo 11 dieną, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, prie Krašto apsaugos departamento pradedama formuoti Pasienio apsaugos tarnyba. 1992 metais ji buvo pervardyta į Valstybės sienos apsaugos tarnybą (VSAT), Zarasų rajono užkardą saugojo VSAT Ignalinos rinktinė. 1994 metais reorganizuota į Pasienio policijos punktą, o 2004 m. lapkričio mėnesio 11 dieną buvo išregistruota.

Smėlynės pasienio pastatas yra Zarasų rajono technikos paminklas.

Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos bažnyčia

Smėlynės parapija yra sena. 1823 m. įrašas parapijos knygoje rašo, kad Smėlynės bažnyčia statyta 1748 m. Seni dokumentai mini ją Zelburgo apskr. Laukesos dvaro pono Gotardo Felkerzamo (P. Foelkersahm) teritorijoje. Jis buvo bažnyčios koliatorius. 1818 m. įrašas inventoriaus knygoje rodo, kad bažnyčios stogas buvo šiaudinis, bet jau kiauras, o sienos apkaltos lentomis, bet jos atkritusios. Fundušo žemės nebuvo. Pinigais fundušas siekė 2500 talerių, o Kurliandijos valiuta 3333 rb. 30 kap. Kapitalas buvo įsteigtas Ievos Selickos, kunigo išlaikymui. Parapija tęsėsi nuo Ilukstės iki Zarasų – 2 mylios ir 1 mylia pločio, parapijiečių – 1324. Žymiausi dvarai – Laukesa, Medmuižė, Švilpikai. Pirmoji bažnyčia perkūno sudeginta 1820 m. gegužės 7 d. 1823 m. rugsėjo 9 dieną antroji, Laukesos dvaro lėšomis statyta, bažnyčia. Ji buvo medinė, sienos iš šakų pintos ir moliu bei kalkėmis apkrėstos, langai iš smulkių stiklų, grindys molinės. Prie bažnyčios buvo medinė, be pamatų klebonija. 1844 m. inventoriaus knygose rašoma, kad prie bažnyčios buvusi biblioteka, kurioje buvo lietuviškų knygų. Bažnyčia turėjo vieną margą žemės, ant kurio stovėjo bažnyčia, klebonija, ūkiniai pastatai ir buvo įrengtos kapinaitės. Po kelių metų bažnyčią sudegino žaibas. 1852 m. gegužės 5 dieną vėl sudarytas komitetas trečios bažnyčios statybai. Buvo rinktos aukos, valdžia skyrė 500 rublių pašalpos. 1854 m. rugsėjo 5 d. buvo pašventinta naujoji bažnyčia. Ji buvo pastatyta arčiau Laukesos ežero. 1895 m. bažnyčią padidino ir pristatė bokštą. 1902 m. grafienei Plater – Zibergienei davus medžiagos, pastatyta medinė klebonija. Smėlynės parapijiečiai buvo įvairiataučiai. 1905 m. žiniomis pusė parapijiečių buvo lietuviai, kita pusė gudai ir lenkuojantieji. Nelotyniškos pamaldos buvo laikomos vieną sekmadienį, kitą – lenkų. Vaikai buvo mokomi katekizmo iš lietuviškų maldaknygių.

1915 m. klebonijoje buvo įsikūręs vokiečių karinis štabas. Iš klebonijos vokiečiai buvo išsikasę požeminį urvą į savo fronto pozicijas. Urvo įrengimui ir bunkerių statybai buvo panaudoti sugriautos Smėlynės bažnyčios rąstai. Po l pasaulinio karo klebonijos viename gale buvo įrengta koplyčia. Parapija, Latvijai atidavus jos didesnę dalį, sumažėjo teritorija ir tikinčiųjų skaičiumi, 1944 m. buvo 444 parapijiečiai. Parapija turėjo 14 ha žemės, kurią jai buvo padovanojusi grafienė Plater – Zibergienė, vėliau bolševikai ją nusavino. 1943 m. surašymu parapijoje tikinčiųjų buvo 490. Smėlynėje kunigavo I. Laucevičius, P. Vaitiekūnas, K. Daukša, I. Brazdauskas, J. Čepėnas, I. Vitkus, P. Kuzmickas ir kt.

Laukeso ežeras

Laukeso ežeras, vietinių gyventojų dar vadinamas Smėlynės vardu, yra Lietuvos (Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje) ir Latvijos teritorijose, 3 km į šiaurės rytus nuo Zarasų, prie plento į Daugpilį. Plotas – 102 ha (Lietuvoje 83.7 ha). Ilgis (iš šiaurės į pietus) 2.3 km, didžiausias plotis 1. 2 km. Didžiausias gylis 15. 5 m. Ežeras rininės kilmės, jo šiaurinis galas šakotas. Baseino plotas apie 225 kvadratiniai kilometrai, o kranto linija vingiuota, 3.6 km ilgio. Šiaurinis krantas aukštas, kiti žemi. Yra 2 salos. Į ežerą įteką 2 upeliai. Per jį teka Laukesa. Priklauso Dysnos baseinui. Krantai apaugę lapuočių ir spygliuočių miškais.

Apie šį ežerą pasakojamas toks padavimas. Vieną gražią dieną jaunikaitis su meškere gaudęs žuvis. Tik štai, netikėtai iš vandens išlindo laivas, kuriame sėdėjo balta kaip drobė mergaitė ir tupėjo didelis baisus šuo. Medžiotoją apėmė baimė. Bet mergaitė jam tarė: „Nebijok, aš esu nelaiminga, užkeikta našlaitė. Tu gali mane išgelbėti. Skubiai pavadink kunigą ir paprašyk jį, kad šitoj vietoj mišias atlaikytų. Aš tada būsiu laisva“.

Šiuos žodžius tarusi ji vėl su laivu pasinėrė į vandenį ir išnyko iš akių. Jaunikaičio pavadintas kunigas apsitaisė mišių rūbais ir jau buvo bepradedąs pamaldas laikyti. Bet žiūri - manipulia pamiršta, ir mišios liko neatlaikytos. Mergaitė vėl išsinėrė iš vandens ir liūdnai tarė: „Man lemta dar šimtas metelių vargti ir kentėti požemio karalystėje, šito šuns sargyboje“. Tai tarusi mergaitė vėl pranyko iš akių, ir daugiau jos niekas nebematė.

Avilė, Nikaja, Laukesa

Upė atiteka nuo Avilių. Artėdama prie Zarasų virsta Nikaja, žemiau Zaraso ir Griežto ežerų vadinama Laukesa, o Latvijoje – Laucė. Teka per Laukeso (Smėlynės) ežerą, ja eina Lietuvos – Latvijos valstybių siena.

Laukesos ir Dimitriškių kaimai

Rašytiniuose šaltiniuose pasakojama, kad Laukesoje buvęs dvaras, kurį valdęs labai piktas ponas. Vokiečiai, 1915 m. užėmę Zarasus , savo poreikiams buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį, kurio viena atšaka kirsdama Nikają, atvažiuodavo į Laukesos dvarą. 1924 m. Geležinkelių valdyba panaikino siauruką. Šiuo metu, vietinius gyventojus ir svečius, kviečia Laukeso ežero pakrantėje įsikūręs Zarasų žemės ūkio mokyklos vandens sporto centras. Dimitriškėse įsikūrusi Zarasų žemės ūkio mokykla, įsteigta 1973 m., nuo 1998 m – biblioteka, įsikūręs Zarasų aviaklubas.

Parengė Zina Černovienė

Šaltiniai:

http://www.cust.lt

http://www.miestai.net

http://www.pasienis.lt

http://www.zarasai.lt

Smėlynė// Mūsų Lietuva/ Bronius Kviklys. – Boston: Lietuvių enciklopedijų leidykla, p. 564 – 565.

Smėlynė// Lietuvos bažnyčios. Nr. 4. Panevėžio vyskupija/ Bronius Kviklys. – Chikago, 1984, p. 368 – 370

Zarasų kraštas/ Pranas Gipiškis.- Zarasai. Lietuvos turizmo sąjungos skyrius, 1936, p. 94 - 95

Tokia ta istorija/ Danutė Pulokaitė// Zarasų kraštas.- 1995m., spalio 6, p.2

Zarasų muitinės Nepriklausomos Lietuvos metais/ Laima Riaubiškienė// Zarasų kraštas. – 1999, kovo 23, p.