Su tėviške širdy

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Vincas Lukša


Didžiuodamiesi savu laikraščiu ,,Šventosios vingis“ , kažkiek ir nusivylėme pirmaisiais jo numeriais, užpildytais iš esmės vieno žmogaus (tegul ir įvairiom slapyvardėm pasivadinusio) nuglostyta medžiaga vien apie neriečių ir vepriečių laimėjimus – rajoniniam laikraščiui į toną. Dėl to labai nudžiugino Aldonos Šikšnienės straipsnis ,,Į praeitį atsigręžus“, sukėlęs nemaža minčių, kuriomis ir norėtųsi pasidalinti su skaitytojais.

Pagrįstai gėrėdamiesi savo apylinkių gamta, įkvepiančia kūrybai, ne vieną kūrėją, pripažindami turiningas apylinkės literatūros tradicijas, kolūkio vadovų menines ambicijas, turėtume pagalvoti, ar tikslinga ūkiui turėti S.Nėries vardą, kai yra tiek gražių vietinių vietovrdžių. Pasirinkime patys demokratiškai vietovardišką kolūkio pavadinimą – tuo didelės poetės, nesusijusios su mūsų apylinkėmis, tikrai neįžeisime.


Prieš keletą metų miestelio gyventojus nudžiugino dailūs užrašai su gatvių pavadinimais, namų numeracija. Tik gaila, kad tie pavadinimai skyrėsi nuo kai kur išlikusių laiko apiblukintų senųjų gatvių pavadinimų. Ar nevertėtų grąžinti senuosius gatvelių pavadinimus toms kurios juos turėjo, o naujoms gatvelėms pavadinimus kurti patiems tų gatvių gyventojams? Gal vertėtų mums pamąstyti ir apie tai , įamžinti ir su Vepriais susijusių garsių žmonių atminimą.Turiu galvoje Joną Jurkūną, Petrą Vaičiūną. Gal vietos vidurinė mokykla galėtų vieno iš tų vardų siekti.


Žiūrėdamas į Veprius iš didesnio negu 20- mečio atstumo, negaliu nepastebėti, kaip nevertinami ankščiau pradėti darbai, puošiant kai kuriuos kampelius. Pasigendu prie vidurinės mokyklos neišsaugotos ,,Eglės – žalčių karalienė“, sporto aikštynui paukoto Abiturientų parko, prie vidurinės kažkieno aukštesnio valia barbariškai sunaikintų prasmingų J. Maironio žodžių ant atminimo akmens, pastatyto naujos mokyklos atidarymo proga:


Į darbą , broliai, vyrs į vyrą,

Šarvuoti mokslu atkakliu!

Paimsim arklą, knygą, lyrą

Ir eisim Lietuvon keliu!


Nežinau kodėl, bet prie mažai kurių sodybų dabar tepamatysi palangės darželyje įvairiaspalvių jurginų puokštes, kuplius diemedžius, lietuviškąsias rūtas. Ar dėl to negėda jums, mamų ir močiučių darželių saugotojos? Ir dainose apdainuotas kuklus bijūnėlis turėtų rasti prie sodybų daugiau vietos.


Eilei buvusių Veprių vidurinės mokyklos pedagogų šiandien gėda dėl to, kad jų parašai aukštesnės valdžios pageidavimu buvo padėti po prašymu nugriauti Veprių Kalvarijų koplyčias, kaipo trukdančias auklėjamajam darbui.Atitaisant praeities klaidas, skriaudą, tautos kultūrai, nepagarbą tikintiesiems, vertėtų organizuoti Veprių Kalvarijų atstatymą visuomenės lėšomis.


Nebuvo tariamasi su vepriečiais nei parenkant vietą apylinkės administraciniam pastatui, nei vadinamiems laikiniems Veprių kultūros namams. Tuo labiau džiugu, kad būsimasis miestelio prekybos centras, matyt , ras sau tikamą vietą.


Puošiant savo tėviškę, galėtų daug prisidėti apylinkės jaunimas savo konkrečiais visuomenei naudingais darbais- ne vien tik šnekiais susirinkimais ir pramoginėmis vakaronėmis. Iš tokių darbų paminėtini kad ir tokie: vietinių pležų paežery ir paupy įrengimas, Veprių miško parko gražinimas, sportinių aikštelių įrengimas ir pan.


Atrodo, kad atsikratęs tiek dešimtmečių slėgusios baimės, žmogus išdrįs uždainuoti pilna burna- kaip ankščiau kaimuose dainuodavo. Matyt, kad tai padaryti bus nelengva kartai, ugdytai stalinietiškos ir brežneviškos pedagogikos, pilnos melo, cinizmo, apgaulės. Taip norėtūsi, kad išsilaisvinusi iš Plano varžtų meno saviveikla tarnautų ne tik lenktyniavimui, konkursams, išpūstiems renginiams, bet ir kasdieniškam žmonių gyvenimui, dvasiniam bendravimui, saviraiškai.


Dar neišmokome širdingai švęsti žymių tautos veikėjų jubiliejų, tautos istorinių švenčių.Nepaminėtas praėjo pro šalį Veprių 600 metų jubiliejus (kas besulauks 700-ųjų?), nesugebėjome iki šiol prisiminti Jono Jurkūno jubiliejinių datų, nedrąsiai ir siaurai teminimas Petras Vaičiūnas, neišdįsome prideramai paminėti Jono Mačiulio- Maironio jubiliejaus. Jau baigiame pamiršti , jog Lietuvos kely buvo Žalgirio, Saulės ir Durbės mūšiai, buvo mūsų valstybę kūrę kunigaikščiai. Tokių jubiliejų minėjimas – ne tik didžiūjų mūsų miestų reikalas. Mokykimės visi – kaip kas galime , kaip kas mokame- augančią kartą nešti savo tėviškę širdį, - kaip šventę, kaip dainą, kaip šviesiausias mūsų Nemuno krašto ateities viltis. Tėviškė labai pasiilgo rūpestingų šeimininkų.