Tadas Daškevičius

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (2 balsai)
Tadas Daškevičius


Viduržiemį
Dainos gėlė sustingo.
Ji papuošė apšviestą žvakėm miestą.
Kai šaltis kaustė žemę ir baltą sniegą barstė,
Nustojo plakusi širdis žmogaus krūtinėj...

Viduržiemį
Paliko taką užpustytą.
Langai užšalę, durys uždarytos.
Ir atgulė į šventą žemę savoj gimtinėj,
Palikęs meilę dainai ir mylimai Tėvynei.

Viduržiemį
Nukrito ašara, sustingo.
Lyg paskutinis muzikos akordas.
Tik amžinam paminkle
Raidės parašytos sakys:
Dainos Gėlė gyva!
Ir  dainos  gyvos!     (,,Dainos gėlė“)

Šie inturkiškės poetės Birutės Šapolienės žodžiai skirti mūsų kraštiečiui poetui, mokytojui, meno vadovui Tadui Daškevičiui, išėjusiam Anapilin, tačiau palikusiam mums savo dainų ir eilių knygeles, iš kurių dvi - ,,Tau mano dainos”, ,,Tau mano eilės”- išvydo pasaulį praėjus metams po autoriaus mirties jo sūnaus Daliaus paramos ir ištikimų bendražygių iš Vilniaus pastangų  dėka. Sūnus padeda įamžinti kūrybinį tėvo atminimą, puoselėja jo kūrybą, nepamiršta Inturkės krašto. 
Mes, inturkiškiai, jautėmės esą skolingi žmogui, 40 gražių savo gyvenimo metų dirbusiam mūsų krašte – išauginusiam ne vieną jaunųjų muzikantų kartą, išmokiusiam pamilti dainą visus – nuo mažo iki seno. Žmogui, kuriam išėjus, Inturkėje tapo liūdna ir gūdu. Tą netektį jaučiame iki šiandien.
Tad kokį mūsų Tadą pažinome, ir koks jis iškyla mums šiandien iš dešimties savo kūrybos rinkinukų, išleistų 2006–2010 metais: ,,Ta girelė Labanoro”, ,,Dainos tėviškei”, ,,Inturkės padangėje”, ,,Atminimai”, ,,Dainuok, širdie, pavasarį”, ,,Dainoj sugrįžta jaunystė”, ,,Padainuokim”, ,,Meilės laiškai dainose tau”, ,,Tau mano dainos”, ,,Tau mano eilės”. Tado knygelių bendraautoriai: A. Gaidamonis, B. Šapolienė, L. Savickaitė, J. Mickevičius, A. Naktinis, V. Kinderytė – Budrienė.
Tado gimtinė  - Švenčionių rajone, netoli Kaltanėnų, esąs kaimelis simbolišku pavadinimu – Kūriniai. Mūsų kraštietis – Labanoro girios dainius. Jo poemoje ,,Labanoro giria“ (kn. ,,Tau mano eilės“, 2011 m.) atgyja šio gimtojo žemės kampelio grožis:
Sveika, girios žeme, tu – lopšinės vygė.
Pušys dangų remia, ir grybai išdygę.
Širdžiai mielo krašto šlamutis smiltinis…
Margas girios raštas – Lietuvos draustinis.
Girdis miško gausmas Stirniuos, Kūriniuose,
Tautos rašto juosta juos giria apjuosia.
Tik įkopk į Kalną Ir užlipk ant bokšto…
Kaip ant žirgo balno…-Ko širdis dar trokšta?..
Reginys vis naujas: vienkiemiai, ūlyčios.
Giria savo saujoj laiko baltas grymas.
Lieknos pušų lajos banguoja aplinkui –
Driekias nuo Lakajos, Saldutiškio linkui.
Beržas prie pušelės glaudžias, širdį glosto…
Tarp dangaus Ir žemės – žalia girios juosta.
Ežerai, upeliai – Lūšiai, Kiaunė, Baltas,
Kaip akių vaikelių žvilgsnis jų nekaltas… (,,Labanoro giria”)


Bibliotekos parengtose skaidrėse atgijo datos, biografijos faktai, veidai.
Kūriniai buvo ir liko Tado gyvenime jo įkvėpimo žemė. Gražiai apie tai jis rašė savo eilėraštyje ,,Kai supilkėju“:
Kai pajuntu, kad supilkėjau,
Velkuos aš tėvo tą sermėgą.
Lydėk mane kelionėn, vėjau,
Aš pėsčias. Žirgas jau pabėgo.

Pas brolį beržą, sesę ievą
Pasisvečiuosiu, pasiguosiu...
Jei jausiuos kaltas vardan Dievo,
Aš pats save ir išvanosiu.

Kaip briedis, ištikimas giriai,
Kaip Kiaunės upės tas šaltinis.
Lyg Labanoro girios vyrai,
Aš nepalūšiu – kadaginis...


Aš tarp mergelių, tų rūtelių
Ir tarp bernelių – tvirtų uosių,
Kiek lemta būsiu – prie dainelių
Aš dar pagrosiu, padainuosiu. (,,Kai pajuntu“)
Jautriai Tado eilėse  prabilta apie meilę moteriai – vaikų motinai, mūzai, bendramintei Veronikai, kuri ne tik mylėjo, bet ir palaikė Tadą visą nelengvą jo – kultūros darbuotojo, meno vadovo – kelią:
Ar anapus keliai mus suves?
Meldžiuos, Dieve, tik tu mane teiski.
Kaip dažnai mums vėl reikia tavęs!
Tu sapnuos grįžti teist ir atleisti.  (,,Tau“)

Vėlyvoji meilė Astutei  atsiskleidžia jau su liūdesio šydu:
Būkim kartu, kol mus dar šildo saulė,
Nors širdį slegia būties liūdesys...
Esi viena mano klaidžiam pasauly.
Tu – mano skausmas, džiaugsmas, ilgesys. (,,Būkim kartu“)
Išvykęs gyventi į Vilnių, mūsų kraštietis sutiko daug savo bendraminčių. Juk jie, Tado bendražygiai, įkvėpė mūsų krašto kūrėjui norą užrašyti natomis ir posmais tai, kas buvo per gyvenimą išnešiota širdyje. Vilniaus etnografinių kolektyvų dvasia, kur žemaičiai gyrė savo krašto giesmes ir kūrybinę dvasią (Ipolitas Petrošius ir Juozas Elekštis), o aukštaičiai rokiškėnai smuiku (Vytautas Skamaročius) ir armonika (Gediminas Giriūnas) išvinguriavo ne tik Tado kurtų melodijų, bet ir aukštaičių šokių natas. Ten, Vilniuje, mūsų Tadas Daškevičius tapo kuriančios inteligentijos dalimi, mokėsi Trečiojo amžiaus universitete, buvo aktyvus etnografinių ansamblių, Mokytojų namų renginių dalyvis. Kompiuteris tapo jo pagalbininku, užrašant natas ir įprasminant visa, kas buvo sukurta. Knygelės įamžino jo kūrybą, kuri brangi ne tik jo artimiesiems...
Mes, inturkiškiai, gavom didelę dovaną – Tado kūrybinį palikimą, kuris prabyla į kiekvieno iš  mūsų širdį. Dar ne kartą skambės jo posmai, liesis dainos. Teišsipildo Labanoro krašto dainiaus eilėraštyje ,,Tėviškė“ išsakytas noras:
Brangi ir jums...Giedok jai, vyturėli,
Dieve, padėk darbuos su dainomis.
Pušų smalingų mūsų gintarėli,
Atgimk vėl dukromis ir sūnumis.

Nešu širdy, kaip skausmo daug patyręs,
Su tavimi stiprėju aš dvasia.
Tave sapnuosiu, kad ir būsiu miręs...
Tik tu liepsnoki vaikų širdyse.