Tiltai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (13 419 balsai)
Tiltai



Tiltai – etnografinis gatvinis rėžinis Rūdiškių seniūnijos kaimas pietiniame Trakų rajono pakraštyje, nuo rajono centro nutolęs 32 km, nuo seniūnijos centro – 16 km, nuo Valkininkų miestelio (Varėnos r.) – 6 km į šiaurę. Tiltuose ir aplinkiniuose kaimuose nuo seno gyvena dzūkai, kalbantys tarmiška kalba. Nuo pat įsikūrimo kaimas priklauso Valkininkų parapijai.


Kaimas išsidėstęs Dainavos žemumos šiaurės rytų pakraštyje, prie jo šiaurėje ir vakaruose šliejasi Dzūkų aukštuma. Per kaimą teka dešinysis Merkio intakas - Geluža. Jos vanduo šaltas kaip geležis, neužšąla net šalčiausią žiemą, sraunus, skaidrus, švarutėlis. Anksčiau upelis buvo daug vandeningesnis, vingiuotas, apaugęs krūmais, pavasarį ir rudenį išsiliejantis iš krantų, pražystantis purienų, pupalaiškio, gegužraibių, pelkinio žinginio žiedais. Po melioracijos, įleistas į tiesų kanalą, prarado savo buvusį grožį: vingius, žalias ir žydinčias pakrantes. Norint pasigrožėti vaizdingesne Geluža, reikia paėjėti už Salos miško ir pakrantėmis pakeliauti link Valkininkų. Šiaurinėje kaimo pusėje per upelį supylus pylimą, už jo susidarė nemažas kaimą puošiantis tvenkinys. Jo krantus iš abiejų pusių supa pušynai. Prie tvenkinio galima poilsiauti, maudytis, miškuose uogauti, grybauti, rinkti vaistinguosius augalus.


Gelužos tvenkinys


Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Tiltai paminėti 1777 m. Tuomet buvo 7 sodybos, gyveno 50 gyventojų.


Pagal legendą dzūkai nuo Ūlos, Katros ir Pelesos gavo šimtamečio miško gabalą pirkioms statyti. Bet pagailo jiems varinių pušų, tiesių kaip žvakės eglių, medaus ir baravykų pilnos girios ir nutarė jie namus statyti ne kirtimuose, bet raistuose ant salelių. Rito kelmus ir akmenis, pylė smėlį ir žvyrą, kol kalva iškilo. Per vieną vasarą subudavojo pirkias, svirnus, tvartus ir kluonus. Išraižė gonkas lelijomis ir tulpėmis išpuošė langines. Tuomet auksarankiai dailidės sumetė kirvius į Gelužos sietuvą ir pasakė: „Nėra, nebuvo ir nebus niekur kitur tokio kaimo!“ Pavadino jį Tiltais, nes ant lieptų supilta kalva, kaimavietė laikėsi ir stovėjo. (L. Grudzinskas)


Kadangi kaimas kūrėsi klampioje, pelkėtoje vietoje, praėjimui klojo tiltelius iš rąstelių - tai tiltais tilteliais buvo nukloti visi keliai ir takeliai. Istorikai spėja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo 1641 m. Valkininkų karališkųjų girių aprašymuose minimo kvartalo – Naujasis tiltas. Per jį iš miško buvo gabenama mediena į Valkininkų dvarui priklausančias geležies lydymo, kalimo, patrankų liejimo ir kitas įmones, veikusias Valkininkuose ir aplinkiniuose kaimuose. Kaimas formavosi kairėje Gelužos upelio pusėje kaip miško kirtėjų gyvenvietė. Pirmasis kaimo gyventojas buvo Vilkišius. Netrukus įsikūrė dar trys Vilkišiai. Vėliau pirkias pasistatė kiti naujakuriai, turėję kitas pavardes, kurios išliko iki šiandien: Verseckai, Kairiai, Andriulioniai, Kaziukoniai, Matkevičiai, Rūsteliai, Žemaičiai. Kirtimuose statė pirkią prie pirkios, kol susidarė gatvinis kaimas. 1848 m. kaimo gyventojai dirbo 20 valakų - 733,62 dešimtines žemės.



Nuo pat įsikūrimo Tiltai priklausė Valkininkų didžiojo kunigaikščio dvarui. Baudžiavos laikais tai buvo karališkasis kaimas, nėjęs lažo, dvarui duoklę mokėjęs pinigais ir po dvi savaites eidavęs į talką. Kaimą per savo vietininkus valdė kunigaikščiai.


XX a. pradžioje kaime buvo 46 sodybos, veikė malūnas. Malė ne vien grūdus, jame buvo įrengta lentpjūvė, vilnų karšykla, milo vėlykla, dažykla, duonos kepykla. Malūnas sunyko Antrojo pasaulinio karo metais.


1915 m. vasarą, artėjant frontui, visi gyventojai gavo įsakymą išsikraustyti į saugią vietą. Kaimą užėmė carinės Rusijos kareiviai ir jų vadovybė. Aplinkui buvo iškasti apkasai, kurie Medziavų miške išliko iki šių dienų. Frontas Tiltus aplenkė, tačiau rusų kariuomenė nuniokojo ūkius, arkliams sušėrė nuimtą derlių. Nukentėję nuo karo, gyventojai ėjo į Panemunę parsinešti grūdų duonai kepti.


1920-1939 m. kaimas buvo okupuotas lenkų. Įkurta Tiltų seniūnija, priklausiusi Vilniaus-Trakų apskrities Valkininkų valsčiui. Kaimo gyventojai vertėsi ūkine veikla, miško kirtimu, samdėsi Degsnių kaimo žydams. Iki 1936 m. veikė lietuviška „Ryto“ draugijos mokykla ir Šv. Kazimiero draugijos skyrius, kuris platino lietuviškas knygas ir laikraščius. Grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, Valkininkų valsčiuje buvo organizuojama šaulių kuopa, 20 kaimo vyrų tapo jos nariais.


Antrojo pasaulinio karo metais kaimas kentėjo ir nuo vokiečių, ir netoli nuo kaimo, Inklėriškių miškuose veikusių raudonųjų partizanų. Partizanai naktimis Tiltų kaimo gyventojus vedė pjauti telefono-telegrafo stulpų prie geležinkelio, ėmė maistą ir aprangą. Paėmę gyventojų arklius vykdavo plėšikauti į tolimesnius kaimus. Trys kaimo gyventojai, ieškoję paliktų arklių, buvo suimti ir išvežti darbams į Vokietiją, vėliau į Prancūziją. 1944 m. pavasarį du gyventojai, pjovę miške medžius tvoroms tverti, vokiečių buvo nuvaryti į Pagraužupio kaimą, tardomi, kankinami ir sudeginti sklepelyje.


Kaimo koplytstulpis


1944 m. vasarą vokiečiai suvarė visus kaimo gyventojus, kaltindami juos esant partizanų ryšininkais ir maisto tiekėjais. Kai po ilgo tardymo, sugebėję išsiteisinti, visi buvo paleisti, kaimo gyventojas Juozas Kairys nutarė pastatyti koplytstulpį, kuris saugotų kaimą. Jame užrašyti žodžiai „Jėzau, gelbėk žmones“ padėjo kaimui išlikti. Koplytstulpis stovi iki šiol.


Pokario metais apylinkės miškuose veikė Lietuvos partizanų būriai. 1945 m. gegužės 4 d. grupė partizanų buvo susekti ir sušaudyti Pagelužio kaime. Tiltų kaimo kapinėse palaidoti keturi „Geležinio vilko“ rinktinės partizanai. Pokario metais dvi šeimos patyrė tremtinių dalią.


Kolūkio laikais Tiltai tapo centrine gyvenviete, o seniau žinomi Lieponys ir Kalviai pamažu liko nuošaly. Dauguma gyventojų dirbo Tiltų kolūkyje, kuriame buvo vystoma augalininkystė ir gyvulininkystė, auginamos daržovės. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kolūkis išsiskirstė į smulkesnes bendroves, kurios po kelių metų žlugo. Dalis gyventojų ūkininkauja smulkiuose ūkiuose, kiti dirba miško ruošos darbus. Tiltai įsikūrę tarp miškų, todėl kaimo gyventojai nuo jų neatsiejami.


Tiltų kaime 1922-2004 m. veikė pradinė mokykla, yra biblioteka (nuo 1964 m.) su interneto prieiga, kultūros namai (nuo 1962 m.) su Tiltų jaunimo folkloro ansambliu "Gelužėlė", girininkija (nuo 1962 m.), paštas (nuo 1976 m.), pieno supirkimo punktas (nuo 1958 m.), gaisrinė (nuo 2005 m.), 2009 m. įsikūrė asociacija „Tiltų kaimo bendruomenė“. Kaimas garsėja dainomis, audiniais, vytelių pynimo amatais.


1848 m. kaime gyveno 154, 1907 m. – 345, 1959 – 314, 2009 m. – 258 gyventojai, yra 110 sodybų.



1971 m. rugsėjo 28 d. Kultūros ministerijos kolegijos nutarimu Nr. 40 Tiltų kaimui suteiktas vietinės reikšmės architektūros paminklo statusas. Kultūros paveldo požiūriu, vertingam liaudies architektūros etnografiniam Tiltų kaimui pagal 1994 m. "Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą" pasiūlyta suteikti atitinkamą valstybinės reikšmės kultūros vertybės statusą. Kaime tebestovi septynios paminklinės sodybos, trisdešimt paminklinių pastatų: vienuolika pirkių, šeši svirnai, keturi tvartai, šeši kluonai, viena pirtis, vienas sandėlis su rūsiais, vienas rūsys. Etnografiniu ir architektūriniu požiūriu vertingiausia senoji kaimavietės dalis. Senosios kaimo sodybos statytos XIX a. pab.-XX a. pr. Kiekviena sodyba užima atskirą sklypą. Kaimo gatvė eina šiaurės-pietų kryptimi. Senose sodybose yra 2-3 uždari kiemai. Etnografiškai vertingoje Prano Lebednyko sodyboje išliko broma (kluonienos vartai) į varyklas. Prie visų sodybų namų yra darželis ir švarusis kiemas, prie tvartų – ūkinis kiemas, toliau – kluonas ir kluoniena. Prie Gelužos upelio išsidėsčiusios pirtys. Sodybose auga sodinti medžiai: liepos, klevai, šermukšniai, daug alyvų, yra jazminų, ievų krūmų.


Daug sodybų statyta apie 1920 m. ir per Antrąjį pasaulinį karą. Pastatus, dažnai visus iš karto, vadovaujant meistrui, statydavo patys sodybų šeimininkai, organizuodami talkas. Namai yra viengaliai ir dviejų galų. Nuo XX a. pradžios dažniau statydavo dviejų galų pirkias. Jos dviem skersinėmis sienomis buvo skiriamos į tris dalis. Gerasis galas į gatvės pusę, per vidurį priemenė ir kamara, kitame gale – atskira virtuvė. Viengalę pirkią sudarė trys patalpos: priemenė, kamara ir gyvenamasis kambarys. Įėjimas į pirkią iš kiemo pietų pusėje. Į gatvės pusę atsuktų namų galai dekoruoti, išvaizdūs, papuošti įvairių krypčių lentų apkalu arba profiliuotomis lentomis. Viršuje mažyčiai langeliai, papuošti išdrožinėtais medžio ornamentais. Senieji namai su langinėmis, virš langų išpjaustyti pagražinimai. Fasadus puošia gonkos (prieangiai). Anksčiai gonkų stogelį laikė 2 ar 4 stulpeliai. Vėliau prieangiai buvo apkalti lentelėmis, viršuje įstiklinti, papuošti ornamentais. Kai kuriose senosiose pirkiose gonkų nebuvo. Įėjus iš kiemo, patenkama į priemenę, iš ten – į kitus kambarius.


Prano Radžiaus pirkia

Marytės Andreikinos pirkia

Valės Urbelionienės pirkia

Kaimo gatvė

Kaimo gatvė

Marijonos Staknienės pirkia

Vyto Vilkišiaus pirkia

Nuotraukos Elenos Žilinskienės


Šaltiniai:

1. Grudzinskas, Leonardas. Tiltai // Mūsų gamta, 1972, Nr. 4, p. 1-2.

2. Stoma, Saulius. Tiltai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 51-58.

3. Šešelgis, Kazys. Tiltai // Šešelgis, Kazys. Lietuvių liaudies architektūros paminklai. – Vilnius, 1996. – [kn.] 4: Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai, p. 72-99.

4. Žilinskienė, Elena. Gimtieji Tiltai ir jų žmonės. – Iliustr. – Vilnius, 2004. – 136 p.