Taujėnų krašto vietovardžiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Gaivenių kaimas

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (202 balsai)

Ievytė - laukas, kuriame augo daug ievų.

Šilalis - raistas, senovėje buvęs ežeras, bet kitados viena moteris piktai surikusi:„kad tu šilu užsitrauktum“. Ir ežeras pavirto šilu.

Bobdaržis - laukas, kuriame sakoma kadaise pasikorė moteris ir vaidendavosi balta, ilga suknia apsivilkusi.

Gaiveniai - kaimas, kurio pavadinimas kilęs nuo žodžio gavėnia arba gavėnas.


 Taujėnėlių kaimas

Taujankai - kaimas, kurio pavadinimą žmonės kildina iš dvarponio Taujansko pavardės.

Užupušių kaimas

Užupušiai - kaimas, kurio pavadinmas kilęs nuo pušyno augusio netoli šio kaimo.

Perkūno kalnelis - kalnelis ant kurio dažnai trenkdavo perkūnas.

Raganos akmuo - akmuo taip vadinamas dėl to, kad ant jo buvo raganos atvaizdas.

Varnalaukis - raistas į šiaurės vakarus nuo kaimo.

Jokimaičių raistelis - seniau ten gyveno Jokimas Krikštaponis.

Lazdynai - miškelis, kur augdavo lazdynai.

Zapasna - vietovė prie miško, kur buvo pastatytos bendros kaimo klėtys, jose buvo laikomos grūdų atsargos.

Katelnyčios - aikštelė palei mišką, kurioje apsistodavo atklydėliai. Jie ant karčių sukabindavo katilus ir virdavo valgyti.

  Mažeikių kaimas

Pasoda - eigulio sodyba.

Skaistužė - mišrus miškas.

Kelmuonas - labai kelmuota pelkė.

Murtos krūmai - ten seniau gyveno merga vardu Murta.

Smailioji - eglynėlis.


 Ungurių kaimas

Unguriai - kaimas, kurio pavadinimas kilo iš posakio „ant gūrio“(ant aukštumos.

Rudinės bala - bala durpyne.

Vilko gerklė - labai gili bala.

Ačkalnis - kalnelis raiste.

 Šalnų kaimas

Pyvinė - toje vietoje gyveno žmogus, kuris pardavinėjo alų ir degtinę.

Parmatys - kalnelis nuo kurio toli matosi.

Parovė - pieva prie griovio.

Ilgvarkis - ilga pieva

Krienkalnis - kalnelis ant kurio auga krienai.

Žydiškis - krūmais apaugusi pieva.



Radžiūnų kaimas


Klėčių kalnas - vieta Radžiūnų miške, kur caro laikais žmonės pastatė klėtis laikyti maisto atsargoms.

Desincynai - žemė prie miško.

Čerpinė - vieta palei kelią. Manoma, kad ten seniau darydavo čerpes.


  Kalnas Saulės Krėslas Radžiūnų kaime

Radžiūnų kaimo pakraštyje, pelkėtoje žemumoje yra pailga, plokščiu viršumi kalva apie 1 - 1,3 m aukščio šlaitais. Kalvos pietinėje pusėje nuo seno stovi medinis kryžius, o šiaurinėje pusėje matyti 1 m skersmens užslinkusi įduba ( laužavietė). Vietiniai žmonės sako : „ Ten visą dieną saulė „sėdi“ ( šildo) kaip ant krėslo“. Kadangi kalvoje ir ariant jos pakraščius buvo randama degėsių, anglių ir akmenų, manoma, jog Saulės krėsle buvo „senovės lietuvių aukuras“. Ant Saulės Krėslo dar XX a. viduryje per Sekmines buvo meldžiamasi, kūrenamas laužas ir puotaujama : „Susitinkam, ten Seminės buva prie kryžio. Švenčia, laužą kūrena. Pirmųdien Sekminių, pavakary sueina žmonės kaima. Bendrai, draugai susirenka. Ty lašinių, ty kiaušinių, ty kepa, ty gėrimo kokio atsineša


 Albickėliai

Albickėliai - kaimas, kurio pavadfinimas kilęs nuo pavardės Albickas.


 Čebatoriškiai

Čebatoriškių pakalnė - stati pakalnė, išvažiuojant iš kaimo.

Kudašius - lauko keliukas.

Lanka - pieva.

Telėtnikas - maža pievelė.



Koplyčia

Pasakojimas

Labai seniai, didinguose Taujėnų rūmuose gyveno labai turtingas kunigaikštis, kurio valdoje buvo dideli plotai žemės ir tarnavo begalė baudžiaunininkų. Turėjo kungaikštis gražią ir darnią šeimą, kurią labai mylėjo. Bet labiausiai mylėjo savo jauniausią dukterį, gražuolę grafaitę. Jai netrūko nei dėmesio, nei garbės, bet atsitiko taip, kad kilminga panelė ir vargšas jaunas baudžiaunininkas pamilo vienas kitą. Bijodama tėvo, grafaitė niekam neatskleidė savo jausmų. Vieną dieną jaunikaitis už sutaupytus pinigus nupirko savo mylimajai žiedą ir padovanojo. Mergina slėpė dovaną kaip tik galėjo. Bet vieną sykį netikėtai į jos kambarį užėjo tėvas, ir, nežinodama kaip paslėpti mylimojo žiedą, įsidėjo jį į burną ir užspringusi krito negyva. Buvo iškeltos iškilmingos laidotuvės, kokių žmonės dar nebuvo matę. Liūdintis tėvas, norėdamas pagerbti dukters atminimą, nusprendė pastatyti gražią koplyčią, kur norėjo pastatyti dukters karstą. Taip ir padarė. Tėvas panoro paskutinį kartą pažvelgti į dukterį ir atkėlęs karsto dangtį pamatė baisų reginį. Visi suprato, kad jaunoji grafaitė buvo palaidota gyva. Kunigaikštis, praėjus kiek laiko, mirė ir pats, matyt iš skausmo, nes nebuvo nei senas, nei ligotas, ir buvo palaidotas prie savo dukters toje pačioje koplyčioje. Vėliau čia atgulė ir kiti šeimos nariai. O senos kaimo mioterys pasakodavo, kad seniai mirusią merginą ir dabar kartais mato rūmų parke, ji tai pasirodo, tai vėl dingsta.


Padavimai.doc

Naudota literatūra:

1. Padavimai, Taujėnai, sudarytoja, Žukauskienė, Gražina, 2005 m. p.7.

2.Taujėnai, Eik pas Moką pasimokyt, sudarytojos Talutytė, Stanislava, Rokienė, Margarita,2007 m. p.101.

3. Radžiūnai, Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija, V. Vaitkevičius, 2006 m. p.173.