Tautinis atgimimas Gudelių seniūnijoje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (27 balsai)

1988-06-03 mokslinės ir kultūrinės inteligentijos iniciatyva Vilniuje, Mokslų Akademijos salėje buvo įkurta LPS – Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, į kurią įėjo 35 žymūs Lietuvos žmonės. Jų tarpe buvo net 17 LKP narių. Sąjūdis savo veikla pradėjo tautinį lietuvių atgimimą, kuris atvedė į Lietuvos nepriklausomybę. 1988 m. vasarą Lietuvoje prasidėjo taiki tautinio išsivadavimo revoliucija. Jai vadovavo Sąjūdis. Jis vienijo visus gyvenančius Lietuvoje žmones: inteligentus, darbininkus ir žemę dirbančius, dvasininkus, lietuvius ir kitataučius, tikinčius ir ateistus, partinius ir nepartinius.

Sąjūdis iš karto iškėlė lietuvių tautos teisių atkūrimo reikalavimus: Lietuvos ekonominio savarankiškumo, demokratijos, vėliau – Lietuvos suvereniteto SSRS sudėtyje, o dar vėliau – visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Sąjūdis tapo populiarus, pasidarė įtakingiausia politinė jėga Lietuvoje, nes propagavo tautinio atgimimo idėjas, vienijo visas demokratines jėgas. Sąjūdžio rėmimo grupės pradėjo kurtis ir kituose Lietuvos miestuose, rajonuose, mokyklose ir kaimo gyvenvietėse.

„Sąjūdis neatsirado staiga ir spontaniškai, jo ištakos siekia gana tolimus laikus. Poetas sąjūdininkas Justinas Marcinkevičius 2003 m. Seimo posėdyje, minint Sąjūdžio 15 - ąsias metines, kalbėjo: „Sąjūdžio ištakas aš matau XIX a. sukilimuose, mūsų vargo mokykloje, knygnešio maišelyje, Maironio „Pavasario balsuose“, 1918 m. Vasario 16 - osios Akte, Nepriklausomybės kovų savanorio kraujo laše, partizanų žeminėje, mūsų kultūros pastangose laikytis ir išlikti.“

Skirtingais istorijos tarpsniais Sąjūdis veikė skirtingomis sąlygomis, laikėsi skirtingos taktikos, tačiau strateginis tikslas visada buvo vienas – Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė. Bet antisovietinis Sąjūdis susikūrė jau pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis, kai į rytus dundėjo tremtinių ešelonai, kai buvo naikinama Lietuvos kariuomenė, o spėję pasislėpti tos kariuomenės karininkai ėmė burti pasipriešinimo organizacijas, kurios pokario metais vadovavo partizaniniam karui.“ (A.Šimkus „Iš partizanų žeminės – mintys apie Sąjūdį“, „Respublika“ 2008-02-29, p.23).

Kaip Atgimimas, Sąjūdis atėjo į mūsų mokyklą, apylinkę? Lyg viena akimirka nuo tų įvykių prabėgo dvidešimt laisvės metų, kupinų pavojų, rūpesčių, didžių darbų. Atgimimas – teigiamos emocijos, nauji įspūdžiai, Lietuvos vardo atsiradimas pasaulio žemėlapiuose ir dalyvavimas atgimimo renginiuose. Mano pačios atmintyje tas laikotarpis pirmiausia siejasi su Marijampolės pedagoginės mokyklos dėstytoja Onute Gustaityte - Dulinskiene, hab. mokslų daktaru Sigitu Marčiukaičiu. Tai žmonės, kurie organizuodavo susitikimus mūsų mokykloje, kuriuose atskleisdavo naujausius nuslėptos istorijos faktus, atveždavo įvairios Sąjūdžio spaudos: „Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“.

Mokykloje jautėsi pakylėjimas. Kaip norėjosi būti laisviems, daugiau perduoti žinių ir tiesos apie savo šalies istoriją, kultūrą, papročius... Mokytojai G.Petraitytė, M.Žiemininkienė, A.Pabedinskis, I.Pabedinskienė aktyviai dalyvavo atgimimo veikloje.

Važiavom į Baltijos kelią, 1991metais sausio 12-13 dieną gynėm Aukščiausią Tarybą. Šie įvykiai išlikę iki šių dienų. Lyg tai būtų įvykę tik vakar. Palei magistralę Vilnius – Ryga – Talinas išsirikiavo šimtatūkstantinės minios žmonių. Ir kokie mes jautėmės stiprūs ir vieningi, stovėdami susikibę rankomis su visai nepažįstamais žmonėmis... Mūsų visų akyse – tas pats noras – būti laisviems.

Antrą įvykį, 1991 sausio 13 dieną, stebėjau per televiziją su jauniausia dukra, o vyras, sūnus, duktė - Vilniuje. Kas prie televizijos bokšto, kas prie Aukščiausios tarybos... Šiuos įvykius aprašė R. Valūnaitė.

Tartum pati ten buvau...

Lietuva – gintaro ašara dideliame pasaulio žemėlapyje. Kraštas, kurį nuo seno naikino Kryžiuočių ordinas, kėsinosi totoriai, alino karai. Ne viena šalis mėgino ją nutautinti. Lietuvių tautą stumdė nuo vienos religijos prie kitos, krovė jai baudžiavos jungą, persekiojo ir žudė jos gyventojus. Taigi, Lietuva – lyg kryžkelė: kas pro ją praeina, tas palieka savo pėdsaką.

Mūsų tautos istorija – nuolatinė kova dėl Lietuvos vardo išsaugojimo pasaulio žemėlapyje. Reti ir trumpi naujaisiais amžiais buvo tie periodai, kuriuos mums likimas skyrė valstybę kurti. Šiame amžiuje toks tarpsnis – laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų. 1918m. vasario 16 – ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Šis dokumentas visam pasauliui pranešė apie lietuvių pasiryžimą kurti nepriklausomą valstybę, galutinai nusikratyti kitų šalių priespaudos. Tačiau neilgai gyvavo pirmoji respublika. Jau 1940 – 1941 metais įvyksta pirmoji sovietinė okupacija, o 1941 – 1944 metais – hitlerinė okupacija. Lietuviai tikėjo, jog pasibaigus Antrajam pasauliniam karui bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tačiau viltys sulaukti laisvės greitai žlugo: 1944 metais prasidėjo mobilizacija, areštai, nepaklūstančių šaudymai. Į tai buvo atsakyta masiniu ginkluotu pasipriešinimu. Į miškus pasitraukė tūkstančiai Lietuvos patriotų, pradėjusių žūtbūtinę kovą už Lietuvos valstybės atkūrimą. 1941 metų ir 1945 – 1952 metų trėmimai paliko skaudžiausią žymę Lietuvos istorijoje. Tada kas trečias Lietuvos pilietis tapo sovietinių okupantų vykdyto teroro auka, o geriausiu lietuviu buvo laikomas miręs lietuvis. Šis tautos genocidas, vykdytas žiauriausiais metodais: išvežami šviesiausi protai į lagerius ir kalėjimus, be gailesčio ardomos niekuo nekaltos šeimos, vaikai atskiriami nuo tėvų.

Vien tik iš mūsų aplinkinių kaimelių buvo ištremti šie asmenys: V.Svinkūnas, O.Aleksynienė, K.Janulis, M.Leonavičienė, A.Stagniūnaitė, O.Motūzienė, J.Valiukas, M.Petkevičienė, J.Brusokas, M.Leimonaitė ir kiti. Tik per vienerius metus sovietų valdžia suėmė ir įkalino, ištrėmė ir nužudė daugiau lietuvių nei per visą XIX amžių. Gimtasis kaimas ar miestas, kuriame praleistos laimingiausios vaikystės dienos, - vienintelis ir brangiausias turtas, užuovėja nuo visų šiuo pasaulio negandų ir negerovių. Tačiau okupantai nė neįtarė, koks skaudus lietuviui gali būti senosios gryčios, svirno, vyšnių ir obelų sodo, žaliuojančių rūtų darželio – gimtųjų namų praradimas. Masinės žudynės, dundantys į bauginančią nežinią gyvuliniai vagonai budino tautos instinktą – kovoti su prievarta ir neteisybe.

Žiauri sovietinė okupacija pasiglemžė ne vieną žmogų. Nepakėlę kankinimų, skausmų ir kalėjimų – karcerių daug nukeliavo į nebūtį. Vien tik Gudelių kapinaitėse guli dvidešimt du šalies patriotai. Išreikšdami savo dėkingumą laisvės šaukliams prižiūrime jų nuolatinę poilsio vietą. Jų žuvimo vietose pastatyti kuklūs paminklai: Gudelių miestelio aikštėje, Miknonių kaime, Riečių kaime Žuvinto kautynėms paminėti.

Sovietams nepavyko sunaikinti Lietuvos, nes mūsų protėviai buvo atkaklūs ir kantrūs. Dėl mūsų ateities jie paaukojo savo gyvenimus, net gyvybes, o mes kartais pamirštame juos, jų nuopelnus Lietuvai. Taip daryti negalima, nes be tautos atminties nėra ir pačios tautos.

Pasaulyje daugybė tautų. Kiekviena savita, puoselėjanti savo kultūrą bei tradicijas. Šios kultūros raktas – istorija. Istorinė kultūra susieja dabarties ir ateities kartas kaip grandinė. Ji yra tai, kas kūrė tautos charakterį ir papročius... kai kurios tautos, pavyzdžiui, žydai ir čigonai, daug amžių sugebėjo išlaikyti savo tautinį tapatumą, neturėdami ne tik valstybės, bet ir gyvenamosios žemės, kuri jiems priklausytų ir kurioje galėtų įsikurti nuolat gyventi. Vis dėlto tautų istorijoje tai retas išimtys. Istorija liudija ką kita: greičiausiai išnyksta tos tautos, kurios yra išvaromos iš savo žemės, o tautoms, nesukūrusioms savo valstybės nepriklausomybės, gresia išnykimas...

Lietuva prie išnykimo ribos buvo tikrai ne kartą. Tikriausiai maža pasaulyje tautų, patyrusių tokią ilgą ir slogią priespaudą kaip lietuviai. Tik per dideles kančias ir atkaklumą, ryžtą ir drąsą pavyko prasismelkti prie tiesos ir gėrio, atgaivinti tautinę savimonę, neprarasti išsivadavimo vilties. Ir štai pagaliau Lietuva vėl laisva, kaip ir 1918 metais. Nors ir dabar kelias į laisvę nelengvas.

1988 metais birželio mėnesį susikūrė Persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamajame Suvažiavime iškėlė tikslą atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Žmonės Sąjūdį labai rėmė. Įvyko daug įspūdingų masinių renginių. Dėl Sąjūdžio įtakos pasikeitė LKP požiūris į gyvenimą. XX suvažiavimo metu LKP suskilo. Didesnė partijos dalis paskelbė, kad atsiskiria nuo SSKP ir pritaria lietuvių tautos norui atkurti nepriklausomą valstybę. Tai buvo stiprus smūgis sovietinei imperijai.

1990 metais kovo 11 – ąją susirinkusi naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Taip prasidėjo Sovietų Sąjungos griuvimas. Maskva pareikalavo atšaukti nutarimą, laikytis SSRS įstatymų. Lietuva nesutiko. Tada Kremlius pradėjo ekonominę blokadą, visaip trukdė normaliam Lietuvos gyvenimui, kol galiausiai 1991 metais sausio 13 dieną Maskva griebėsi ginklo, bandydama sunaikinti Lietuvos nepriklausomybę.

Perversmo organizatoriai tikėjosi po pirmųjų psichinių atakų, imituojant „auroros“ taktiką, su tankais įvažiuoti į Parlamentą, paimti valdžią, nesužalojant žmonių. Deja, jau ne tie laikai ir ne tie žmonės. Tautos gyvenime būna akimirkų, kai į skandavimus „Laisva Lietuva“ atsitrenkia ir linksta šarvuočių plienas, kai nuo dvasingos dainos ar maldos atšoka supliuškusios automatų kulkos. Komunistai vadovaudamiesi šūkiu „Tikslas pateisina priemone“ savo „tiesos“ siekė nežmoniškiausiomis, barbariškiausiomis priemonėmis. Jie savo plano nesilaikė, bet puolė ginkluoti tankais ir šautuvais prieš beginklį lietuvį.

Visa Lietuva, kaip ir anais senais senais laikais, uždegus pavojaus laužus ant piliakalnių, bėgo, važiavo, skubėjo krūtine užstoti savo Tėvynę, budėti prie Parlamento, gelbėti Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, ginti lietuvišką žodį, kalbą, dainą. Prie šio budėjimo prisidėjo ir mūsų apylinkės grupelė žmonių. Išvyką organizavo Marijampolės rajono Tarybos pirmininkas A.Rimas. O vietoje – tuometinis seniūnas A.Smilgys. jis žmones ragino, prašė kas gali vykti padėti ginti Lietuvos nepriklausomybę. Iš miestelio vyko apie penkiolika žmonių. Seniūno tame tarpe nebuvo. Vykstantieji suprato, jei norime gyventi laisvi, nepriklausomi turime kovoti.

Žiupsnelis iš Gudelių miestelio žmonių prisiminimų .

Mokytoja Irena Pabedinskienė prisimena: „1991 m. sausio 12 dieną, paskambinus seniūnui A.Smilgiui į mokyklą ir pakvietus važiuoti į Vilnių budėti prie Parlamento, pasitarę dalis mokytojų liko mokykloje, o kiti , kurie turėjo mažiau pamokų, kaip B.Naruševičienė, A.Bindokas, AZygmantienė, J.Tamulynienė, mokytojos M.Žiemininkienės vyras išvyko į Vilnių. Aš išleidau beveik visą šeimą: vyrą, sūnų Aridą ir dukrą Ingą. Namuose likau su jauniausia dukra Skirma. Vyras su dukra buvo prie Parlamento, o sūnus – prie Televizijos bokšto. Vyras labai nenorėjo imti dukters kartu su savimi. Sakė, kad dar vaikas yra. Aš jam paprieštaravau, kokia ji vaikas. Ji jau dvyliktokė ir turi matyti istorinius įvykius savo akimis. Kaip ir nujausdama, kad šeima greit negrįš, pridėjau valgyt. Palydėjau ... ir tuos siaubingus įvykius, kurie vyko Vilniuje stebėjau per TV. Su dukra nuėjome miegoti prieš pat vidurnaktį. Nieko blogo neįtardamos. Tik atsigulus išgirdau telefono skambutį. Skambino mokytoja M.Žiemininkienė. Ji paklausė ar mes matom, kas darosi Vilniuje. Šokau iš lovos ir vėl įjungiau televizorių. O ten baisi pekla. Visi miegai išlakstė. Netrukus atėjo mokytoja pas mus. Taip ir prasėdėjom visos trys iki ryto klausydamos radijo ir žiūrėdamos televizijos transliacijos iš Kauno, nes Vilniaus Televizijos bokštas jau buvo užimtas Pskovo divizijos desantininkų. Mes nieko nežinojome apie savo šeimos narius. Nei kur jie yra, nei kada grįš. Labiausiai pergyvenau dėl dukters. Sūnus buvo ką tik grįžęs iš armijos. Jis žinos ką reikia daryt tokiu momentu. Vyras ir buvęs kareivis, o mergaitė ir lieka mergaite... Vyras ir duktė grįžo namo tik sausio 13 –ios vakare. Sūnus liko Viniuje.

Inga Mažeikienė: „ Tuomet buvau dvyliktokė. Mamos paraginta, smalsumo vedama karu su tėčiu ir broliu įlipau į autobusą. Brolis, būdamas namuose, sužinojo , kad studentai kviečiami budėti prie Televizijos bokšto. Todėl visi kartu ir išvykome. Važiavome į Vilnių, budėti prie Parlamento. Nuvykę į Vilnių pamatėme minią žmonių. Mane nustebino tai, kad ten buvo labai daug jaunų žmonių ir net su mažais vaikais. Žmonės susikibę rankomis meldėsi, šnekučiavosi. Jaunimas šoko, linksminosi. Aš labai ilgai vaikščiojau po minią. Kur ne kur girdėjau skambant muziką ir linksmai dainuojant liaudies dainas. Tuo metu žmonės neįtarė kas jų laukia. Per radiją pasigirdo pranešimas, kad tankai važiuoja prie Parlamento. Iš Seimo rūmų pasigirdo raginimas pasiimti mažus vaikus ir moterims pasitraukti nuo Seimo pagrindinių durų. Prie įėjimo liko vyrai. Aš stovėjau prie Seimo rūmų į krantinės pusę. Išgirdusios prašymą mes tik tvirčiau susikabinom rankom su fizikos mokytoja ir likom stovėti savo vietoje. Tik dabar prisimenu, kad tai buvo pirmoji eilė, o tada net negalvojau kur aš stoviu. Staiga pasigirdo tėtės balsas per mikrofoną. Jis kvietė mane ateiti prie Mažvydo bibliotekos laiptų. Nuėjusi jo neradau ir labai išsigandau, kad jam kas nutiko. O pasirodo, jis pakvietė mane todėl, kad apsaugotų nuo būsimų nelaimių. Liepė eiti į Fizikos – Matematikos instituto patalpas, kur būriavosi dauguma mūsų mokyklos mokytojų. Tėtė ir lieka tėte. Rūpinosi savo vaiku, o pats liko stovėti prie įėjimo į parlamentą. Aš niekur nuo jo nenuėjau ir likau kartu su. Jei kas atsitiks, o šalia savų tai nebus... Matėme kaip tankai žlegsėjo keliu. Manėme, kad užsuks į gatvę vedančią prie Parlemento, tačiau jie nuvažiavo tiesiai prie Televizijos bokšto. Netrukus toje pusėje nuo šūvių nušvito dangus. Ir tėtė pasakė, kad šaudo koviniais šoviniais, o ne tuščiais. Sako dabar prasidės pragaras. O kaip baisu tiems vaikams, kurie dabar stovi prie Televizijos bokšto. Nors daug kas netikėjo, kad taip gali būti. Jau šiuo momentu, po tėtės pasakytų žodžių, man pasidarė labai baisu, bet aš likau su tėte stovėti kartu. Vėl pasigirdo raginimas išvesti vaikus iš aikštės. Moterys su mažais vaikais skubiai paliko aikštę. Žmonės aikštėje pradėjo dar garsiau giedoti, melstis. Desantininkai neišdrįso atvažiuoti prie Parlamento, nes prie televizijos bokšto jie sutiko stiprų mūsų žmonių pasipriešinimą. Namo išvažiavome tik vakare.“

Antanas Žiemininkas: „ Sausio 12 dieną į Vilnių vykau norėdamas prisidėti prie Lietuvos laisvės iškovojimo. Iš Marijampolės atvyko 45 – ių vietų autobusas. Jis jau buvo apypilnis, tačiau Gudelių miestelio žmonėms jame vietos dar buvo ir išvyko apie penkiolika žmonių. Važiavome tiesiai prie parlamento. Ten buvo minia žmonių. Jie kūreno laužus, iš statybinių medžiagų statė barikadas. Žmonės nešė ką tik galėjo, nes žinojo, kad bet kurią akimirką gali pasirodyti tankai. A.Svarinskas aukojo Šv. Mišias, žmonės suklaupę meldėsi, giedojo, kalbėjo rožančius. Vaizdas buvo įspūdingas. Dabar visai nesigailiu, kad vykau į Vilnių. Tuo metu buvo baisu girdėti šūvius, dūžtančius stiklus. Bet nepriklausomybę buvo verta ginti. Gal kiek kyla apmaudas, kad žuvo nekalti žmonės, tačiau vis dėlto galime padaryti vieną vardan nepriklausomybės: niekada nepamiršti tų, kurie jai gyvybę paaukojo...“

A. Smilgys: „Skambutis. rajono tarybos pirmininkas, Algis Rimas pasako, kad jei noriu prisidėti prie įvykių Vilniuje, gali atsiųsti autobusą. Aš tuojau apskambinau kaimo gyventojams ir paraginau vykti į Vilnių. Susidarė nedidelė grupelė žmonių, norinčių kovoti už laisvę.“ Jie visi suprato, kad priešas visada taikosi iš tautos atimti brangiausią vertybę – kalbą ir smogia jai į jautriausią vietą. Visi skubėjo ginti Tėvynės. Vyrai vedėsi žmonas, motinos vaikus, jaunuoliai skubėjo iš mokyklų prie Televizijos bokšto ir Parlamento rūmų. Tačiau nė vienas iš jų nenumanė, kokia skaudi gali būti to renginio baigtis. Niekas nesitikėjo savo akimis pamatyti tankus, važiuojančius per žmones, desantininkus, žvelgiančius į juos lediniu žvilgsniu ir smogiančius kur pakliuvo. Bet, deja, sveikų žmonių toje minioje buvo mažai...

... Lūpose sustingo paskutiniai Loretos Asanavičiūtės žodžiai: „Daktare, ar aš dar gyvensiu?“ Į šį dvidešimt trejų merginos klausimą atsakyti buvo sunku. Tanko pervažiuotas Loretos likimas buvo nulemtas... Jos širdis ligoninėje teplakė vos keletą valandų.

„Nieko man neatsitiks...“ – tokiais žodžiais nerimaujančią žmoną paguodė Virginijus Druskis, sausio 13 – osios naktį išbėgdamas iš namų Televizijos bokšto link. Ir dar pridūrė: „ Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva.“ Asta vyro nesulaikė nei tą naktį, nei rytą. Ieškojo pirmiausia ligoninėse – gal sužeistas? Rado pavakary – nušautas. Pataikyta į krūtinę, į plaučius. Liudytojai sakė, kad Virginijus Druskis buvo pirmoji auka.

Kai nuo Televizijos bokšto pusės pasigirdo pirmieji šūviai, ūžavusi minia pakriko tvoros link. Pasak mačiusių, keturi berniukai bėgo nuo šūvių paskutiniai. Darius Gerbutavičius krito pirmas: kulkos pataikė į kojas. Jau prie tvoros, dar įsikabinęs rankomis, bandė perlipti – peršovė rankas. Penktoji kulka į nugarą buvo paskutinė.

Ak, tas Rimanto Juknevičiaus charakteris: žūt būt apginti silpnesnįjį, skriaudžiamąjį, sutramdyti akiplėšą chuliganą. Taip ir girdi jo žodžius „Kas kitas, jei ne aš?“Žuvusiojo vaikino draugai pasakojo, jog prie Televizijos bokšto Rimas buvo gerai nusiteikęs. Jis šoko, dainavo, sužvarbęs vaišinosi atnešta vilniečių kava, sumuštiniais. Jam nė į galvą neatėjo, kad po kelių valandų jis mirs. Iš tamsos pradėję plūsti užpuolikai į minią ėmė mėtyti sprogmenis. Rimas draugus drąsino: nesitrauksim nė žingsnio. Nuo pabūklų trenksmo aplinkiniai parkrito. Jis liko stovėti lyg ąžuolas. Paskui nuo pasalūnės kulkos palūžo. Šalia buvęs marijampolietis Vytautas Juozapavičius puolė Rimą nešti ir pajuto, kaip per rankas srūva kraujas. Draugai nuvežė jį į Santariškių klinikinę ligoninę. Deja... man kyla klausimas: nejaugi tuos tankus valdė žmonės, nejau jie negalėjo nepaklusti savo valdžiai, o jų valdžia, Rusijos vyriausybė, ar negalėjo to konflikto išspręsti taikiai, be kraujo praliejimo? Bet ne, to padaryti taikiai jie nesugebėjo. Sovietų Sąjungos vyriausybė dar kartą visam pasauliui parodė savo agresyvumą, dviveidiškumą, kai žodžiais kalbama apie tautų apsisprendimo teisę, o iš tikrųjų ši teisė jėga žlugdoma. Norėčiau šiandien pamatyti žmogų, kuris suorganizavo šį teroro aktą. Norėčiau pamatyti desantininką, kuris tanku be gailesčio traiškė mūsų žmones...

Minutės, valandos, dienos ir naktys, praleistos drauge po rūškanu žiemos dangumi ar pučiant žvarbiam sausio vėjui, spiginant šalčiui, nepraėjo veltui. Lietuvos žmonės pajuto SAVE, suprato savo vienybės jėgą, tapo tikrais Respublikos Piliečiais. Tas BUVIMAS Laisvės ir Nepriklausomybės sargyboje lyg ir iš naujo apibrėžė atgimstančios valstybės ribas, padėjo pakilti virš kasdienybės, ir pačio aukščiausio taško, aprėpti savo Tėvynės erdves ir tolumas bei pajusti asmeninę atsakomybę už Lietuvos likimą. Sausio įvykiai Vilniuje – kiekvieno Lietuvos piliečio asmeninis likimas, tvirtas ryžtas, širdžių virpėjimai, staiga pražilę smilkiniai, nejučiomis krintančios į sniegą karštos ašaros, sužeidimai ir randai, artimųjų netektys, gilūs pergyvenimai dėl kritusių už Tėvynę. O žuvusiųjų už Tėvynę buvo. Per vieną baisią naktį Vilniuje prie Televizijos bokšto, baigėsi 13 – os žmonių gyvenimai. Tūkstančiai žmonių buvo sužeisti nelygioje kovoje. Tačiau perversmas nepavyko. Sunaikinti Nepriklausomą Lietuvos valstybę ir šį kartą sutrukdė Lietuvos gyventojų vieningas nusiteikimas ginti savo Tėvynę. Televizijos bokštas, iškilęs virš Vilniaus, dabar mums primena likimo pirštą. Mūsų visų žvilgsniai vakaro migloje ar ryto aušroje ieško dangų rėžiančios adatos, iš po kurios, rodos, ir sklinda Laisvės melodija, iškilmingi Himno garsai: VARDAN TOS LIETUVOS...

Mane jaudina šis tragiškiausias XX a. Istorijos puslapis. Puslapis, nešantis Lietuvai nepriklausomybę. Kyla begalė klausimų. Ar ne veltui mūsų tėvai ir seneliai kovojo dėl Lietuvos? Aukodami savo sugebėjimus išgyvenimui ir mirčiai, jie negalėjo numatyti į ką pavirs Jų – nepriklausomybę atgavusi, kančios persmelkta Lietuvos žemė. Ar tik tiek mums tereiškia žmogaus gyvybė? Ar ne geriau mums buvo likti Sovietų Sąjungos maža provincija?.. dabar sėdėtume ant suolelių ir gliaudytume saulėgrąžas. Nors negraužtų sąžinė, kad nepateisinome kritusiųjų kovotojų vilčių... kiekvieno kritusio svajonė buvo matyti laisvą, išmaldos neprašančią Lietuvą, dvasines vertybes puoselėjančią tautą...

Dabar mes – laisva tauta, atgavusi Nepriklausomybę lygiai prieš vienuolika metų, tačiau jau supratę Nepriklausomos Lietuvos svarbą lietuviui. Gyvendami laisvoje Lietuvoje, mes, jauni, retai susimąstome, kokia kaina ta laisvė iškovota, kiek dešimtmečių buvo kovojama dėl tokios Lietuvos, kokią turime dabar. Kartais abejingai žiūrime į kritusius dėl Lietuvos laisvės.

LAISVĖ VIENĄ KARTĄ GIMĖ. JI IŠVYDO PASAULĮ SU PIRMUOJU ŽMOGUMI, KARTU SU JUO PIRMĄ KARTĄ ĮKVĖPĖ.

IR NIEKAS NIEKADA NENUŽUDYS LAISVĖS, NES JI NENUGALIMA, JI VISO KO ESMĖ. LAISVĖ – TAI AŠ, TU, MES... MES GYVENAME LAISVĖS APSUPTI.

Kovų dėl Lietuvos laisvės paminklai

Lietuviai nuo seno svarbiausius gyvenimo įvykius pažymėdavo kryžių statymu. Atgimimą mūsų seniūnijos žmonės daugiausia paminėjo taip kryžių statymu. Jie buvo statomi prie namų, prie kaimo ribų, prie buvusių sodybų, partizanų išniekinimo ir žuvimo vietose. Štai keletas Gudelių seniūnijos kaimų kryžių istorijų.

Pirmasis Naujienos kaimo kryžius buvo pastatytas prie mokytojo Vito Tamulyno namų. Vėliau jis supuvo ir jo neliko. Atgavus Nepriklausomybę buvo padarytas naujas kryžius. Jį pastatė prie kelio Gudeliai- Rudėnai. Prie Broniaus Radžiūno sodybos. Kiek aš žinau šis kryžius buvo pastatytas Radžiūnų iniciatyva. Gal tragiškai žuvusio sūnaus Gedimino atminčiai ar anksti iš gyvenimo pasitraukusio vyro atminčiai jis buvo pastatytas. Tik žinom, kad tai buvo padaryta 1990 metais.

Antrasis kryžius. Tai mano kaimo vyrų darbas. Anksčiau, mano tėtuko Tomo Marcinkevičiaus darytas, kryžius stovėjo mūsų šeimos žemėje. Jis supuvo nuo senumo. Mados prie ruso daryti kryžius nebuvo. Atgavus Nepriklausomybę kaimo vyrai nusprendė atgaivinti savo tradicijas. Mano tėvai buvo tikintys todėl tam pritarė. Stasys Švirinas buvo vyriausias Rudėnų kaimo gyventojas. Jis dirbti kirviu jau negalėjo, todėl davė ąžuolą iš savo miško. Vyrai V.Valiukas, mano tėtė V.Petkevičius (g. 1917 m.), K.Utmanas griebėsi darbo. Utmanas su Valiuku daugiau padėjo mano tėtei. Jie kirviu nutašė kryžių, o aš padariau kryžiaus papuošimus. Pabaigę darbus jį pastatėme mamos šeimos žemėje. Tai yra prie Marcinkevičių sodybos, nes mama buvo Marcinkevičiūtė. Tėtės sodybos jau nelikę, nes mes dabar gyvename Gudelių gyvenvietėje. Visi šie darbai buvo atlikti apie 1990-1991 metais“- pasakojo Juozas Petkevičius.

Rudėnų kaime gyveno toks Valiukevičius ir Valiukevičienė Onutė. Tas buvo 1930 m., jų namas buvo medinis mažais langiukais, šiaudiniu stogu, grindų nebuvo. Buvo plūkta žemė, kuri Suvalkijoje vadinama asla. Iš lauko pusės prie durų vietoj laiptukų buvo labai didelis didelio akmens pusė. Kieme dar buvo svirnas kluonas ir tvartas, bet tai jau naujos statybos. O namui buvo apie 100 m. Vidury kiemo buvo trys beržai. Viename iš jų buvo gandralizdis. Tai buvo mano tetos mamytės sodyba. 1944 m. mes su visa šeima, 6 žmonės buvom šitam kaime. Kieme buvo iškasta slėptuvė, kurioje per karą galėjom pasislėpti. Bet ji nebuvo panaudota. Ją vadinom bunkeriu. Mes su tėveliu atvažiuodavome dviračiais į tetos namus. Kai tetą ištrėmė į Sibirą daugiau į tą kaimą neatvažiavau. Tas kaimas man primena vaikystę. Todėl aš 1990 metais čia pirkau sodybą... Rudėnai ... Jo vardas kilęs nuo Rudės upelio vardo. Į Rudėnus atvykau iš Kauno. 2002 metais pastačiau savo padarytą kryžių. Jį skyriau savo tetos atminčiai ir Rudėnų kaimui“- pasakojo Albina Rimskienė (g. 1932 m). Šis kryžius Rudėnų kaime nušvito kaip saulė. Nepaprasto grožio. Šį gražuolį moteris kūrė 1,5 metų. Niekas kaime nė nenujautė ką per dienas moteris veikė savo sodybėlėje. Šis kryžius ypatingai mums reikšmingas tuo, kad jį padarė moteris, nes nuo seno drožinėti medį buvo vyrų darbas. Jis buvo skirtas savo tėviškei, savo gimtinei. Mano šeima buvo ištremta. Nuo senų laikų kaimuose buvo statomi kryžiai. Jais buvo norima apsaugoti kaimą, šeimą. Užėjus rusams tas paprotys dingo, nes jie norėjo primesti mums savo tradicijas, madą. Kai tik Lietuva atgavo Nepriklausomybę, jos garbei ir pastatėm šį kryžių.

Pas eigulį paprašiau leidimo nusikirsti ąžuolą. Jis jį man davė. Parsivežiau medį iš miško ir pradėjau darbą. Baigus darbą, visi kaimo gyventojai susidėjom pinigėlių, užsakėm mišias už kaimą. Mišias už kaimą aukojo klebonas Insoda iš Balbieriškio. Tuo pačiu buvo pašventintas ir mūsų kaimo kryžius. Gelčių kaimas priklauso Balbieriškio parapijai. Visa tai buvo atlikta 1991 metais, vasarą“- pasakojo J.Cibulskas (g.1937 m.).

Nuo seno mūsų lietuvišką kaimą saugojo ir globojo kryžiai. Mūsų kaime jų taip pat buvo. Nuo senumo seniau statyti kryžiai supuvo. Labai norėjosi juos atstatyti, bet prie ruso tai padaryti nebuvo galima. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę jos garbei pastatėme naują kryžių. Šio kryžiaus pastatymo Kalnynų kaime iniciatoriais buvom aš ir Algis Branišauskas. Kolūkio pirmininku dar buvo tada buvo Vytautas Baltušninkas. Susirinkom visi Beržyno ir Kalnynų kaimų gyventojai. Pasitarėm ir nusprendėm paprašyti kolūkio pirmininko medžiagos. Kolūkio pirmininkas mielai sutiko mums padėti. Aš su Algiu Branišausku nuvažiavom į mišką, nukirtom didžiulį ąžuolą. Paruošėm jį ir nugabenau į Igliauką pas meistrą Samsanavičių, kuris išdrožė didžiulį, gražų kryžių. Jo aukštis 3,5 metro. Kai jis buvo baigtas, nuvažiavau ir parvežiau. Viskas tai vyko 1990 metų vasarą. Visi kaimo gyventojai susidėjom pinigėlius ir užsakėm mišias. Mišias aukojo mūsų parapijos klebonas Kazimieras Burba. Po mišių parsivežiau jį į kaimą, kad pašventintų kryžių ir liktų pabendrauti su kaimo gyventojais.

Važiuojant nuo Gudelių miestelio Daugirdų kaimo link, šalikėje stovi Kryžius. Aukščio – 3,5 metro. Pastatytas 2003 m. vasarą. Iškilmingai pašventintas kunigo Alvydo Dvarecko tų pačių metų rudenį, rugsėjo mėnesį, per Šv.Mato atlaidą. Kryžius išdrožtas iš ąžuolo, išaugusio M.Šeškevičiaus girioje. Medieną kryžiui ruošė Petras Leimonas ir Vincentas Šeškevičius. Kryžiaus drožėjas – Albinas Aleksynas (g. 1929 m.). Kryžius buvo pradėtas gaminti 2002 m. jo visas paruošimas iki pastatymo truko apie pusę metų. Šis kryžius yra pastatytas Vazniškių kaimo ir M.Šeškevičiaus šeimos atminimui. Jį pastatėm priešais buvusią M.Šeškevičiaus sodybą. Iš čia pokario metais jie visi buvo ištremti į Sibirą. Kryžių užsakęs ir pastatęs žmogus – Vincentas Šeškevičius. Jis ir finansavo visas kryžiaus pagaminimo ir pastatymo darbus. Jis mirė 2004 m. žiemą. Palaidotas Vilkaviškio miesto, kur ir gyveno, kapinėse.

Gyvenimas – tai kelias, kurį turi nueiti kiekvienas žmogus. Ir nesvarbu, koks tas kelias bebūtų – tiesus ar vingiuotas, visvien palieka prisiminimus. Savo ilgo kalinimo ir sunkaus gyvenimo kelio prisiminimus mums sutiko papasakoti Magdė Marčiulynaitė – Leonavičienė (g. 1924 m.), buvusi politinė kalinė ir partizanų ryšininkė, Jurgis Kuncevičius (g.1922m.), buvęs partizanas. Surinkom, užrašėm prisiminimus buvusių tremtinių: Salomėjos Stadakiūtės- Stasiukaitienės, Aldonos Stadakiūtės- Grobienės, Marytės Stadaliūtės, Vito Svinkūno, Onutės Aleksynienės, Marijos Petkevičienės, Onos Motūzienės, O.Skinkienės, Kazimiero Janulio, V.Brusoko, Albinos Petraitienės, Elenos Stagniūnienės.

Pirmas pokario dešimtmetis yra vienas tragiškiausių tarpsnių Lietuvos istorijoje. Pokario kovose žuvo apie 36 tūkstančiai žmonių, iš jų didelė dalis antisovietinės rezistencijos partizanų. Gudelių valsčiuje žuvo apie 50 žmonių. Gudelių kapinėse guli 23 partizanai. Jų garbei pastatyti kuklūs paminklai, kryžiai: Gudelių miestelyje šalia bažnyčios esančioje aikštėje, Miknonių kaime žuvusių paskutinių partizanų vietoje, Riečių kaime Žuvinto kautynėms paminėti. Miestelio centre esančio paminklo pastatymo iniciatorė buvo Janina Leimonienė. Ji tuo metu dirbo Gudelių žemėtvarkos skyriuje. Buvo tiesiamas kelias į Rudėnus. Šalia jo ir esančiuose laukuose gulėjo daug paprastų lietuviškų lauko akmenų. Jos darbuotojai A.Savickas ir J.Tarasevičius pririnko akmenų, Balnys iš Riečių kaimo sumūrijo, ūkininkas V. Kubertavičius padarė kryžių, Jonas Dulinskas iškalė žodžius granito plokštėje ir pritvirtino ją. 1990 metų vasarą darbai buvo baigti ir paminklas pašventintas.

O štai kokia Miknonių kaimo kryžiaus istorija.

1952 m. gruodžio dvyliktos dienos paryčiais partizanai buvo budrūs. Pamatę prie kiemo vartų du nepažįstamus vyrus, visi griebėsi už ginklų. Tačiau partizanai geriau įsižiūrėję, atpažino Stasį Babarskį – Garsą. Priėję broliškai pasisveikino. Stasys Babarskis – Garsas supažindino savo naują draugą ( saugumietį) su Vitu Stanaičiu – Aidu. Saugumiečiui pasiūlė stoti į V.Stanaičio – Aido būrį. S.Babarskis – Garsas jam sakė, V. Stanaičiui, kad jo draugo būrys likviduotas. Na, o Vitas – Aidas nudžiugo, kad pasipildė jo būrys. S.Babarskis – Garsas supažindinęs su visais partizanais pasakė, kad jo draugo slapyvardis Miškas. Paskui S.Babarskis – Garsas ir V. Stanaitis – Aidas išėjo į kitą kambarį, mano nuomone, viską smulkiau aptarti, nes, kai aš įėjau, jie nutilo. Stasio atvestas naujas jo draugas Miškas irgi likusiųjų partizanų visko labai smulkiai klausinėjo. Tačiau kažkas čia buvo ne taip. Nes man Aido draugas ir kaimynas, buvęs bendražygis, iškeltas į kitą būrį, kuris buvo likviduotas, o S.Babarskis čekistų paimtas gyvas. Garsas, norėdamas išsipirkti savo „kaltę“, jiems užsiverbavo tarnauti. Man perdavė Aido giminės ir prašė pranešti jam, kad S.Babarskis – Garsas užsiverbavo. Po jų draugiško visų šešių pokalbio, aš nutaikiusi momentą priėjau prie V.Stanaičio – Aido ir jį įspėjau. Stasys - Garsas greit pastebėjo, kad mudu kuždamės, tuoj prie mūsų prisistatė. Nutraukė mudviejų kalbą, o Aidas sakė „... ateisiu sekantį kartą ir viską smulkiai sužinojęs papasakosiu, nes ir aš kažką esu girdėjęs, bet neįsitikinęs“. Tą gruodžio naktį, pas mus atėję partizanai iš tolimo žygio ir per naktį budėję, buvo labai pavargę. Babarskis – Garsas pamatęs jų nuovargį, pasiūlė visiems eiti pailsėti, o jis pabudės ir pasaugos jų miegą. Mama išėjo gyvulių šerti. Aš viriau valgį, o mažametė sesutė buvo su manim virtuvėje. P. Kučinskas – Tyla ir J.Vitkauskas atsigulė virtuvėje ant lovos pailsėti, o V.Stanaitis – Aidas sėdėjo ant mašinsuolio prieš mane. L. Kazlauskas – Bijūnas atėjo pasikalbėti su Aidu, o S.Babarskis- Garsas, nužiūrėjęs, kad visi partizanai vienam kambaryje, užstojo duris su savo naujai atėjusiu draugu pradėjo šaudyti į juos. J.Vitkauskas ir P.Kučinskas – Tyla išgirdę šūvius, šoko prie ginklų, bet nespėjo. P.Kučinską mirtinai sužeidė, o J.Vitkauskui peršovė kojas. Bijūną su Aidu, kadangi jie buvo arčiausiai, nušovė pirmus. Aš persigandus šokau ant krosnies, per dūmus nieko nemačiau, tik girdėjau mažametės sesutės klyksmą. Nutilus šūviams, suradusi momentą, pabėgau. Nubėgau pas kaimynus ir pranešiau, kad Stasys Babarskis išaudė savo draugus ir išduos visus tuos, kuriuos pažinojo. Bėgdama iš kaimynų sutikau mamą, apsikabinom ir labai verkėm. Pabučiavusi mamą aš sakau, kad viskas, mudvi ryt poryt areštuos, tik neišduokim nieko, kad ir nukankins mus budeliai. Mums atsisveikinus, mama grįžo namo. Norėjo sulaukti jauniausios dukters grįžtant iš mokyklos. Ji dar tik buvo pradėjusi lankyti pirmą klasę.

Įėjusi mama virtuvėje pamatė visus negyvus partizanus, o J.Vitkauskas, apvyniojęs rožančių ant rankos klausė, kur Salomėja (tai aš), kad kinkytų arklius ir išvežtų jį, kad nepaimtų budeliai. Mama pasakė, kad Salomėja išbėgo ir pagalbos negali suteikti, o žmogžudys ją išsivijo. Bekalbant mamai su sužeistu J.Vitkausku už durų išgirdo rusus kalbant. Partizanas griebėsi už pistoleto, kurį turėjo prie savęs, ir nusišovė. Rusai įžengę į kambarį ėmėsi žiauraus darbo. Parišo lavonus virve už kaklo. Tempė kaip gyvulius per visą namą ir kiemą, sumetė į mašiną, o ant jų pasodino ir gyvą mamą. Nuvežė į Gudelių valsčių. Areštavo mamą, o mane rusai su stribais pagavo bėgančią. Tada ir prasidėjo mudviejų kančių keliai. Kaune prasidėjo mūsų tardymai ir dar žiauresni kankinimai. Pamatę budeliai, kad nieko neišduosim, griebėsi dar didesnio smurto. Aš netekau sąmonės. Į burną jie man įpylė kažkokio skysčio, atsibudau tik karceryje. Kiek laiko jame buvau, nežinau, pradėjau šaukti visų šventųjų vardus. Išgirdę budeliai, kad mano protas jau pamišęs, nešė į tardymo kabinetą. Atnešė ir numetė ant grindų. Klausė kur Lito ir Sakalo bunkeris, kurio aš nė nežinojau. Jei ir būčiau žinojusi, gal būčiau ir pasakius, nes jau buvo pasimaišęs protelis. Budeliai įsitikinę, kad tikrai nežinau, atnešė prie kameros durų, atidarę įmetė ir liepė kitoms kalinėms mane paimti ir paguldyti ant narų.

Po tų baisių kančių mane ir mamą nuteisė 25 - iems metams lagerio, 5 -iems metams trėmimo ir 5 – iems metams be teisės grįžti su turto konfiskavimu. Po Kauno kalėjimo mus išvežė į Lukiškių kalėjimą, o iš ten į Leningrado, iš ten sudarius pilną sąstatą ir suvarius visus į gyvulinius vagonus vežė mus į lagerius. Mamą paliko Intoje, o mane nuvežė į Vorkutos lagerį, kuriame atbuvau bausmę iki reabilitacijos dienos.

Taip buvo išblaškyta visa V.Stadaliaus šeima. Ona buvo ištekėjusi ir gyveno kitur, aš, Salomėja, ištremta į Vorkutą, brolis Vincas, prieš šiuos baisius gruodžio įvykius, lapkritį buvo paimtas ir išvežtas į tuometinę sovietinę armiją. Seserys, Marytė 13 metų ir Aldona 8 metų, likę vienos be tėvų, seserų ir brolio, kurį laiką klaidžiojo pas žmones prašinėdamos duonos kąsnio.

Vėliau, mirus Stalinui, Maskvos tribunolas perteisė, kaip neteisingai išvežtas. Mama grįžo į Lietuvą 1954 metais, o aš tik 1969 metais.

1990 metais, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę susirinkę visi kovų draugai ir žuvusiųjų giminės nutarė pastatyti Vinco Stadaliaus sodyboje kryžių. Taip su Dievo palaiminimu ir žmonių sutarimu 1991 metais kryžius buvo pastatytas ir pašventintas. Štai kokia sunki, ilga ir krauju aplaistyta šio kryžiaus kelionė...


...Ir vėl gyvuos Tėvynė

Jauna, graži, laisva.

O brolį partizaną

Minės kilni malda.


Straipsnį parengė Irena Pabedinskienė