Stasys Jonauskas: trys gyvenimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (13 830 balsai)
1979-aisiais Skuode, Bartuvos pakrantėje
1979-aisiais Skuode, Bartuvos pakrantėje
Kaip teigia rašytojas ir filosofas Albert Camus, kūrėjas iš kitų žmonių išsiskiria tuo, kad nugyvena net tris gyvenimus: vieną – kasdienybėje, antrą – savo kūryboje, o trečią už jį nugyvena tiesiog jo kūryba.

Pirmasis. Faktai ir skaičiai

Faktų ir skaičių nepakeisi. Jie išliks tokie pat, kad ir kas bepateiktų: ar „Lietuvos rašytojų sąvado“ sudarytojas... Ar kuriame nors iš daugybės Lietuvos leidinių išspausdinto straipsnio autorius... Ar per abitūros egzaminą klausimą apie lietuvių šiuolaikinę poeziją ištraukęs gimnazistas. Stasys Jonauskas gimė 1948-ųjų kovo 28-ąją. Tuometiniame Mažeikių apskrities Ylakių valsčiaus, dabar – Skuodo rajono Gėsalų kaime. 1964-aisiais čia baigė aštuonmetę mokyklą. 1965-aisiais eksternu išlaikė Skuodo vidurinės mokyklos baigimo egzaminus.
S. Jonauskui dar tik septyniolika...
S. Jonauskui dar tik septyniolika...
1970-aisiais, bestudijuodamas neakivaizdžiai, Lietuvos žemės ūkio akademijoje baigė agronomijos fakultetą. Keletą metų dirbo anuometiniame „Pabaltijo“ kolūkyje dirbtinio apsėklinimo techniku, fermos vedėju. O 1967-aisiais pradėjo stažą Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“. Ir įvairiose pareigose - skyriaus vedėjo, redaktoriaus pavaduotojo, redaktoriaus - išdirbo čia daugiau nei ketvertą dešimtmečių. Rašė apie tai, ką geriausiai išmano, - apie žemės ūkio aktualijas. Rengė kiekvieną mėnesį išeinantį, Skuodo rajono literatų kūrybai skirtą puslapį „Literatas“. Tiesa, 1979-1981 metais darbinėje veikloje būta pertraukėlės - mokėsi Maskvoje, M. Gorkio literatūros instituto aukštuosiuose literatūros kursuose.

Stasys Jonauskas vedęs. Su žmona Stase užaugino tris sūnus: Stasį (g. 1974 m.), Marių (g. 1977 m.) ir Roką (g. 1986m.). Dabar jau turi ir tris anūkus.

Tačiau tai - tik „sausi“ faktai. O už jų – jau pats gyvenimas. Vaikystė, privertusi pernelyg greitai sužinoti „darbų vardus“... Nes Stasys buvo solidaus amžiaus tėvų vienturtis – vienintelis jų užvadėlis. Paauglystė, įpareigojusi pernelyg greitai subręsti... Nes, sulaukus vos vienuolikos metų, amžinojo poilsio atgulė tėvas. Ir jaunystė, kai širdis veržėsi arčiau kolegų rašytojų, leidyklų... Tačiau motinos liga pamažu mokė atskirti tai, ką galima pakeisti, nuo to, ką privalu iškęsti. Ir iškęsti ramiai, oriai – lyg pati tikriausią pasirinkimą. Kaip ir jau daugelį metų jį patį sekinantį Parkinsono sindromą. „Aš apie tokius dalykus nemąstau: kaip susiklosto aplinkybės, taip ir gyvenu, - sako S. Jonauskas, leisdamas suprasti, kad šnekėti apie savo asmeninį gyvenimą nėra linkęs. - Turi gyventi dorai, sąžiningai... Dirbti... Tobulybės, idealo niekada nepasieksi... Bet reikia kaip nors siekti“.

Antrasis. Bibliografinė biografija

Gėsalų aštuonmetėje mokykloje su mokytoja Stase Gaižauskaite
Gėsalų aštuonmetėje mokykloje su mokytoja Stase Gaižauskaite
Anot Stasio Jonausko, pirmąjį eilėraštį jis parašė dar vaikystėje. Besimokydamas gal kokioje ketvirtoje klasėje. Ir beveik anekdotinėmis aplinkybėmis. Tiesiog reikėjo užsiprenumeruoti laikraštį. (Skaityti visada patiko!.. Suprasdamas, jog, anksti mirus tėvui, vidurinės baigti neteks, septintoje ar aštuntoje klasėje kaip labai įdomius romanus perskaitė netgi vidurinės mokyklos lietuvių, rusų kalbos, geografijos bei istorijos vadovėlius, gautus iš buvusių mokinių...). Tačiau tąsyk pinigų neatsirado, o jis buvo girdėjęs, kad už išspausdintus eilėraščius mokamas honoraras. Tad vieną ir pabandė parašyti. Išsiuntė į anuomet bene patį autoritetingiausią laikraštį „Tiesa“... Kol galiausiai po keleto mėnesių iš jo redakcijos gavo tik palinkėjimą sėkmės moksle ir kūryboje. Ar tada jau laikė save poetu?.. „Pats save poetu gali vadinti, kada tiktai nori“, - sako dabar. Nors anuomet, jo žodžiais, buvo daug aiškiau: vadiniesi tada, kai tampi Rašytojų sąjungos nariu. O dabar nebėra aišku, nei kas yra rašytojas, nei kas literatūra.

Pirmasis S. Jonausko eilėraštis išspausdintas Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ 1963-iasiais. Pirmoji rimtesnė publikacija, pristačiusi jauną poetą, - 1967-aisiais ką tik pradėjusiame eiti „Nemune“.

Dažniausiai S. Jonausko bibliografijoje minimos devynios knygos: eilėraščių rinkiniai „Didelis laukas“ (1973 m.), „Darbų vardai“ (1977 m.), „Lekia kaip metai“ (1981 m.), „Spindulys po žeme“ (1984 m.), „Spaliai“ (1986 m.), „Šiuolaikiniai rugiai“ (1990 m.), „Širdis plaka delčią“ (1998 m.), rinktinė „Žolės balsas“ (2004) ir „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlėje“ išleista reprezentacinė knyga, besivadinanti tiesiog „Stasys Jonauskas“ (2010). Nors tai – ne visas kūrybinis turtas: 1983 m. išleistas į rusų kalbą išverstų eilėraščių rinkinys „Viečnyje travy“ („Amžinos žolės“), o 1995 m. - kol kas vienintelė knyga vaikams „Šoka žaliosios varlytės“. Tad iš viso – net vienuolika knygų. Ir net penkios iš jų sulaukė išskirtinio dėmesio – Lietuvoje įsteigtų literatūrinių premijų. O tas faktas sugriovė mitą, kad atokioje provincijoje gyvenantis kūrėjas nebūna pastebėtas, įvertintas. Kadaise eilėraščių rinkinys „Lekia kaip metai“ pelnė Salomėjos Nėries premiją. Už anuomet tikru iššūkiu laikytus „Spalius“ 1987 m. poetas pasipuošė ąžuolo lapų vainiku – tapo “Poezijos pavasario“ laureatu. „Šiuolaikiniai rugiai“ įvertinti Ievos Simonaitytės premija. Na, o dvi pastarosios knygos – eilėraščių rinkinys „Širdis plaka delčią“ ir rinktinė „Žolės balsas“ - „gavo“ net po dvi premijas: rinkinys – Pauliaus Širvio ir Simono Daukanto, rinktinė – Jotvingių ir Lietuvos Rašytojų sąjungos (Trijų Karalių).

Kaip konstatuoja autoritetingi literatūros kritikai, S. Jonauskas – vienas originaliausių šiuolaikinių lietuvių poetų. Tad jo tekstais sukurtų dainų niekas nedainavo ir, turbūt, jau nedainuos nei prie stalo, nei masinėse šventėse. Nors muzikos kūrėjams ne vienas S. Jonausko eilėraštis pasirodė patrauklus kaip dainos tekstas. Pavyzdžiui, daina rinkinyje „Spaliai“ išspausdinto eilėraščio „Tiesą žinoti geriau“ tekstu, 1990-aisiais suskambusi Raimundo Banionio meniniame filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, tapo tikru manifestu. Mat eilutė „tautos turi apsisprendimo teisę“ netgi tais beprasidedančio „atšilimo“ laikais buvo pernelyg drąsi. Vėliau, kai išleista „subalansuota“ vaikams, bet tinkanti ir suaugusiems poeto knyga „Šoka žaliosios varlytės“, joje spausdinamų eilėraščių tekstus dainuoti pradėjo veiklios skuodiškės pedagogės Jolantos Raišutienės vadovaujamos vokalo studijos „Upeliukas“ jaunieji dainorėliai. Trejetas dainų S. Jonausko tekstais įamžinta vaikų pop choro įrašytuose albumuose, kurių išleista net šešetas. Pirmajame, pavadintame „Rugsėjo ugnis“, S. Jonausko tekstu įrašyta daina „Žvirbliai“ (1996 m.), antrajame „Spalvoti nykštukai“ (1999 m.) - „Kūdra“, o trečiajame „Vaikystės šventė“ (2000 m.) - „Lėktuvai kiaušinių nededa“. Na, o neseniai iš JAV į Lietuvą grįžęs Atgimimo dainius Arvydas Vilčinskas sukūrė dvi dainas S. Jonausko tekstais iš paties pirmojo jo eilėraščių rinkinio „Didelis laukas“: „Galbūt“ ir „Sninga“. Nors poetas niekada nė vieno eilėraščio niekam nėra nei dedikavęs, nei rašęs kaip teksto dainai. Nežiūrint to, jog beveik idealios klasikinės eilėdaros eilėraščiai ir nedainuojami skamba kaip dainos. Mat visų pirma S. Jonauskas, G. Jefremovo pavadintas vienu geriausių šiuolaikinių Europos poetų, lengvai atpažįstamas jau vien iš tokios savo kūrybos ypatybės, išskirtinybės, kaip rimas ir ritmas.

Trečiasis. Pasaulis kūryboje, arba kūryba pasaulyje

"Mūsų žodžio" redakcijoje su kraštiete poete iš Australijos Lidija Šimkute
"Mūsų žodžio" redakcijoje su kraštiete poete iš Australijos Lidija Šimkute
S. Jonausko kaip poeto kalbėjimas labai originalus. Ryškus savitas pasaulio perkūrimas ar tiesiog savojo pasaulio sukūrimas, matant daiktus ir reiškinius žmogaus būties tragiškumo šviesoje, t. y. nušveistus iki skaudaus švytėjimo. Kai kurie poetai nuolat ieško, eksperimentuoja – keičia rašymo stilių, temų lauką. Kas šiandien, kai poeziją skaitančių labai nedaug, yra jos kūrėjo privalumas: išlaikyti originalų stilių ar nuolat siekti atsinaujinti? „Sudėtinga pasakyti, - svarsto S. Jonauskas. - Vienam – taip, kitam – kitaip. Ir sunku nustatyti, kas yra pasikeitimas, o kas – tradicija: išlaikyti tradiciją – viena, kartoti tą patį – visai kas kita. Tad nelengva pasakyti, kiek tradicijos pakeitimas išplečia temą... Kiek kartoja. Kartais negali nė žinoti, kaip tai atsilieps poezijos visumai“. Ar geriausias eilėraštis, jo nuomone, jau parašytas?.. „Ne, vieno nėra. Dešimt ar dvidešimt išrinkčiau. Iš pirmųjų rinkinių nebūtų – tik iš „Spindulys po žeme“, „Širdis plaka delčią“. Ir iš „Spalių“ bei „Šiuolaikinių rugių“ rasčiau. Nors vis tiek negaliu teigti, kad tai tikrai geriausi eilėraščiai – juk vertinimas sąlyginis“, - sako poetas. Na, o kuri knyga reikšmingiausia, sėkmingiausia? „Na, atrodo, rašydamas juk vis tiek tobulėjau... Tad geriausios būtų paskutinės“, - trumpai atsako. Ir teigia, jog rašyti nėra nei sunku, nei lengva. Tiesiog negali taip būti. Juk, jei turi ką, apie ką, - ir parašai.

O jeigu neturi – ne. Kita vertus, toli gražu ne visada, ir turėdamas apie ką, gali parašyti: „Rašau ten, kur niekas netrukdo. O ten, kur kas nors gyvena, paprastai ir trukdo: ar televizorius eina, ar vanduo bėga... Turiu sodybą Gėsaluose. Tačiau irgi sudėtinga nuvažiuoti... Kai buvau jaunesnis, daugiau būdavo to laiko. O dabar?.. Rašau. Nors ne tiek jau ir daug“. Ne viename paskutiniajame paskutiniosios knygos skyriuje išspausdintame eilėraštyje esama minties, kad gyvenimas, arba laikas, jau praėjo. Iš tikrųjų?.. „Nežinau. Nemanau, jog sąmoningai rašiau, kad konstatuočiau. Matyt, pasąmonėje tai slypi“, - nesileidžia į ilgesnę diskusiją. Nors ilgiau kalbėti apie S. Jonauską net ir nėra prasmės – jį pažįsta visi. Vieni - kaip labai ramų, nekalbų skuodiškį... Lyg ir niekuo neišsiskiriantį iš kitų... Bet kartais – su labai savito humoro, švelnios ironijos gaidele. Kiti – kaip ilgametį Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ žurnalistą, Skuodo miesto garbės pilietį (tas vardas suteiktas 2003 m.). O treti – kaip vieną savičiausių šiuolaikinių Lietuvos poetų.


Dalia ZABITIENĖ

Nuotraukos iš autorės ir Irenos JAUTAKIENĖS asmeninių archyvų