Sudeikių miestelio istorija

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,5 / 5 (76 balsai)

Sudeikių miestelio atsiradimo istorija nukelia į tuos laikus, kai Deksnio ponas Kazioll-Paklevski prie Alaušo ežero, netoli kapinių, pastatė karčiamą. O seni žmonės sakydavo:,,Kur karčiama,ten žydas. Kur žydas, ten miestelis.‘‘ Karčiamų Sudeikiuose, manoma atsirado 18 a. vidury ir antroje pusėje.

Koks miestelis, jei nėra bažnyčios? Šį reikalą padėjęs išspręsti senovės lietuvių dievas Perkūnas. Jis trenkė į Bikuškio dvare buvusią Strazdovskių koplyčią ir ją sudegino. Koplyčia aptarnavo ne tik Bikuškio dvaro baudžiauninkus, bet ir Deksnio pono mužikus. Ir vienas, ir antras ponas užsidegė statyti prie savo dvarų bažnyčias, bet negi statysi dvi kaimynystėje? Todėl šį klausimą pavedė išspręsti dviems šių dvarų raitiems bernams.

Bažnyčios statybai reikėjo gauti iš Kauno gubernijos gubernatoriaus leidimą, todėl ponai nutarė pasiųsti į Kauną du raitus bernus su jų prašymais. Kuris pirmas nujos ir įteiks gubernatoriui prašymą, to ponas gaus teisę statyti bažnyčią bei parinkti jai vietą..Šios lenktynės ne tik ponus, bet ir baudžiauninkus labai sudomino. Juk ne juokai sukarti 150 km raitom ir dar lenktyniaujant.

Kaip tos lenktynės vyko, prisiminimų nėra išlikę. Žinoma tik tiek, kad Deksnio dvaro bernas pasiekė gubernatorių ir taip iškovojo savo ponui garbę statyti bažnyčią.

Bikuškio dvaro ponas, nors ir nepatenkintas pralošęs lenktynes, ėmė tartis su Kazioll-Paklevskiu, kad šis statytų ją netoli dvaro. Aišku, ponas ponui akies nekerta. Tad susitarė, kad bažnyčia statys dviejų dviejų dvarų pusiaukelėje. Toji vieta ir atitiko Sudeikių kaimą. Šiai vietai pritarė visi, nes tai buvo tikrai puikus, nepakartojamo grožio kampelis.

Nuo Sudeikių kaimo kapinaičių į šiaurės rytus saulės nutviekstas skaidriavandenis Alaušas, ir čia pat, už kelių šimtų metrų, dunksojo Ąžuolyno sala ir Alkų kalnas, kurio viršūkalnėje stovėjo aukoms deginti akmenys. Dar toliau, pebridus upelį ir perplaukus ežero sąsiaurį, vėl sala, o dar toliau, tarp Alaušo ir Giedrio įsiterpęs Ruklių šilelis.

Bažnyčiai pastatyti reikėjo daugybės akmenų. Pagal senų žmonių pasakojimus, akmenys buvo vežami iš visų aplinkinių kaimų. Buvo atvežti ir aukuro akmenys nuo Alkų kalno, kuriuos galima ir dabar matyti įmūrytus į šventoriaus tvorą.

Sudeikių bažnyčios statyba užsitęsė iki 1825 m. Apie 1835 m. ji buvo galutinai užbaigta. Stogas buvo uždengtas šiaudais, nes, senajam ponui mirus, jaunesnysis bažnyčios statybai neskyręs lėšų. Baudžiauninkai savo lėšomis pastatė klėtelę ir varpinę, taip pat po mažą bokštelį priekiniame ir užpakaliniame bažnyčios kraige. Vėliau stogo danga keitėsi, bet bendra išvaizda ta pati pasiekė ir mus.

Ponas, norėdamas sudaryti geras sąlygas kunigams gyventi, atskyrė 2 valakus (40 ha) žemės nuo Sudeikių kaimo, o parapijiečiai pastatė kleboniją, špitolę, kumetyną ir kitus ūkinius pastatus.

Taigi Sudeikiai iš paprasto kaimo tapo miesteliu, turėjo bažnyčią, karčiamą ir joje prekiaujantį žydelį. 1820 m. Sudeikiuose jau buvo 168 gyventojai.

Gražuolis Alaušo ežeras lėmė ne tik miestelio atsiradimą, bet turėjo įtakos ir jo pavadinimui. Šių apylinkių priesmėlinga jauringa žemė sunkiai maitino sudeikėnus. Ne veltui juos ,,maslionkiniais‘‘ pravardžiavo. Išgyventi padėjo ežeras, tuomet buvęs turtingas seliava-skania gėlų vandenų žuvimi.

Sudeikėnai tinklais seliavą gaudę, čia pat, ant kranto, sūdę. Manoma, kad nuo sūdytos žuvies ir kilęs pavadinimas – Sudeikiai.

Alaušas užima apie 1070 ha plotą. Skaidrūs vandenys, smėlėti krantai ir ilgi atabradai vilioja žmogų. Senovėje Alaušo būta kur kas didesnio, ypač pietryčių kryptimi. Čia dar ir dabar tebėra bebaigiančių užpelkėti ežerėlių bei samaningų pievų. Labai jau mylėjo ir myli savo ežerą paalaušėnai, gražias legendas apie jį kūrė. Viena pasakoja, kad Maneičių kaime stovėjusi pilis. Ją valdęs kunigaikštis Alaušas. Prie pilies buvęs didelis ežeras, kurį kunigaikštis labai mėgęs. Mirdamas prašė jo palaikų pelenus išberti į ežero vandenis. Žmonės taip ir padarę, o patį ežerą kunigaikščio garbei pavadinę Alaušo ežeru.

Ar džiaugsme, ar varge Alaušo platybės nuramina, paguodžia. Prie ežero jaunieji prisipažįsta mylį,prie ežero senieji pasikalba apie prabėgusias dienas. Šiltais vasaros vakarais po sunkių vasaros darbų sutrykšta Alaušo pakrantės, sukrykštauja skaidrūs balsai, atiduodami nuovargį vandens platybėms.

Nuotraukos

Šaltiniai

V.Petrulienė. Iš Sudeikių istorijos // Prie Alaušo. - 1992, Nr. 1 - P. 3

Audronės Misiukaitės ir Nerijaus Driskiaus nuotraukos