Stefanijos Dacienės eilėraščiai apie tremtį

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (321 balsai)

Stefanija Stonkutė–Žukauskienė–Dacienė gimė 1929 m. kovo 24 d. Sliedų kaime, Alsėdžių valsčiuje, Telšių apskrityje. 1941 m. baigė 4 klases Gedrimų pradinėje mokykloje. Prasidėjus karui, mokytojus ištrėmė į Sibirą, uždarė mokyklą, toliau mokytis neteko. Mamytė mirė po gimdymo, kai Stefanijai buvo tik 6 dienos. Iki 8 metų augino močiutė – tėvelio mama. Šeimoje augo trys dukterys. Kai Stefanijai sukako 8 metai, mirė močiutė ir pamotė. Tėveliui teko visi šeimos rūpesčiai. 1949 m. visą šeimą ištrėmė į Sibirą – Krasnojarsko kraštą. 1952 m. Sibire ištekėjo už Aleksandro Žukausko. Su šeima į Lietuvą grįžo 1957 m. Grįžę iš Sibiro, apsigyveno savo tėviškėje, trobesius reikėjo nusipirkti. Užaugino 5 vaikus. Vyras Aleksandras Žukauskas mirė 1978 m. 1983 m. ištekėjo už Aleksandro Dacio ir persikėlė gyventi į Užežerės kaimą (Mažeikių raj.). 1997 m. mirė vyras Aleksandras Dacys. Dabar gyvena su dukros šeima Užežerės kaime. Tėvelis mirė 1966 m. Sibiro kančia, Tėvynės netektis, jos ilgesys, viltis ir neviltis įdėjo plunksną į delną. Nuo vaikystės Stefanija mylėjo knygą, domėjosi literatūra, poezija. Kūrybai peno teikė pats gyvenimas. 1997 m. po vyro mirties, kankinama vienatvės, atėjo į Sedos kultūros namų „Rimolee“ folklorinį ansamblį. 1999 m. įsikūrus Sedos literatų klubui „Varduva“, tapo klubo nare.


OI DALIA, DALUŽE


Oi dalia, daluže

Kokia tu žiauri,

Kodėl man jaunutei

Svetimoj šaly

Šąla rankos, kojos,

Stingsta sąnariai?

Kodėl jauną vaiką ištrėmė tenai?


Klausdavau savęs:

Argi aš kalta?

Kodėl man mažytei

Vargi paskirta?

Kodėl speigas sausy

Toks baisus visiems?

Kodėl miršta žmonės?

Per anksti juk jiems?


Šakos rudeninės

Jau visai pagelto.

Bėga pr pušynus

Rudenėlis šaltas.

Kartais mums saulutė

Nusišypso meiliai

Ir pro debesėlį

Spindulius dalina.


Pranašas diktuoja,

Kad ateis dienelės,

Virš laukų čiulbės

Laisvas vyturėlis.


Oi dalia, daluže,

Mano motinėle,

Kodėl kaip paukštelis,

Nupeštais sparneliais,

Be namų savųjų

Ieškau trupinėlių?..


Kodėl man į mišką

Reikia eiti dirbti?

Juk jauna mergelė

Gali raštą austi?..


SUDIE, TĖVYNE


Plungės miesto pakrašty

Stovi juodas traukinys.

Stovi vagonai juodi,

Nevalyti, nešluoti.


Garsiai švilpia traukinys,

Ritas dūmų kamuolys,

O širdis nerimsta vis,

Jau užkaltos durys trys.


Verkia tėtis ir mama,

Kūdikėlius nešdama.

Plyšta, daužosi širdis,

Už langų tamsi naktis.


Kur berželiai, kur laukai,

Kur svajonės, vakarai?..

Mano mylimi namai?

Užkalti visi langai...


Lik sveika, brangi Tėvyne,

Neišduosiu aš tavęs.

Man jau užvilkta milinė,

Karti ašara veide.


Širdis daužos nerami

Lyg verpetų sūkury.

Aš parvešiu į namus

Sibiro kančių žiedus.


Vainikėlį aš nupinsiu

Ir trispalvę pakabinsiu.

Aš sugrįšiu į namus,

Patikėkit – laisvė bus!..


SIBIRAS – NE TĖVYNĖ


Plačiam lauke, rasotoj pievoj

Nebus dainų ir žydinčių gėlių.

Be tavęs, Tėvyne, labai liūdžiu,

Pamiršti tavęs negaliu.


Paslaptingos Sibiro žvaigždės,

Skausmas gniaužia krūtinę.

Ilgiuosi Tėvynės, gimtinės,

Dažnai jas sapnuose regiu.


Kaip berželis be vandens nuvytęs,

Kaip jūros banga be laivų,

Taip man ilgu be Tėvynės,

Be jos šviesių spindulių.


Pučia vėjas per Sibiro taigą,

Stingdo žalias šakeles.

O mano brangioji Tėvyne,

Man liūdna vienai be tavęs.


Vaikystės dienos prabėgo kaip sapnas,

Jaunystės dienų klegesys,

Viską sugėrė Sibiro taiga,

Pasiliko širdy užmarštis.


IŠEINAME


Jau išeinam pramintais takeliai,

Kurie veda per tėviškės sodą.

Išeinam, atgal negrįšim,

Paliekam verkiančius medžius.


Nebegirdi jų šnarėjimo

Ir ūžiančio vėjo laukuos.

Gimtųjų upelių čiurlenimo,

Bitučių dūzgimo žieduos.


Išeinam, sudie nepasakę

Ramunėm, žibuoklių miškams.

Lakštutės visus palydėjo,

Į širdis sudėję maldas.


Sudie jūs, tetos, dėdės ir močiutės,

Sudie, visi miškai žali,

Sudie jūs, žalios mano rūtos,

Sudie dar grįšiu iš toli.


Žinau, kas laukia svetimoj šalelėj, –

Darbas, rūpesčiai, kančia.

Mylimas tas tėviškės kampelis

Širdy alsuoja paslapčia.


NEVILTIES ŠEŠĖLIAI


Tremtis – audringa jūra,

Krūtinėje daužosi širdis.

Tremtis – kančių mūras,

Tėvynės ilgesys ir neviltis.


Tremtis – giesmių, maldų vainikas,

Našlaičių, motinų rauda,

Kur tu, brangioji mylima Tėvyne,

Maldoj tave apkabinu.


Daug skausmo, liūdesio,

Daug nemigo naktų, dejonių,

Daug nevilties minčių,

Širdy negyjančių žaizdų...


Tremty užaugo didvyriai, poetai,

Tremty užmigo širdys amžinai.

Tremty pražydo kankinių vainikas,

Krauju aplaistyti kapai.


Dainuok, širdie, dainuok ir nesustok,

Mylėk gyvenimą, mylėk, meldžiu.

Paglostys vėjas tavo plaukus,

Juk kankinio kely buvai ir tu...


Žibės žvaigždutės danguje,

Mirgės tamsioj nakty.

Išauš diena šventa, šviesi,

Kai tarp žvaigždžių spindėsi tu...


Stefanija Dacienė


Panaudota literatūra: Varduvos vingiuose: almanachas / sudarytoja Irena Prialgauskaitė–Želvienė. – Jonava: Jonava, 2002, p. 28-29, 36-37, 42-43.