Traupio dvarai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (38 balsai)

Turinys

Traupio dvaras

TraupioTraupis dvaras minimas jau XV amžiuje. Lietuvos metrikos aktuose minimi 8 Traupio apylinkės bajorai, turėję statyti kariuomenės reikalams arklius. Amžių būvyje dvarą valdė Michalavičiai, Franckevičiai, Giedeliai, Siesickiai, Kerbedžiai, Kantautai ir kiti dvarininkai. 1515 m. Jurgis ir Petras Michalavičiai įsteigė Traupyje Romos katalikų parapiją, jos išlaikymui užrašė Divanavos, Kuklėnų ir Kantumiškių žemes ir pastatė medinę bažnyčią. Skaitykite: Traupio Šv.Onos bažnyčia


Štai kas rašoma apie Traupio dvarą, priklausantį Maksimilijanui Valerijanovičiui Kerbedžiui “Materialy dlia geografii i statistiki Rosii”1861 m:

“Šio dvaro priesmėlio ir priemolio lengvose žemėse įvesta keturlaukė sėjomaina, įterpiant dobilieną tarp žiemkenčių ir vasarojaus, išlikusių pagal trilaukę sėjomainos sistemą. Spirito varykla, alaus bravoras ir kitų įvairių įmonėlių pastatų statyba buvo reikalinga gausaus būrio laisvai samdomų patyrusių darbininkų. Samdyti darbininkus iš dvaro baudžiauninkų buvo keblu, kadangi jie užimti žemės ūkio darbais, todėl dvarininkas, susipažinęs su Vokietijos kaimo pramonės būkle, pabandė savo dvaro žemės ūkio ir pramonės darbams samdyti kumečius iš Rytų Prūsijos. Šie kitataučiai kumečiai tvirtina, kad dabartinė jų būklė pas p. Kerbedį yra geresnė, negu jų tėvynėje. To dėlei, Rytų Prūsijos žemės ūkio darbininkai padavė daug prašymų, kad juos priimtų į Kauno guberniją tokiomis pat sąlygomis, kokiomis gyvena p. Kerbedžio kumečiai. Prūsų darbininkai pas p. Kerbedį išsiskiria stropumu ir yra vietos valstiečiams teiktinas elgesio, tvarkingumo pavyzdys. Pavyzdžiui, prūsės darbininkės gražiai verpia linus ir audžia puikias drobes, o darbininkai nusimano apie įvairius amatus.

P. Kerbedis 1859 m. vasario 5 d. pasirašė 3 – ųjų metų sutartį su 7 kumečių šeimomis ir dviem darbininkėmis. Visi jie tų pačių metų vasario mėnesį, 21 asmuo, atvyko į Traupio dvarą ir buvo įkurdinti medinio namo 8 butuose, kuriems pastatyti ir įrengti išleista apie 100 rublių, neskaitant vietinių statybinių medžiagų – medžio, akmens, molio, smėlio ir kalkių vertės

Sutartis su 7 kumečių šeimomis yra tokia:

1.Kumetis, šeimos galva, gauna per metus 15 prūsų talerių arba 13 rub.80 kap. Sidabru algos, - rugių 10 saikų arba 167 ,5 gorčiaus, miežių 5 saikus arba 83,5 gorčiaus, kviečių 0,5 saiko arba 8 ¾ gorčiaus, žirnių 2 saikus arba 33,5 gorčiaus, druskos 6 gorčius. Be to – atskirą šeimai butą, pusė dešimtinės įtreštos žemės, miško šienaujamų pievų dėl 12 centnerių arba 37 ¾ pūdo šieno, šerti per žiemą vieną karvę, kuri vasarą nemokamai ganoma bendroje kaimo arba viensėdijos ganykloje ir t. t.

Anot pono Kebedžio, prūsų kumečiai lauko darbus nudirba kur kas sėkmingiau ir tiksliau, nei vietos darbininkai. Prūsas kumetis per dieną suaria vieną dešimtinę lauko, iškulia 25 gubas rugių, o dvi darbininkės nupjauna, suriša ir sustato į gubas vienos dešimtinės rugius per vieną dieną.”

Laukagalių dvaras

Laukagalių dvarvietė randasi palei Nevėžį nusidriekusio Laukagalių kaimo [[1]]gale. Laukagalių dvaro žemės XX a. pradžioje priklausė dvarininkams Kontautams, tuomet valdžiusiems apie 1000 ha. 1923 m. Laukagalių dvare buvo 2 sodybos – 57 gyventojai.

Laukagalių dvaro maketas, pagamintas buvusio dvaro gyventojo A.Augulio


Kadaise šis dvaras traukė akį savo grožiu ir jaukumu, tai mena garbaus amžiaus laukagaliečiai. Čia stovėjo vaizdingas dviejų aukštų medinis namas, apsuptas gražių parko medžių, dviejų tvenkinių. Prie dvaro stovėjo gražus medinis kryžius. Dvarą valdė Mečislovas Kontautas. Jis buvo ištremtas į Sibirą ir iš ten negrįžo.

Netoliese, kairiajame Nevėžio krante, Zerkiškių kaime, būta kito dvaro, kuris priklausė Mečislovo Kontauto broliui Zigmantui. Pastatų nelikę nė žymės, iškirsti medžiai, užlyginti tvenkiniai. Liko tik liūdnai rymanti liepų alėja ir iš akmenų sumūryta piramidė, kurios viršuje kyšo nulaužto kryžiaus strypas.

Štai kas rašoma “Tėvynės sarge” 1898 m.: “Dar vienas dalykas, kuriuom gali pasigirti Traupis, tai tas, kad ten gražus sąryszis tarp dvarponių ir ūkininkų. Ta garbė ypatingai priguli ponui Antanui Kontautui isz Laukagalio. Tas dvarponis duoda savo parapijoje gražų paveikslą dievobaimingo kataliko ir gero sąsiedo: su ūkininkais gyvena vienybėje, vienam duoda gerą rodą, kitam ir paszalpą, bažnyczioje meldžias, nesiskirdamas nuo ūkininkų. Jo dukterys, kurios vasaros laike pagrįžta isz miesto nuo mokslų, par procesijas nesza altorikus, o jo sūnus prisideda prie procesijos. Ūkininkai laiko Ataną Kontautą už savąjį ir myli nuo szirdies, ir eina taip gražiai gyvenimas, nors jų dvarponis ir bajoras, o parapijonais būti – neturtingi ūkininkai. Priežastis yra ta, kad visi užlaiko prisakymą : “Mylėk Dievą už visa labjaus, o artimą, kaip pats save”.

Traupio pag. m- klos kraštotyros muziejuje 1989 m. aprašyta tuometinė Laukagalių dvaro būklė:

“Gyvenamasis namas stačiakampio plano ( plotis 20 m., ilgis – 18 m.(anksčiau buvo 25 m, dalis nugriauta), aukštis – 10 m. Dviejų aukštų medinis namas, dengtas skarda. Anksčiau buvo naudojamas kaip gyvenamas namas, paskutiniu metu yra griaunamas. Dvaro arklidės – stačiakampio formos. Pastato pamatas – akmeninis, o ant jo – raudonų plytų siena, žema, užtat reikėjo dar pridurti medinę sieną. Arklidžių ilgis – 55 m, plotis – 15 m. Parkas užima nedidelį plotą : 3 eilės medžių, keistai formuotų, yra liepų, vinkšnų. Parkas visai netvarkytas, yra ir padrikai pasodintų medžių. Yra du tvenkiniai. Vieno tvenkinio plotis – 25 m, ilgis – 70 m. Tvenkiniai netvarkyti, viename jų apsigyvenę bebrai.”


Buvusio dvaro ūkinio pastato liekanos

Liepų alėja, vedanti į dvarą

Surdaugių dvaras

Surdaugių dvaras dar vadinamas Traupio I –uoju dvaru. Šio dvaro žemėje įsikūrė Surdaugių kaimas[2].Pirmasis dvaro valdytojas, ko gero, buvo Siesickis, iš jo dvarą nupirko ponas Kušnerevičius. Tuomet dvarui priklausė apie 130 ha žemės. 1923 m. Surdaugių dvare buvo 2 sodybos – 25 gyventojai. Veikė pieninė, grietinės nugriebimo punktas.Ponas Jonas Kušnerevičius minimas, kaip lengvo gyvenimo mėgėjas, dvarą pralošęs kortomis. Po pono Kušnerevičiaus dvaro savininku tapo Pranas Grabys. Jį pažinojusių žmonių, šis ponas minimas kaip labai gero būdo žmogus, gražiai elęsis su tarnais, aplinkiniais. Jo likimas, kaip ir daugelio to meto žmonių – ištremtas į Sibirą, tenai ir palaidotas. Tremties laikotarpiu dvarą prižiūrėjo Grabienės brolis. Pono Grabio žmona grįžo į Lietuvą ir dar sulaukė garbaus amžiaus. Mirė 1988 m. Panevėžyje. Kolūkiniu laikotarpiu dvaro pastatuose,taip pat ir pieninė buvo apgyvendintos šeimos. Po kolūkių griuvimo, pono Grabio sūnus atsiėmė tėvų nuosavybę, kurį laiką gyveno dvarvietėje, kol buvo nuteistas už padarytą nusikaltimą. Šiuo metu dvaro pastatai negyvenami, nenaudojami, užžėlę piktžolynais.



Kadaise Surdaugių dvaras atrodė didingai: ilgas vienaaukštis namas su didžiule veranda , apsuptas didelio sodo, akacijų, gėlynų. Vaizdingai atrodė broma, dideli vartai su stulpais. Didelė dvaro puošmena buvo tvenkinys, kuriame buvo gausu žuvies.Dvarui priklausė trys ūkiniai pastatai: svirnas, klojimas, arklidės.

Surdaugių dvaro aprašymas mokyklos kraštotyros muziejuje, 1989 m.: “ Pagrindinių dvaro rūmų nebėra. Likęs medinis pastatas. Pastato ilgis – 17,3 m, plotis – 11 m. Be namo yra dar rūsys, kur ponas laikydavo vyną. Įvažiuojant į dvarą stovėjo du liūtai- skulptūros – sunaikintos D.t. karo metu. Netoli namo yra sodas, netoli sodo – liepų alėja. Sode yra labia daug alyvų. Tarp alyvų buvo kėdės, stalas, suolas, kur ponai ilsėdavosi.”


Janapolio dvaras

XX a. pirmojoje pusėje dvaras priklausė poniai Sadževičiūtei. Ši, mirdama, paliko dvarą lenkų tautybės daktarui Zubavičiui , kuris gyveno mieste, o ūkį tvarkė ūkvedys Danilevičius. Iš Zubavičiaus dvarą pirko Jonas Pociūnas. Okupaciniu laikotarpiu dvarą valdė Pociūnienė, kuri vėliau išvyko į Ameriką. Dvaro žemės priklausė kolūkinei bendruomenei. Gyvenami trobesiai neišliko, tik du svirnai aštuonbriaunės piramidės formos. Viena briauna 4 m pločio ir 4 m aukščio. XIX a. vaikai mokėsi Janapolio dvare. 1923 m. Janapolio dvare buvo 1 sodyba – 34 gyventojai[3]


Šaltiniai

1.“Materialy dlia geografii I statistiki Rosii, sobranyje oficierami generalnogo štaba”. Kovenskaja gubernija. Sostavil D.Afanasjev, Sankt Peterburg. 1861 (psl. 428 – 431).Iš rusų klb. vertė Gražina Kadžytė

2.X.//Tėvynės sargas, 1898, nr.12

3.Traupio apylinkės dvarai/Parengė R.Musteikienė//Kraštotyrinis darbas,1989(Pasakojo Traupio gyventojos O.Maneikienė, E.Pučinskienė)

4.Anykščių rajono gyvenamųjų vietovių enciklopedinis žinynas.- 2004

Nuotraukos: Ramunės Musteikienės