Tautiškumo lopšys

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Vincas Lukša. 1989.


Maironio žodžiais tariant, šeima visada buvo pagrindiniu tautiškumo židiniu Lietuvoje.


Daugelis mūsų puoselėjame ateities viltį pamatyti moterį, sugrąžintą į šeimą, o vaikus iš darželių ir lopšelių, taikliai vadinamų vaikų saugojimo kameromis,-į Motinos mokyklą, kurios niekas niekam niekada nepajėgė visiškai atstoti. Latvijos TSR Adažių susivienijimas jau prieš keletą metų žengė prasmingą žingsnį, stengdamasis išvaduoti motiną iš gamybinės , visuomeninės, politinės veiklos. Rentabiliems, perėjusiems prie savarankiško ūkininkavimo kolektyvams tai visai įmanoma.


Jau kūdikystės metais šeimose reikia kruopščiai ir sąžiningai, su didele atsakomybe ruošti vietą augančio žmogaus tautinės kultūros pamatams. Lietuviškos lopšinės turėtų tapti nuolatiniu kūdikystės dienų palydovu. Mamoms {ypač joms} reikia mokėti daug lopšinių, daug lietuvių liaudies dainų ir pasakų, padavimų, legendų, kurios, vaikui pramokus kalbėti, turėtų tapti dvasiniu penu. Dar geriau, jei bent vienas iš tėvų moka groti kokiu nors muzikos instrumentu ir padeda vaikui įaugti į tautinės muzikos foną. Tam padėtų ir įvairūs muzikiniai žaislai, kurie galėtų pakeisti įvairius sukarintus žaidimus, abejotinos kokybės mašinikes. Dažnesniu svečiu šeimoje turi būti bendra daina.


Ikimokykliniais metais, atsakydami į daugelį vaiko klausimų “kas?“ ir „kodėl?“, tėvai turėtų atkreipti jo dėmesį į tai, kad viskas, kas jį supa, yra Lietuva, pirmiausia-jo tėviškė.


Lietuvos istorijos pradžia vaikui-tai jo šeimos istorija, susipažinimas su savo šeimos geneologija. Augantis medis turi žinoti, iš kokių šaknų jis išaugęs, kas jį prilaiko. Tolesnis vaiko istorinio akiračio plėtimas eina per gimtojo kaimo, miestelio ar miesto, gimtųjų apylinkių istorinę praeitį link Lietuvos istorijos horizontų, už kurių-pasaulio istorinės platumos. Mūsų literatūra, periodinė spauda, televizija sumaniai vedžioja mus po Lietuvos istorijos lauką. Tik turėkime noro po jį vaikščioti ir į tokią kelionę neužmirškime pasiimti kartu savo vaikų ar paakinkime juos savarankiškesniems ekskursams į savo krašto praeitį.


Verta ir reikia puoselėti gražias tradicijas, švenčiant įvairias šeimos šventes, jubiliejines sukaktis, gimtadienius ar vardadienius, tradicines lietuvių šventes. Tegul jas saikingai papildo nacionalinis menas, muzika, dainos, papročiai ir apeigos-tik ne alkoholinių gėrimų ir valgių gausybė.

Viena išcentrinių šeimos švenčių-Motinos diena. Jos iniciatoriai ir rengėjai-tėvas su vaikais. Prasminga šeimos švente galėtų tapti ir Naujųjų metų sutikimas su senųjų palydomis. Ar nevertėtų, palydint pragyventus metus, šeimos rate kiekvienam jos nariui prabilti apie tai, ko neturėtų būti šeimoje ateinančiais metais? Manyčiau, jog ir šeimose neturėtų būti užmirštos žymiausios istorinės sukaktys, tautos istorinio ir kultūrinio gyvenimo datos, žymiausių žmonių jubiliejai. Tik tėvai gali sugrąžinti į šeimas benykstančius senelių ir protėvių papročius bei apeigas: vardynų, vestuvių, darbo pabaigtuvių ir t.t. Šių papročių sugrąžinimas sutvirtintų šeimos nacionalines šaknis, laikančias beaugantį tautinio atgimimo medį. Šeimos buto interjeras, meninis apipavidalinimas turėtų vaikams kalbėti apie tai, kad jis gyvena lietuviškoje šeimoje. Saikingi Lietuvos istorijos, meno akcentai galėtų neįkyriai prabilti į vaiko jausmus ir mintis. Reikėtų kryptingai turtinti nacionalinės kultūros lobiais asmeninę biblioteką bei fonoteką. Vaikų meninis skonis meną mėgstančiose šeimose turi būti ugdomas remiantis nacionalinio ir pasaulinio meno kūriniais. Gražia šeimos tradicija galėtų tapti kolektyvinis teatrų, koncertų, kitų meno renginių lankymas bei neoficialus aptarimas. Medžiagas tokiems aptarimams galėtų duoti ir mūsų spauda, televizija ar radijas.


Pagarbos gimtajai kalbai ugdymas, pastangos išlaikyti ją gryną, neužterštą barbarizmais, svetimybėmis, žargonu-dar vienas tautinio auklėjimo šeimoje baras. Tuo reikia rūpintis kasdien su vaikais. Pirmiausia, aišku, patiems tėvams reikia kalbėti taisyklingai ir mokėti taktiškai ir argumentuotai padėti vaikui apginti savo tautinį orumą konfliktinių situacijų atvejais, liečiančiais gimtosios kalbos reikalus. Mokykime savo vaikus saugoti ir gerbti-iš pat mažens-trispalvę valstybinę Lietuvos vėliavą, jos himną, tautišką simboliką ir heraldiką. Dar ikimokyklinukams prieinama forma reikia paaiškinti valstybinės vėliavos spalvų, himno žodžių, tautinės atributikos simbolių turinį ir prasmę. Tegul vaikai įsisąmonina, jog ženklelio su valstybine ar tautine atributika nešiojimas įpareigoja vaiką savo darbais, kalba, elgesiu, dvasia, dorove pateisinti šią garbingą teisę.


Vaikams kieme, gatvėje, vėliau mokykloje tenka bendrauti su kitataučių vaikais. Jau iš pat mažens būtina ugdyti šeimose kasdieninio bendravimo būdu ne tik tautinį orumą, nacionalinę savigarbą, bet ir pagarbą Respublikoje gyvenantiems kitų tautų atstovams. Nemažą reikšmę turi pačių tėvų pažiūra į kitataučius. Dėlto, aptariant šeimoje nacionalinių santykių konfliktinius atvejus, pasitaikančius gyvenime, reikia vengti skubotų, nepagrįstų, kiek impulsyvokų apibendrinimų, tendencingo vertinimo. Iš pat mažens ugdykime vaikuose mintį ir įsitikinimą, jog ne priklausymas vienai ar kitai nacijai nulemia žmogaus dorovę, moralę, dvasines vertybes, o auklėjimas, tradicijos ir kita.


Tautinio auklėjimo šeimoje sėkmę tam tikru mastu nulemia jos vertybinės orientacijos. Dar, palyginti, nemažai yra tėvų, kuriems nesvarbu, po kokia vėliava gyvename, kokį himną giedame,-svarbu tik, kad jų rublis būtų kuo ilgesnis. Pelnytą sąžiningų tėvų pasipiktinimą kelia tai, jog kai kurie kooperatininkai mūsų tautinius jausmus panaudoja pasipelnymo tikslams, nepigiai pardavinėdami kartais ne itin menišką valstybinę ir tautinę atributiką, įvairių ženklelių, antsiuvų, vėliavėlių, gairelių, kalendorių pavidalu. Tokie ir savo vaikus nejučia išmokys žaisti žmonių tautiniais jausmais.


Didžiausią tėvų rūpestį kelia dabartiniai šešiolikmečiai, gimę ir augę slogiais stagnacijos laikais. Jie juk buvo auginami ant kosmopolitinių pamatų, kai kurie nepatyrę motinos rankų švelnumo, jos akių šviesos, širdies šilumos. Nuvainikuokime prieš juos dešimtmečiais sakytą melą-ir mokyklose-ir įduokime į rankas meilę tiesai ir teisingumui, tikėjimą mūsų visų šviesių ateities vilčių ir svajonių išsipildymu.