Toli nuo Tėvynės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:
Lemtinga 1948 m. gegužės 5 – osios naktis neaplenkė ir mano prosenelių –Eleonoros Pauparaitės-Raštutienės (g.1895) ir Petro Raštučio (g.1895) - sodybos, įsikūrusios Vainuto apylinkėse, Girininkų kaime, netoli Šylių. Mano močiutės Salomėjos Raštutytės-Milerienės (g.1926m.) tėvai buvo apkaltinti: neva buvę ,,buožės nacionalistai‘‘, todėl visa Raštučių šeima išvežama į Sibirą. Buvo įsakyta iki ryto susirinkti būtiniausius daiktus, kuriuos patys pajėgtų panešt. Močiutė Salomėja, jos sesuo Cezarija ir broliai Aleksas ir Petras su tėčiu nusprendė palikti namus, slapstytis. Sodyboje pasiliko tik prosenelė Eleonora , nusprendusi drąsiai pasitikti lemtį, ir vyriausioji jos dukra Bronislava Raštutytė – Ludzian (g.1922) Plyštančia širdimi nusprendė taip pat laukti likimo, nes nenorėjo palikti vienos mamos.

Švintant jos jau važiavo į Šilutės traukinių stotį. Bronislava kaip šiandien prisimena paskutinį tą vakarą Lietuvoje. ,,Kokia skaisti, raudona leidosi saulė, o vakaras –tylus‘‘ .Kai sustaugė signalas, visi sujudo: kas verkė kiek jėgos leido, vaikai cypė, kibdamiesi į motinas, kiti šaukė aimanų balsu. Traukinys pajudėjo19 val. link Klaipėdos. Vagonuose tvyrojo tamsa, oro stygius, pasidarė baisu, kas mūsų laukia....niekada nesupras tie, kurių tokia lemtis nepalietė. Viskas atrodė tarsi klaikus sapnas. Naktį pasiekėme Klaipėdos stotį, o ryte dar buvo prijungti keli vagonai ir pajudėjome į nežinią. Staiga pasipylė šūvių kruša. Sužinojome, kad pabėgo 2 žmonės, pavardės- Sudeikiai. Po viso to dėl atsargumo visur prie geležinkelių bėgių stovėjo sargyba. Išvis buvo 26 vagonų ešelonas. Močiutės sesuo Bronė dar ir šiandien atsimena savojo vagono numerį (Nr.97919). Iki kertant Lietuvos sieną traukinys važiavo ypač lėtai, o kirtus sieną , lėkė tokiu dideliu greičiu. Niekur nebuvo nei langelio, nei plyšelio, kur būtų galima įkvėpti šviežio oro. Po begalinės ir varginančios kelionės sustojome pirmoje stotelėje ,,Velykyje Lūki‘‘. Žmonės atsistojo nusilpę, vos pastovėdami ant kojų. Staiga pribėgo prie vagono būrelis rusų, norėjusių padėti. Mūsiškiai išsekę perdavė bet kokį indą, kad būtų galima pripilti vandens. Gerieji žmonės taip skubėjo atnešti vandenėlio, kurio taip buvome ištroškę, deja, traukinys staiga pajudėjo. Pasiekėme Bagučiausko rajoną, Krasnojarsko kraštą, kur visi buvome apgyvendinti senose daržinėse. Bronę, jos mamą ir dar daug kitų atvežtųjų sulaipino į didžiulį laivą ir Jenisiejaus upe plukdė iki Angaros. Ta diena buvo 1948 m. birželio 12-oji.Vėliau išlaipino, perkraustė į baržas. Beplaukiant Angaros upe mano prosenelė Eleonora susirgo šiltine. Dukra Bronė palikusi mamą ant kranto, puolė ieškoti žmogaus, kuris žinotų, kur yra ligoninė. Sutiko moterį latvę - Tesmildą, kuri čia gyveno nuo 1941. Bronislava nemokėjo rusiškai, tik iš kišenės ištraukė popierėlį su užrašu: ,,kur ligoninė?, ar gydys atvežtus ligonius‘‘? Tai padėjo surasti gydymo įstaigą. Eleonora pasveiko dėka čia dirbusios geros gydytojos ir malonių slaugių. Po kurio laiko gydytoja mirė. Bronė, atsidėkodama už mamos išgydymą, prižiūrėdavo jos kapą. Pasveikus prosenelei jos abi buvo įdarbintos miško kirtimuose. Ir vyrams, tuo labiau moterims, šis darbas buvo labai sunkus ir alinantis. Žiemomis sniego būdavo iki krūtinės, šaltis paspausdavo iki 63°C šalčio. Bronė porą kartų buvo beveik mirtinai sušalusi. Jei sustodavai nors minutę pailsėti, tuoj kūnas pradėdavo nuo šalčio stingti. Maisto ir poilsio trūkumas, sunkus darbas mažino gyvųjų gretas. Po ledonešio buvo plukdomi sėliai Angaros, Jenisiejaus bei Lenos upėmis. Dar baisiau Šiaurėje, Igarkoje, ten rąstus nuskusdavo, paruošdavo ir plukdydavo į užsienį. Kai ateidavo rinkti ,,štabelių‘‘, Bronė rąstuose įrėždavo Vyčio ženklą, kad kiti lietuviai žinotų, jog čia būta jų bendraminčių. Vasara Sibire trunka nuo birželio vidurio iki rugsėjo pradžios. Temperatūra pasiekia net iki 32°C karčio, o kritulių būna labai mažai. Vasarą baisiausia būdavo įkyrios musės–maškaros. Gyvulius sugeldavo iki mirties. Tik uogų gausumas mus džiugindavo: mėlynės, bruknės, raudonieji ir juodieji serbentai, vaivorai. Buvo galima rasti kelių rūšių grybų. Eiti reikėdavo apie 12, 15 km. Sibire Bronislava Raštutytė ištekėjo už ukrainiečio, pasiėmė vyro pavardę-Ludzian, susilaukė 3 vaikų, čia jie lankė mokyklą, siuntė laiškus ir nuotraukas į gimtąją Lietuvą savo artimiesiems. Mirus Stalinui 1953 m. ir valdant Chruščiovui, buvo paleidžiami politiniai kaliniai. Amnestiją gavusi Eleonora ir jos dukra Bronė su šeima galėjo grįžti į Lietuvą, tačiau prosenelė dėl dukros Bronės pasiliko, nes dukra čia jau buvo įleidusi savo šaknis svetimoje žemėje. Tačiau vėliau vis tiek mano prosenelė grįžo, išbuvusi Sibire, Artiugino gyvenvietėje, 20 metų. Bronislava grįžo vėliau, po 27 metų, su savo visa šeima, gyvena Garliavoje, Kauno r. Prosenelės jau nebėra, kartu palaidotas ir jos vyras Petras, ilsisi Šilutės r. Žemaičių Naumiesčio kapinėse. Prisiminimus iš savo močiutės (gyvenančios Šilutės r., Pagrynių k., ir jos sesers Bronės , kuri buvo ištremta) surinko Greta Šiuparytė, gyvenanti Degučių k., Šilutės r. Straipsnį parengė Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos Degučių filialo bibliotekininkė Elena Dragūni

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (118 balsai)
enė